…kiek save atsimenu, visuomet norėjau vaikų. Nesvarbu, berniuko ar mergaitės, dar geriau – kokių trijų ar keturių. Dėl šios svajonės aš buvau pasiryžusi bet kam. Dabar man dvidešimt ketveri. Auginu metukų sūnelį. Šios brangios svajonės kaina – trys persileidimai, nesveikas vyro pavydas ir… smurtas.
Meilė su perdozuotu pavydo prieskoniu
Užaugau Vilniuje kartu su trim seserimis. Tėvai dirbo pamaininį darbą, tad visos augome savaitiniame darželyje. Labai ilgėjomės tėvų, kurie kažkodėl beveik visada mus paimdavo paskutines. Labai trūko tėvų dėmesio ir meilės, tad sau prižadėjau, kad savo vaiką apsupsiu tokia šiluma, kokios aš nesulaukiau vaikystėje.
Kai sutikau Darių, mums abiem buvo po septyniolika. Abu jauni, gražūs. Jis – aukštas simpatiškas brunetas žydromis akimis, aš – smulki, šviesiaplaukė, kuriai ir dabar niekas neduoda daugiau kaip šešiolikos metų. Tikėjau, kad Darius yra būtent „mano“ vyras. Vyras, su kuriuo auginsiu savo vaikus…
Iš pradžių viskas buvo gražu ir tyra, kaip pasakoj. Iš Dariaus lūpų nuolat nedingdavo „myliu“, buvau apsupta begalinio jo dėmesio, vos ne kasdien dovanodavo gėles. Sesėms jis buvo kaip tikras brolis, nuoširdus, tvarkingas. Patiko jis ir tėvams, draugėms. Rodės, nors dėk prie širdies.
Kiek kliuvo tik vienas dalykas. Darius buvo labai pavydus. Neduok Dieve, koks nors vaikinas pažvelgdavo į mane. Jo akys iškart užsidegdavo. Jei nesulaikyčiau, kaskart būtų puolęs „aiškintis santykių“. Suradęs mano užrašų knygutėje keletą klasiokų telefonų, iškart ją suplėšė net nesiklausęs mano aiškinimų, o kaimynas, su kuriuo persimečiau keletu žodžių laiptinėje, buvo prie visų išvadintas tokiais žodeliais, nuo kurių raitėsi ausys.
Ir tai tik lašas jūroje. Tokių „pavydų scenų“ be jokio pagrindo buvo kasdien. Tačiau, savo nelaimei, į tai nekreipiau per daug dėmesio. Didžiavausi, jei taip pavydi – labai myli. Tik vėliau supratau, kad toks pavydas, kaip ir pati jo meilė, yra mažų mažiausiai „nesveika“.
Viskas dar labiau įsisiūbavo, kai Darius įsidarbino policijoje. Tuomet Vilniuje nuomojomės trijų kambarių butą kartu su draugų pora. Grįžęs iš darbo, Darius tapdavo uždaras, pradėdavo kabinėtis dėl menkiausių smulkmenų, o žvilgsnis tapdavo kažkoks bukas. Kartais atrodydavo, kad susiginčijus dėl menkiausios smulkmenos, jis pakels ranką prieš mane, bet dar tuomet susilaikydavo. Raminau save, kad vyras tikrai negali nuskriausti moters ir… mylėjau jį dar labiau.
Negimusios svajonės
Netrukus pastojau. Džiaugsmui nebuvo ribų – pagaliau išsipildys mano didžiausia svajonė. Apsidžiaugė ir Darius, ir lyg tarp kitko lengviau atsiduso: „Dabar tikrai būsi tik mano“. O aš patikėjau, kad nuo šiol bus mažiau dingsčių jo pavydui. Mintyse jau kūrėme planus, kaip kartu auginsime mažylį, kaip jį auklėsime, pinsime kasytes, jei bus mergaitė, ar žaisime futbolą, jei gims sūnus. Tačiau aštuntą savaitę prasidėjo kraujavimas.
Patekau į ligoninę. Skaudu pripažinti, tačiau čia niekas nė nesiėmė jokių tyrė ultragarsu, nei leido kokius nors stiprinančius vaistus. Visiškai nieko, tik abejingumas. Netikiu, kad nieko nebuvo galima padaryti. Juk buvau stipri, jauna, vos aštuoniolikos…
Persileidimas. Taip lengvai gydytojų pranešta žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Prasidėjo depresija. Tuomet Darius kaip įmanydamas mane guodė. Anksčiau grįždavo iš darbo (nors anksčiau užsisėdėdavo naktimis), vėl pradėjo dovanoti gėles.
Galiausiai net nupirko šunį, kad turėčiau kuo rūpintis. Šiaip taip išsikapsčiau.
Tačiau ilgainiui pradėjo daugėti konfliktų su Dariumi. Jis ėmė keistis tiesiog akyse. Jam nieko nereikšdavo prie žmonių aprėkti mane už tai, kad neva pažiūrėjau į praeinantį vyrą ar dirbdama parduotuvėje per arti, pasak jo, stovėjau prie tiekėjo užsakydama iš jo prekes. Nuolatiniai „santykių aiškinimaisi“, kontrolė ir netikėti „tikrinimai“ darbo metu. Taip prabėgo dar keli mėnesiai.
Galiausiai vieną kartą Darius pratrūko. Tą vakarą grįžau perdavusi darbe pamainą. Darius laukė koridoriuje. Vietoj „labas“ – priekaištas, kad „mažumėlę per vėlai grįžtu“. Į bandymus pasiteisinti, jog jau vėlu, pavargau darbe ir noriu miego, Darius reagavo sarkastiškomis replikomis, jog tikriausiai taip nuvargino koks nors klientas. Nors puikiai žinojo, kad tikrai grįžtu iš darbo ir kokie yra krūviai dirbant parduotuvėje.
Vėliau sunkiai ką beatsimenu. Jis įsiutęs griebė mane už rankų ir nutempė į virtuvę. Prirakino prie radiatorių antrankiais (mat tuomet dar dirbo policijoje) ir pradėjo daužyti „bananu“. Kaltino ne tik visomis įmanomomis nuodėmėmis, bet ir dėl buvusio persileidimo. Pasak jo, dėl to kalta tik aš, kadangi savęs nežiūrėjau ir būtent todėl taip įvyko. Tokia buvo pirmoji „egzekucija“. O kitą rytą – atsiprašinėjimai, maldavimai atleisti ir ašaros. Vėliau tai tapo įprasta.
Už maždaug savaitės pasidariau nėštumo testą. Laukiuosi. Ir džiaugsmas, ir abejonės. Nežinojau, ar galėsiu toliau gyventi su Dariumi, tačiau be galo norėjau vaiko. Be to, net ir PO TO jį mylėjau. Tik šįkart meilė maišėsi su nuoskauda ir skausmu.
Tačiau netrukus mano dvejones išsklaidė prasidėjęs kraujavimas. Vėl ligoninė ir vėl persileidimas. Tačiau tai padėjo apsispręsti.
Psichologinis šantažas
Kai pasakiau, kad palieku Darių, jis tiesiog pasiuto. Pradėjo grasinti, kad niekur manęs neišleis, kad vis tiek nepaliks manęs ramybėje, galiausiai – kad be manęs neišgyvens ir kad mes būtinai ateity turėsime vaikų. Aš tų žodžių jau negirdėjau. Buvau tvirtai nusprendusi negyventi su tokiu žmogumi.
Išėjau pas tėvus. Tada prasidėjo tikriausias psichologinis šantažas. Darius pradėjo persekioti mane. Kiekvieną rytą, aštuntą valandą manęs laukdavo prie darbo ir kiekvieną vakarą paskui troleibusą savo automobiliu „lydėdavo“ namo. Kiekvieną mielą dieną „aiškindavomės santykius“, prašydavo manęs grįžti. Sakydavo, pasikeis. Niekada nekels prieš mane rankos, bandys valdyti savo pavydą, galiausiai grasindavo man.
Kai tai nepadėjo, griebėsi mano tėvų. Kadangi tėtis dirbo vairuotoju, sekiodavo jį iš paskos su savo automobiliu, norėdamas, kad jis padarytų avariją. Nueidavo pas mamą į darbą ir įkalbinėdavo, kad ji „paleistų“ mane, o jei ne, jai būsią blogai. Jam nieko nereikšdavo vidury nakties ateiti pas tėvus į namus ir skambinti bei rėkauti tol, kol jį kas nors įleis.
Norėdama apsaugoti tėvus nuo tokių „vizitų“, apsigyvenau pas draugus, tačiau Darius pradėjo persekioti ir juos. Pradėjau rimtai jaudintis dėl savo artimųjų gyvybės ir sveikatos. Tėčio silpna širdis, tad baimindamasis dėl savo sveikatos kartą pasakė: „Grįžk pas jį, galbūt tai jį apsiramins“.
Neištvėrusi įtampos ir nežmoniško spaudimo, grįžau. Kurį laiką iš tiesų buvo gerai. Paskui vėl prasidėjo. Susigalvodavo, kad aš „miegu“ vos ne su visais iš eilės. Ir menkiausias mano prieštaravimas pasibaigdavo kumščiais. Nenorėdamas, kad liktų mėlynės, daužydavo kietai prikimšta pagalve per galvą. To jis išmoko policijoje. Ir apskritai galvoje, pasak jo, mažiau lieka smurto žymių.
Dingstis muštis kartą buvo net ir ta, kad TV laidoje kažkokia moteris pasakė, kad ji nemylinti savo vyro. Darius atėjo į kambarį ir paklausė, „kodėl ji jo nemyli?“. Vadinasi, ir tu manęs nemyli. Ir tai tapo dar viena priežastimi daužymams…
Dabar net negalėčiau suskaičiuoti, kiek jų buvo. Ne kartą kviečiau policiją, tačiau iš jų niekada nesulaukiau jokios pagalbos.
Darius kaskart parodydavo savo pažymėjimą ir jie tuoj pat išvažiuodavo patardami „nesibarti, nes kaimynai skundžiasi“.
Paskui patyriau trečią persileidimą. Visai nuleidau rankas, neliko svajonių… Vėl persikrausčiau pas tėvus. Iš viso su Dariumi nekalbėjau. Vėl kartojosi ta pati persekiojimo istorija, tik viskas buvo dar atkakliau.
Galiausiai kartą atėjo pas mane ir pjovėsi venas, kad su juo nors pakalbėčiau. Tuomet pasakiau, kad pradėsiu su juo kalbėti tik tada, jei jis kreipsis pagalbos į psichologą. Darius pažadėjo nueiti. Keletą kartų buvo iš tiesų nuėjęs, tačiau ten pasakė, kad jam viskas gerai. Netikėjau. Sveikas žmogus taip tikrai nesielgia. Vis dėlto po truputėlį, po truputėlį pradėjome bendrauti.
Darius išties pasikeitė, kai išėjo iš policijos. Tapo švelnesnis, atviresnis. Patikėjau, kad galbūt mums gali pasisekti būti kartu.
Gyvenimas kartu „iš reikalo“
Po to vėl pastojau. Šįkart viskas baigėsi vestuvėmis. Nors vestuvių dieną vėl gulėjau ligoninėje dėl gręsiančio persileidimo, tačiau pavyko išvengti tragiškos baigties.
Visą nėštumo laiką Darius buvo kaip šilkinis, tiesiog nešiojo mane ant rankų. Visi įtikinėjo mane, kad viskas, jis jau pasikeitė, viskas bus gerai, pamatysiu, koks jis bus puikus tėtis. Pradėjau tuo tikėti ir aš. Jei susipykdavom, jis paprasčiausiai išeidavo.
Tikriausiai todėl, kad man netrenktų. Po to grįždavo ir viskas buvo kaip buvę.
Po ilgų, daugiausiai lovoje išgulėtų devynių mėnesių, gimė berniukas. Sūnelis, apie kurį tiek svajojau.
Mažylis buvo labai neramus, vos ne ištisai verkdavo, negalėdavome pailsėti nei dieną, nei naktį. Ir Darius vėl prisiminė ankstesnį „aš“.
Pirmą kartą po gimdymo Darius pakėlė ranką tuomet, kai mažajam Dovydukui buvo vos mėnuo. Priežastis – „kokia tu motina, jei negali nuraminti savo vaiko“. Vėliau ne kartą buvo išvaręs mane iš namų taip, kaip stoviu, neleisdamas net pamaitinti naujagimio. Su ašaromis bėgdavau iš Žirmūnų į Justiniškes pas tėvus, neturėdama nei lito troleibusui, nei telefono paskambinti artimiesiems.
Kviesdavau policiją, vaikų teisių apsaugos pareigūnus. Darius jų neįleisdavo į namus. Po ilgų diskusijų sutikdavo įleisti mane, jei tik policininkai išeis ir aš nerašysiu jiems pareiškimų. Aš sutikdavau su bet kuo, nes norėjau kuo greičiau pamatyti savo vaiką ir įsitikinti, kad jam per tas keletą valandų nieko neatsitiko. Darius net nemokėjo pakeisti sauskelnių, jau nekalbant apie pamaitinimą ar mažylio nuraminimą. Laimei, vaikui nė karto nieko baisaus nenutiko, nors Darius vis grasindavo, kad kitą kartą pasiims Dovyduką ir išsiveš jį į užsienį be manęs.
Pranašiškas sapnas
Gyvendama tokią kasdienybę, nenorėjau turėti su Dariumi nieko bendra, tad vieną vakarą jis mane paprasčiausiai… išprievartavo. Po keleto savaičių sužinojau, kad laukiuosi. Tik šįkart vietoj džiaugsmo, apėmė baisi neviltis. Po ilgų dvejonių ryžausi valymui, nors visą gyvenimą smerkiau moteris, kurios žengia tokį baisų žingsnį. Tačiau dabar aš paprasčiausiai negalėjau leisti, kad vaikas gimtų ir matytų TOKĮ tėvo elgesį. Be to, finansiškai buvau visiškai priklausoma nuo Dariaus, ir nebuvau tikra, ar rytoj turėsim už ką nusipirkti net duonos…
Skaudžiausia, kad prieš sužinodama, jog laukiuosi, sapnavau pranašišką sapną. Mergaitę, apie kurią visada svajojau. Šis sapnas lydi mane iki šiol. Tikriausiai niekada sau už tai neatleisiu, bet galbūt Dievas, žinodamas mano gyvenimą, man atleis.
Labai labai tikiuosi….
Dabar jau niekad neprieštarauju ir nesiginčiju su Dariumi. Sūnelio labui stengiuosi išvengti bet kokio konflikto, nes jis labai jautriai reaguoja į mūsų konfliktus. Dariui grįžus iš darbo, namai visuomet blizgėte blizga, ant stalo garuoja vakarienė, nors Dovydukas net naktį neleidžia man pailsėti, o Darius visiškai nepadeda jo prižiūrėti, niekada nesikelia naktimis, o kartais tiesiog kokias tris paras dingsta kaip į vandenį nieko nesakęs. Aš nė neklausiu, kur jis buvo. Man tiesiog neįdomu. Visas mano gyvenimas dabar yra mano vaikas.
Kadangi su Dariumi stengiuosi bendrauti kuo mažiau, sumažėjo ir konfliktų. Tiesa, pastebėjau, kad jis vengia pakelti ranką prieš mane, kai šalia yra vaikas. Kadaise jam pasakiau, kad kai užaugs, sūnus atkeršys už mane. Galbūt dėl to. Nežinau. Svarbiausia, kad dabar kiek ramiau. Darius dirba užmiestyje, tad rečiau būna namie. Pradėjo ir labiau užsiimti su savo vaiku, kartu žaidžia, valgo.
Tačiau aš gyvenu nuolat bijodama. Manau, kad tai – tyla prieš audrą, nes tokių „pagerėjimų“ būta ir anksčiau. Nežinau, kas bus rytoj man, tik meldžiuosi, kad mano vaikui ir mano artimiesiems viskas būtų gerai…
K. L.
Kaip išsivaduoti iš kalėjimo namuose? Komentuoja šeimos psichologė Erika Kern
Jaunos moters istorija – be galo liūdna ir tragiška. Deja, reikia pripažinti, kad tai tik viena istorija iš daugelio, kurios pernelyg dažnai lieka nutylėtos.
Pati istorija daug ko pamoko, pavyzdžiui, dažniausiai vieną kartą pakėlęs ranką prieš savo „mylimą“ (negaliu rašyti šių žodžių be kabučių) moterį, vyriškis tai darys ir vėliau. Vis atsiprašinės, prašys atleisti, žeminsis, kad tik jo moteris nepaliktų.
Smurtas šeimose pernelyg dažnas reiškinys, o Lietuvoje – ypač apleistas.
Ne dėl to, kad nieko nedaroma, bet dėl to, kad visuomenės normoms ir savimonei keistis reikia daug laiko. Smurtaujantis policininkas – gerbiamas bendradarbis. Tai rodo, kad smurtas vis dar „tinka“ mūsų visuomenėje.
Kai kalbame apie smurtautojus, turime pripažinti, kad jie susiduria su labai stipriomis psichologinėmis problemomis, kurių nemoka ir dažnai nė negali spręsti patys, o kaip matėme iš pavyzdžio, net ne visada gali padėti ir psichologinės konsultacijos (ypač, kai į jas kreipiamasi tik dėl to, kad prašė artimieji, mat nuėjau, patylėjau, ką reikia patylėti ir pasakė – gali eiti).
Visame šiame kontekste išgirsta istorija atrodo gana beviltiškai. Tačiau svarbu atminti ir tai, kad tokiomis aplinkybėmis moteris viena ir negali daug ką pakeisti.
Šiuo metu jau galima rasti pagalbos moterų krizių centruose, moterų namuose. Čia galima ne tik laikinai apsistoti, bet ir sulaukti teisinės bei psichologinės pagalbos. Gal toji pagalba neišspręs Jūsų problemų šiandien, tačiau čia rasite bendro likimo moterų, kurioms galbūt pavyko išsivaduoti iš kalėjimo namuose. Kiekvienas atvejis yra šiek tiek unikalus, tačiau gal išgirsite tai, kas pačiai neatėjo į galvą. Tuose pačiuose centruose galima daugiau sužinoti, gal tai padėtų suprasti savo situaciją geriau ir pamatyti šviesą tunelio gale.
Bet kuriuo atveju reikia ieškoti pagalbos, ir kuo greičiau.
Pirmas žingsnis jau žengtas – netylėti. Nors ir anonimiškai, išreikšti savo skausmą ir neviltį.
Antras žingsnis – kreiptis į moterų centrus.
Trečias žingsnis – jei nepavyko surasti moterų centrų ar neatsirado bendros kalbos, ieškokite psichologo individualiai. Taip nebus, kad psichologas turės stebuklingų vaistų, kurių įbersite vyrui į arbatą, ir jis pasikeis. Psichologas padės Jums išlaikyti stiprybę, atgauti dvasines jėgas, kurias dažniausiai tokiuose santykiuose moterys praranda. Jei pasijausite stipresnės, gali būti, kad galėsite kitaip įtakoti situaciją namuose, tačiau šiuos tikslus palaikykite ateičiai.
Dabar svarbiausia – atgauti savo jėgas, pamatyti šiek tiek džiaugsmo gyvenime, atrasti būdą gelbėti save. Jei nieko nedarysite – lieka laukti, kol situacija vėl pablogės. Kad ir kaip maloniai tai skamba, vis dėlto žmogus nei iš šio, nei iš to nepasikeičia. Tik itin dideli sukrėtimai gali pakeisti žmogaus asmenybę, o psichologinės problemos savaime pačios nesisprendžia.
Jei privačiam psichologui neturite lėšų, kreipkitės į savo polikliniką. Ieškokite. Iškelkite sau tikslą – gelbėti save (be to, ir vaiką) ir tuojau pradėkite jo siekti. Iš pradžių tiks net ir mintimis, vėliau – darbais. Ieškokite informacijos, ieškokite savo likimo draugių, visa tai jums padės. Suprantu, kad situacija šiandien įtempta, ir Jūs bijotės net pirštą pajudinti. Tai labai gąsdina, tačiau Jūs pati jau esate atradusi būdų, kaip po truputį judėti ir nesukelti audros, taip ir elkitės. Saugokit save, tačiau neatidėliokite paieškų pagalbai sau.
„Mamos žurnalas“
