„Man patinka skaityti jūsų žurnale apie lietuvius, gyvenančius užsienyje. Tad ir pati pasidalinsiu savo istorija, kaip atsidūriau Kipre ir auginu dukrytę Oliviją“, – sako Rita Želnytė-Karagiori.
Planuose emigracijos nebuvo
Reikėtų pradėti nuo to, kad niekada nesvarsčiau emigruoti. Turėjau neblogą darbą Lietuvoje, nepeikiau ir lietuvių vyrų, buvo „simpatijų“.
Prieš krizę dirbau viename Vilniaus kazino rinkodaros projektų vadove. Atėjus krizei labai pasijuto, kad žmonės pinigus leidžia nebe pramogoms. Visiems darbuotojams sumažino algas vieną, kitą kartą… Nutariau išeiti iš darbo ir ieškotis kito.
Kartą draugė prasitarė, kad turi bičiulę, kuri gyvena Kipre ir dirba bare ant jūros kranto. Niekada nebuvau dirbusi padavėja, bet surizikavau – nusipirkau bilietą į Kiprą.
Niekada nesigailėjau, kad pasidaviau šiai avantiūrai – nors buvo ypač karšta – mėgavausi saule, jūra, į darbą rimtai nežiūrėjau – jei sudaužydavau kokią taurę, tik nusijuokdavau. Prisipažinsiu – ne kartą esu išpylusi braškinę „Margaritą“ ant klienčių, bet po poros mėnesių tapau labai šauni padavėja! Ir draugų susiradau, ir pramogų netrūko.
Gimtadienio proga rugpjūčio vidury nuėjau į vieną parduotuvėlę nusipirkti auskarų. Mane aptarnavo labai simpatiškas pardavėjas (šiaip kipriečiai man pasirodė labai nesimpatiški vyrai), kuris taip gražiai šypsojosi, o jau akys akys… O štai po savaitės ką gi aš regiu savo bare? Ech, kojos dreba, rankos virpa, vis raustu, stengiuosi į jį nežiūrėti… O jis vis seka mane akimis… Tada kas antrą dieną pradėjo jis lankytis bare, kol pagaliau išdrįso mane pakviesti kavos. Aš jau skaičiavau dienas, kada važiuosiu atgal namo, bet nusprendžiau, kad nieko tokio išgerti kavos su tokiu simpatišku vaikinu. Po pirmo pasimatymo buvo antras, o nuo tada – nė dienos, kad nebūtume kartu. Beje, ant mūsų vestuvinių žiedų išgraviruota ne vestuvių, o pirmojo pasimatymo data.
Po mėnesio draugystės grįžau į Lietuvą jau turėdama bilietą atgal į Kiprą – tikrąja ta žodžio prasme – dėl vyro. Nusprendžiau surizikuoti, man atrodė, kad nesu visiškai apakusi iš meilės, susipažinau su jo tėvais, stengiausi viską „apmąstyti“ logiškai ir praktiškai – širdis ir protas liepė pabandyti. Todėl Lietuvoje išsikrausčiau iš buto, kurį visą vasarą nuomojau – juk planavau grįžti, atidaviau drabužius labdarai, gėles – draugėms ir išvažiavau…
Adaptacija Kipre
Adaptacija vis dar vyksta, nes vis pagalvoju – o Lietuvoje būtų taip, o pas mus tai ne taip… Jau šeštus metus dirbu viešbutyje administratore. Mes gyvename turistinėje zonoje, kur žiemos sezonu dauguma viešbučių, kavinių, parduotuvių nedirba, o sezono metu (balandį–spalį) – pats darbymetis ir dirbama labai daug. Aš (ir mano vyras Giorgos, kuris turi „Indian shop“ parduotuvę), dirbame vasarą, o žiemą esame „bedarbiai“. Nėštumą planavome, kad vaikiukas gimtų prieš žiemą, nors bijojau vasarą būti „pačiame nėštume“ – juk rugpjūtį gali būti ir +40. Viskas vyko pagal planą. Pastojau iškart, dirbau iki 37 nėštumo savaitės. Kipre motinystės atostogos trunka 18 savaičių – pasirinktinai, gali ilgiau būti namie prieš gimdymą arba po jo…
Dauguma dirba iki leistino 38 savaičių termino arba iki gimdymo (nes dauguma kipriečių pasirenka cezario operaciją), o jei nėštumas sunkesnis, gauna atleidimo nuo darbo lapelį ir ilsisi ilgiau. Mano nėštumas buvo gana sklandus, todėl dirbau iki 37 savaitės ir jau laukiau, kada baigsis tas darbas, nors mano vadovė vis maldavo pasilikti dar kelias dienas, o aš juokavau, kad tuoj pagimdysiu prie registratūros stalo. Nors būdavo akimirkų, kad ne juokais galvodavau, kad jau tuoj prasidės gimdymas, bet jis neprasidėjo iki pat gydytojos nustatytos spalio 22 dienos.
Tradicinė šeima Kipre
Pirmiausia labai džiaugiuosi, kad mano vyro šeima labai šiuolaikiška – jie iškart mane priėmė, neturėjo priekaištų vyrui, kad išsirinko ne kiprietę. Vyro tėtis – profesorius, buvęs aukštesniosios mokyklos direktorius, mama turi savo gėlių parduotuvę, sesuo, gyvenanti šalia, yra logopedė, o kita sesuo gyvena Ispanijoje.
Pagal tradicijas, vaikinai savo merginų giminei nepristato, kol nesusižieduoja! Net ir tėvams retai pristatoma, kol nepaskelbiamos sužadėtuvės! Kadangi visos šventės Kipre švenčiamos dideliame giminės rate – vyksta didžiuliai susirinkimai prie dar didesnių stalų… Vyras mane vedėsi į visus giminės susirinkimus ir šventes pristatydamas kaip savo merginą. Tiesa, man buvo keista, kodėl jo 35 metų pusbrolis ateina vienas, nors žinau, kad 10 metų draugauja su mergina! Giorgos man paaiškino, jog jie laikosi tradicijų – tik kitąmet jiems abiems su savo tėvais oficialiai susipažinus ir parinkus sužadėtuvių datą, jie pradėjo kartu lankytis giminės susitikimuose, na o po metų vyko vestuvės – tikros kiprietiškos su 2000 svečių!
Vaikų vardų tradicija
Kipre labai svarbūs vaikų vardai. Pagal tradiciją, sūnus gauna vyro tėvo vardą, o dukra – mamos motinos vardą. Gali būti ir atvirkščiai, bet esmė tokia: vaikai gauna senelių vardus. Ir būtinai šventus! Negali būti, kad vaiką vadintų vienu vardu, o krikštytų kitu. Jei pirmagimiam vaikui parenki ne senelių vardą, gali įžeisti tėvus. Laimei, mano uošviai nesilaiko visų tradicijų, todėl tiek vyro sesuo, tiek mes rinkome vardą beveik be suvaržymų. Nors… mano vyras jau seniai pareiškė, jog jei gims berniukas, jis norėtų duoti tėvo vardą (jis labai gerbia savo tėvą ir juo didžiuojasi). Vyro tėvas vardu Pavlos, lietuviškas atitikmuo – Povilas arba Paulius. Šis vardas man pasirodė priimtinas ir dėl to nesiginčijau.
Sužinojome, jog laukiame dukros, o aš tikrai nenorėjau jos vadinti Zita (kaip mano mama), o juo labiau – Panagiota (kaip vyro mama), teko nemažai pavargti. Vardo norėjau tarptautinio – kad ir Kipre, ir Lietuvoje jį suprastų ir mokėtų perskaityti, be to, jei dukrytė keliaus, mokysis užsienyje – kad vardas nesudarytų keblumų. Registruodama svečius darbe vis atkreipdavau dėmesį į moteriškus vardus. Štai atvyko Norvegų šeima su dukra Olivia – man šis vardas iškart įstrigo. Tada reikėjo „patikrinti“ jo šventumą! Kipre nesu sutikusi nė vienos Olivijos. Vyras ieškojo Olivijos vardadienio – ir rado! Ir nors nėra šventosios, vardu Olivija, bet radom kažkokį apaštalą ar liudininką šv. Olivijaną, todėl kunigas, patikrinęs savo maldaknygėse, patvirtinęs, kad toks yra, leido dukrą krikštyti Olivijos vardu.
Reikia paminėti, jog Kipro gyventojai – krikščionys ortodoksai. Labai religinga tauta, nereikėtų nustebti kiekvienuose namuose išvydus šventų ikonų ir šventųjų paveikslėlių, jų turi pasistatę ir banke ant stalo kiekvienas darbuotojas, ir autobuso vairuotojas, užsikišęs už veidrodėlio, kai kuriuose namuose išvis pasijunti kaip bažnyčioje…
Gimus vaikui, po 8 dienų reikia jį nešti į bažnyčią pašventinti (motinai neleidžiama eiti į bažnyčią), po 40 dienų vaikas vėl nešamas į bažnyčią – tada jau abiejų tėvų – vėl pašventinti.
Medicinos sistema Kipre
Kipre sveikatos apsaugos sistema paini. Pagal pajamas, renkiesi valstybinę ar privačią mediciną, ten parašomi specialūs pažymėjimai. Mes turime kortelę, leidžiančią naudotis ligoninės (kuri kartu yra ir poliklinika) paslaugomis nemokamai, t.y. reikia mokėti 6 eurus už vizitą pas gydytoją, po 1 eurą už skirtus tyrimus ir 0,5 euro centų už skirtus kompensuojamus vaistus. Jei prireikia greitosios pagalbos, moki 10 eurų. Arba renkiesi privačią kliniką, polikliniką ar gydytojo kabinetą, kur už vizitą moki apie 20–50 eurų, priklausomai nuo specialisto. Dauguma kipriečių moterų gimdo privačiose gydymo įstaigose, nors tai labai brangu, reikia mokėti 30–50 eurų už kiekvieną vizitą, apie 2000 eurų už natūralų gimdymą ir 3000–5000 už cezario operaciją.
Ten moterys nepasitiki akušerėmis, kurios priima gimdymą valstybinėje ligoninėje (gydytojas ateina tik tada, jei yra komplikacijų). Valstybinių ligoninių moterys nesirenka ir dėl ilgesnių eilių laukiant apžiūros. Na dar ir dėl to, kad negali pasirinkti cezario operacijos be rimtos priežasties. Kipre iš tiesų labai daug atliekama cezario operacijų! Nežinau oficialios statistikos, bet tikrai ten niekas nepropaguoja natūralumo.
Jei lankaisi privačioje klinikoje, ne tik pati gali pasirinkti, kaip gimdyti, bet ir ginekologas „padeda“ apsispręsti – jis niekada nerekomenduos pačiai gimdyti, jei kūdikis yra didelis, jei prieš tai buvo atlikta operacija arba atras dar kokių priežasčių.
Mano nuomone, tai verslas, juk užuot mokėjęs už natūralų gimdymą 2000 eurų, už operaciją sumokėsi 4000… Be to, daug paprasčiau nuspręsti, jog ponia X atvažiuos pirmadienį 8 valandą ryto gimdyti, o ne sekmadienio naktį teks lėkti į kliniką, nes poniai X prasidėjo gimdymas…
Štai klausiu savo brolienės, kodėl ji pirmąją dukrą gimdė nenatūraliai? Ji pirmiausia mane patikina, kad ginekologas jos neįkalbinėjo, jis jai tik paaiškino, jog jos labai siauri ir ilgi gimdymo takai, dėl to bus labai sunku pagimdyti pačiai. Ji dėl to labai išgyveno ir verkė, ir nusprendė daryti cezario operaciją. Man pasirodė taip keista – juk išsilavinusi moteris, ekologijos šalininkė, patikėjo tokia teorija, o ne savo jėgomis… Galėčiau papasakoti ir daugiau pavyzdžių… Kai laukiausi, manęs visi klausdavo dviejų klausimų: kelintas nėštumo mėnuo ir ar ruošiuosi gimdyti natūraliai…
Yra dar viena priežastis, kodėl moterys nesirenka valstybinės ligoninės gydytojų paslaugų – jie į nėščias moteris žiūri atmestinai, t.y. nesigilina, nieko neaiškina, yra šalti, trūksta asmeninio kontakto.
Vis dėlto mes pasirinkome ligoninę, kuri yra už 5 minučių kelio nuo namų. Ech, kokie nuostabūs Lietuvoje ginekologai!
Diplomatiški, supratingi, viską paaiškinantys… Visą mano nėštumą stebėjusi gydytoja tik 7 mėnesį manęs paklausė, kaip aš jaučiuosi? O šiaip – tik „laba diena, gulkis“, pažiūri echoskopu, paklauso širdutės, ir gali eiti iki kito mėnesio. Jei ko nors paklausi, atsakys, o jei neišdrįsi pasiteirauti, taip ir išeisi tikėdama, jog iš tiesų viskas gerai.
Nėštumas praėjo sklandžiai, kiek pykino važiuojant automobiliu, buvau šiek tiek mieguista, atrodė, kad negaliu laisvai kvėpuoti. Padėdavo plaukiojimas, gulėjimas vonioje. Beje, čia, Kipre, nėščiosios labai baidosi baseinų ir maudosi tik jūroje. Aš dariau atvirkščiai. Jūra, pilnutėlė turistų vasarą, atrodė purvinesnė nei baseinas prie namų, kuriame, be kaimyno ir manęs, niekas kitas neplaukioja. Bandžiau vaikštinėti, bet greitai prasidėjo karščiai…
Gimdymas su šypsena
Ruošdamasi gimdyti, perskaičiau R.Šemetos knygą „Gimdymas su šypsena“ ir ruošiausi gimdyti lengvai. Vandenys nubėgo lygiai 40 savaitę, kol aš nuėjau į dušą nusiprausti. Vyras jau stovėjo su lagaminu prie durų ir vis šaukė: „Greičiau“. Aš jį raminau, kad čia nieko, juk dar nejaučiu sąrėmių, bet jis trypė prie durų kaip išprotėjęs. Po valandos jau buvome ligoninėje (susimokėję 10 eurų). Atėjo rytas, paskui ir vidurdienis… Jokių sąrėmių, man jau pasidarė neramu. Nuėjusi į tualetą pastebėjau, kad pradėjo bėgti žali vandenys… Tai sužinojusios, akušerės supanikavo, kad kūdikis pasituštino mekonijumi, o tai labai pavojinga, mane skubiai ėmė ruošti cezariui. Taip ir gimė Olivija – ne pagal scenarijų „su šypsena“…
Po operacijos ligoninėje buvau 6 dienas. Privačioje klinikoje paprastai po 3 dienų moteris išleidžia namo. Aišku, gali būti ir ilgiau, juk už tai moki pats.
Kipre nėra tokių naujovių kaip Lietuvoje: gimdymas namuose, vandenyje, stovint ar klūpant. Čia galima pasirinkti tik, ar cezario operaciją darys, pritaikę visišką nejautrą, ar tik spiralinę nejautrą. Nėra Kipre ir tokio žindymo kulto, kaip kad Lietuvoje. Žindymas skatinamas, bet retai kuri moteris žindo iki metų. Tai susiję ir su trumpomis motinystės atostogomis, kurios trunka 16–18 savaičių.
Kur palikti kūdikį, kai išeini į darbą
Kai moteris gana greitai turi grįžti į darbą, paprastai kūdikį prižiūri močiutės. Jei tavo mama arba anyta dar ne pensininkė, dažnai jos išeina „motinystės atostogų“ – palieka darbą, kad galėtų auginti anūkus. Jei mama dirba valstybinį darbą (pvz., yra mokytoja, paštininkė, mokesčių inspektorė, policininkė, jei dirba banke ar kitoje įstaigoje iki pietų), kūdikį ji gali vesti i lopšelį, kuriame auklėtoja gali prižiūrėti iki 6 vaikų. Lopšeliai paprastai dirba iki 14 val., retai kuris iki 16 val. Dar gana populiarus sprendimas – iš Tailando, Šri lankos ar Indijos „atsivežti“ moterį, kuri tvarkys namus ir prižiūrės vaikus. Jas paprastai vadina „juodukėmis“. Aišku, kalbos jos nemoka, kartais šį bei tą supranta. Gali gyventi kartu arba nuomotis kažkur šalia šeimininkų.
Šita visa sistema man sukelia didžiausią šoką – šalis maža, o kaip čia skatinamas gimstamumas? Suteikiant didesnes pašalpas daugiavaikėms šeimoms… Nėra sudarytų sąlygų palikti vaikus lopšeliuose, o juk dauguma kipriečių dirba aptarnavimo srityje, turizmo sektoriuje, kur darbas trunka nuo ryto iki vakaro, reikia dirbti savaitgaliais ir per šventes.
Aš pati dirbu viešbutyje 6 dienas per savaitę – kartais nuo 7 iki 15, kartais nuo 15 iki 23 val. Kur aš turėčiau palikti savo kūdikį, jei mano anyta dar ne pensininkė? Vyras turi suvenyrų parduotuvę ir dirba nuo 10 iki 23 val. Vien dėl to labai bijojau turėti vaikų. Vyras mane vis ramino, kad rasime kokią nors išeitį. Lopšelis atkrenta, anyta – irgi. Lieka auklė – kiprietė, geriausia pedagogė, neturinti darbo. Skambinom, kalbėjom gal su 15 merginų – ne, jos nenori dirbti sekmadienį, ne, jos nenori dirbti vakarais, ne, jos nenori dirbti per šventes… Mes su vyru gūžčiojom pečiais – ar tikrai Kipre krizė? Ar tikrai tiek bedarbių, bet vis tiek nenorinčių užsidirbti? Pagaliau radom vieną moterį (rusę, ištekėjusią už kipriečio), kuri pagimdžiusi nusprendė pasilikti namie auginti dukrą, bei kartu prižiūrėti dar vieną vaiką ir taip gauti papildomų pajamų.
40 dienų – kūdikio apsauga
Kipre populiarus „40 dienu terminas“ – kūdikiui turi sueiti 40 dienų, kad būtų galima jį lankyti, eiti su juo iš namų. Kūdikis turi sustiprėti. Tada jau galima gyventi ir viešąjį gyvenimą… Mes šio „termino“ nesilaikėm – ėjom pasivaikščioti, važiavom į restoraną vakarienės drauge, vykom į išvykas, bet nuo didelių žygių mus sulaikydavo pilvo diegliukai. Beje, pasmerkimo nesulaukėm, bet nuostaba balse skambėdavo, jei pasakydavom, kad dukrai 1 mėnuo (dar ne 40 dienų).
Vežimėliai su lopšiu – nereikalingi
Vežimėliai su lopšiu čia visiškai nepopuliarūs ir, kipriečių nuomone, nereikalingi. Iš karto perkami sportinio stiliaus vežimėliai, kurie pritaikyti, kad pirmuosius mėnesius būtų galima ant rėmo pritvirtinti automobilio kėdutę. Tokio vežimėlio kipriečių šeimai visiškai užtenka nuvažiuoti sekmadienį į kavinę ar trumpai pasivaikščioti prie jūros, nuvykti pas senelius.
Juk pirmas 40 dienų su kūdikiu eiti pasivaikščioti „negalima“ (nepatartina), po trijų mėnesių mamos juk grįžta į darbą, lieka tas pusantro mėnesio laisvės, bet… Tai vasarą per karšta, žiemą per šalta, drėgna, be to, dažnai vėjuota, daug dulkių ir smėlio… Todėl labai retai kada išvysite mamą kiprietę, einančią pasivaikščioti su kūdikiu vežimėlyje. Tiesiog nėra tokio įpročio, nebent sekmadieniniai pasivaikščiojimai mieste ar prie jūros. Aš su savo raudonuoju lopšiu rytais žygiuojanti savo pasivaikščiojimų maršrutu su Olivija sulaukiu gana nemažai žvilgsnių…
Daug čia visko pripasakojau apie kipriečių vaikų auginimą ir gimdymą. Kai kas man atrodo keista, bet jų nekritikuoju – jie taip įpratę, jiems taip natūralu, o man šiaurietei ir postsovietinės kultūros atstovei atrodo keista. Labiausiai norėčiau pasimokyti iš kipriečių mamų palaikyti namie idealią tvarką! Nežinau, kaip jos tai sugeba, bet net ir neturinčių namų tvarkytojų ir auginančių kūdikius ar kelis vaikus moterų namai visada atrodo tobulai švarūs ir tvarkingi. Man to padaryti niekaip nesiseka! Žavi ir artimi santykiai su tėvais bei giminaičiais, ypač šiais internetinio bendravimo laikais.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
