„Žinote, kai pasodini gėlytę ir žiūri, kaip ji dygsta, auga, pražysta, kaip pati išsiskleidžia. Taip ir su vaikais. Gera juos augančius ir pasaulį pažįstančius stebėti“, – sako Pasvalyje gyvenanti globėja Jurgita Janonė. Energinga, motociklu važinėjanti ir gitara grojanti tikybos mokytoja jau trejus metus globoja 8-metę mergaitę ir du vyresnius jos broliukus.
Ne vieną vaiką į savarankišką gyvenimą išleidusi globėja prisipažįsta, kad nuo pat pradžių reikėjo įdėti daug pastangų, kantrybės ir valios, kad vaikai pradėtų laikytis taisyklių, išmoktų elementarių kasdienių įpročių, netgi valgyti tvarkingai, laikyti šaukštą ar sėdėti ant kėdės.
Likus dviems savaitėms iki birželio 27 – liepos 3-ąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-ąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą.
Tikybos mokytoja, kuriai energijos gali pavydėti kiekvienas
Jurgita prisimena, kad pirmieji globotiniai šeimoje atsirasdavo po skautų stovyklų, kurios būdavo skirtos sunkiau gyvenančioms šeimoms. Kai kurie vaikai paklausdavo, ar galėtų likti, taip ir apsigyvendavo pas Jurgitą. Vėliau pasvališkė nusprendė įgyti socialinės darbuotojos specialybę ir taip tapo budinčia globotoja.
„Nuo pat mažų dienų buvau prie judresnių vaikų. Reikėjo arklių, žinot, kaip kaime. Lėlių nemėgdavau, o iš brolio visus automobilius atimdavau. Brolis metais vyresnis už mane buvo. Prieš išeinant į armiją nusipirko motociklą, taip ir aš išmokau važiuoti. Pusę darbų už brolį nudirbdavau, kad leistų aplink sodą apvažiuoti“, – juokiasi moteris.
Aplinkiniai keistai nužvelgdavo moterį, kurį į mokyklą atvažiuodavo motociklu. Ir dar tikybos mokytoja. Tiesa, pasitaikė ir kuriozinių situacijų, kai nuo šventoriaus iki kaimo, kuriame dirbo, su motociklu pavėžėjo kunigą.
Kantriai mokė ir rodė pozityvius pavyzdžius
Energijos kupina moteris sako, kad norint jaunatviškai išlikti visą gyvenimą, šalia reikia lakstančių ir išdaigas krečiančių vaikų. Tokie yra trys jos globotiniai. „Mes nemokėjom nei skaityti, nei rašyti, nei žodžių „atsiprašau“ ar „labas rytas“. Bet aš pasakysiu viena: jeigu nenorit pasenti, imkit globoti. Ir gerą darbą padarysite ir nepasensite“, – sako Jurgita.
Ne visi sutinka globoti hyperaktyvius vaikus. Tačiau Jurgita pasiryžo. Sako pirmaisiais metais buvo visko. Itin daug kantrybės reikėjo su vyriausiuoju. „Dabar tai norisi juoktis, bet su vyresniuoju iš pat pradžių kovojome kuris kurį įveiks. Padedu arbatos puodelį, sumuštinį su lėkštute, blynų kokių. Jis taip stumia tą puodelį po truputį nuo stalo ir žiūri kaip reaguosi: rėksi, čiupsi, ką darysi. Tekšt ant plytučių puodelis su arbata. Ateini, išvalai: na kaip, skani buvo arbata? Atsigėrei, viskas? Ir sumuštinio nebevalgysi? – Ne“, – pirmuosius pietus su globotiniu prisimena globėja. Sako, kad buvo ir laužomų parkerių, šakučių.
Pirmaisiais kartais vaikai išėję į miestą būdavo ir parėkauja, ir žodį kokį negražų pasako. Aplinkiniai žiūrėdavo atsisukę. Jurgita vaikus nuolat stengdavosi nukreipti į pozityvius pavyzdžius: „Pasižiūrėkit, eina berniukas, gražiai, tvarkingai, ar rėkia? Ir jie vis dažniau susimąstydavo“.
Vaikai negalėjo patikėti, kad turės savo lovytę
Pamažu vaikų poelgiai pradėjo keistis, atsirado būtinas režimas. Jurgita sako, kad vadovaudamiesi taisyklėmis vaikai išmoko ir laikrodį pažinti – 19 val. 30 min. visi telefonai padedami. „Žinome, kad reikia nusiplauti rankytes, rytą ir vakare praustis, dantukus valyti, drabužėlius susidėti, lovytes pasikloti. Mes visa tai jau išmokome. Kai jie atvyko ir nupirkau kiekvienam lovytę, vaikai ją tiesiog glostė ir negalėjo patikėti, kad turės savą. Tuomet širdį labai suspaudė“, – prisimena globėja.
Ji pasakoja, kad paskatinti mokytis reikėjo pastangų ir laiko. Pavyzdžiui, ji dirbo bibliotekoje ir mokė vaikus kompiuterinio raštingumo: du kartus parodo, kaip parašyti kai kurias abėcėlės raides, o trečią kartą vaikai turi padaryti patys. Jeigu užduotį atliks sėkmingai, galės toliau sėdėti prie kompiuterio. Pasak Jurgitos, buvo ir klaviatūros trankymo ir voliojimosi po stalu, tačiau išmoko parašyti ne tik vardą ir pavardę. Suprato, kad jeigu norės žaisti žaidimus, reikės mokėti elgtis su kompiuteriu.
„Vaikai per trejus metus akivaizdžiai patobulėjo – išmoko skaityti, rašyti, deklamuoja eilėraščius, po truputį moka rusiškai ir angliškai“, – džiaugiasi pasvališkė.
Pataria prisiminti, kad viskas išsprendžiama
Jurgita save vadina nuoširdžia ir klaidas pripažįstančia globėja. „Viską vertinu natūraliai, ypač galvodama apie vaikų poelgius. Pavyzdžiui, vaikas langą išdaužė, kiti susiims už galvos ir sakys: „kaip taip gali būti?“. O aš pati esu išpylusi ne vieną langą ir nieko, įdėdavo naują. Visokių vaikų ir paauglių yra, visus reikia priimti ir su jais kalbėtis. Toks gyvenimas. Tik aš saviškių reikalauju, kad visada sakytų teisybę – labai nekenčiu melo. Globotiniai pradžioje dažnai mėgdavo pameluoti, bet ši yda pamažu nyksta“, – sako globėja.
Jurgita atvira: kiekvienas globėjas turi turėti daug savyje stiprybės ir nerodyti didelio gailesčio. O jeigu būna sunku, pataria visada prisiminti, kad nieko nėra neišsprendžiamo. „Jeigu tėvai nuėjo klystkeliais, reikia žiūrėti į priekį ir vaikams kurti naują gyvenimą. Reikės daug kantrybės, bet viskas atsiperka, o vaikai keičiasi, patikėkite“, – sako globėja.
Jurgita teigiamu požiūriu ir aktyvia veikla stengiasi užkrėsti ir globotinius. Su vyru turi sodybą, į kurią dažnai su vaikais važiuoja. Ten ir baseinas, batutas. Apsilanko papramogauti Panevėžyje, pasivaikšto po parką, o kartais nukeliauja ir prie jūros. „Važiavome į baikerių šou Šventojoje. Aš su motociklu, o paskui mane ir vyras su vaikais“, – šypsosi Jurgita.
Visą informaciją apie vaikų ir paauglių globą galite surasti adresu globoscentrai.lt arba telefonu 8 800 00207.
Nuotraukos FotoPlunksna
Susiję straipsniai
