Apie motinystę vis dar dažnai kalbama kaip apie savaime laimingą gyvenimo etapą. Tačiau realybėje daugeliui moterų ir vyrų laikotarpis po gimdymo tampa emociniu išbandymu. Psichologinę pagalbą mamoms ir tėčiams teikiančios psichologės pasidalijo, kiek daug neišsakytų jausmų, kaltės ir vienišumo slepiasi už „stiprios mamos“ įvaizdžio.
Apie ką moterys nutyli po gimdymo
Specialistės pastebi, kad daugumos naujų mamų poreikiai labai žemiški: poilsis, emocinis palaikymas, supratimas ir saugi erdvė kalbėti apie patiriamus jausmus. Dažnai terapijoje iškyla ir jautrios gimdymo patirtys – net tada, kai nuo gimdymo praėjo metai ar daugiau.
„Kai kurios moterys nustemba, kad gimdymo tema joms vis dar tokia jautri. Gimdymo patirtis liks tokia, kokia buvo. Tačiau skyrus laiko tą patirtį peržiūrėti, išsakyti, kaip ji gimdymo metu jautėsi, kas ją labiausiai skaudino, žeidė, – subjektyvus jausmas, mintys apie tą patį gimdymą gali pasikeisti“, – sako Pogimdyminės depresijos centro psichologė, tėvystės paskaitų lektorė Vilma Petrikienė. Gimdymo trauma, santykiai su partneriu, perfekcionizmas, baimė „prarasti save“ susilaukus pirmo ar kitų vaikų – tai temos, kurios dažnai susipina tarpusavyje ir stiprina emocinį išsekimą.
Vaiko gimimas, užuot suartinęs, kartais išryškina neišspręstas problemas ir atviro bendravimo poroje stoką. Dažna šeima patiria santykių krizes ar net svarsto poreikį skirtis.
Stigmines nuostatas palaiko artimieji ir socialiniai tinklai
Didelę emocinės naštos dalį sudaro stigminės nuostatos, kurios dažnai ateina iš šeimos narių – mamų ar anytų, atvykstančių padėti, bet kartu nesąmoningai nuvertinančių jaunos mamos patirtį. Jos savo aplinkoje girdi replikas, kurios žemina: „mano laikais depresijos nebuvo“, „mes kažkaip susitvarkėm, net neturėdamos tiek pagalbos ir priemonių“.
Moterys dažnai jaučiasi vertinamos kaip apsileidusios, nespėjančios prižiūrėti buities. Kritiką gali išsakyti partneris ar kiti artimieji. O kartais pati moteris, ypač turinti polinkį į perfekcionizmą, yra linkusi save kritikuoti. Tai gali būti dvigubi spąstai, vedantys į konfliktus ir/ar pervargimą.
Viena vertus, vyrai po kūdikio gimimo gali jaustis pasimetę, sutrikę ir nežinoti, kaip jie turėtų padėti, įsitraukti. Kita vertus, vis dar pasitaiko šeimų, kur vyrai laikosi toksinio vyriškumo modelio: vaikų auginimo klausimai, maisto gaminimas, visa buitis ir kartais net finansų generavimas užkraunami ant moters pečių. Tokios moterys jaučiasi pervargusios, vienišos ir patiria didelę pogimdyminės depresijos riziką.
Papildomą spaudimą kuria socialiniai tinklai, kuriuose dominuoja idealizuotas motinystės vaizdas – gražiai atrodančios, viską spėjančios mamos. Lyginimasis su šiuo išpūstu portretu dar labiau stiprina jausmą, kad „su manimi kažkas ne taip“.
Ypač skausmingos stigmos susijusios su kūnu ir „teisinga“ motinyste: gimdymas natūraliais takais, maitinimas krūtimi, greitas fizinis atsigavimas. Jei kūdikis gimė atlikus cezario pjūvio operaciją – „mano kūnas mane pavedė“, „aš negimdžiau“; „jei nežindžiau – sugadinau vaiką“, – tokie ar panašūs įsitikinimai ar komentarai iš aplinkinių gali sukelti gilią vidinę krizę net tada, kai moteris jaučiasi susitaikiusi su savo patirtimi.
Specialistės pabrėžia, kad tokios nuostatos ne tik žeidžia, bet ir tiesiogiai prisideda prie moterų emocinio išsekimo bei vengimo kreiptis emocinės pagalbos.
Pagalba tėčiams – kad padėtų mamoms
Nors pogimdyminė depresija dažniausiai siejama su moterimis, Pogimdyminės depresijos centre konsultuojami ir tėčiai. Tyrimais nustatyta, kad partnerio psichologinis pasirengimas tėvystei leidžia geriau priimti pokyčius šeimoje, taip pat gali mažinti riziką moteriai patirti pogimdyminę depresiją.
Ši pagalba tėčiams nėra atskira nuo pagalbos mamoms – priešingai, ji tampa vienu svarbiausių emocinės paramos ramsčių moteriai. Kai vyras supranta, kas vyksta su partnere, ir pats turi erdvę išsakyti savo jausmus, tarp jų mažėja įtampa, atsiranda daugiau tarpusavio supratimo.
Vyrai dalijasi patiriantys stiprų vienišumo jausmą ir atsakomybės naštą. „Aš turiu ją suprasti ir palaikyti, bet niekas nesidomi, kaip jaučiuosi aš“, – tokias mintis išsako ne vienas tėtis. „Bijodami konflikto ir nežinodami, kaip prieiti prie emociškai išsekusios partnerės, vyrai ima vengti artumo, o tai kelia grėsmę santykiams“, – pastebi psichologė hipnoterapeutė Vaiva Rakovienė.
Specialistės pabrėžia, kad psichologinė pagalba tėčiams yra tokia pat svarbi kaip ir mamoms. Emociniai sunkumai po gimdymo gali būti natūrali motinystės, tėvystės patirties dalis.
Palaikymas ir profesionali pagalba duoda naudos visai šeimai. Jei bent vienas iš partnerių laiku gauna specializuotą pagalbą, tai turi teigiamos įtakos tiek poros santykiams, tiek ryšiui su kūdikiu. Kuo daugiau apie emocinius sunkumus po gimdymo kalbama atvirai, su atjauta bei empatija, tuo mažiau vietos lieka gėdos, kaltės jausmams.
Susiję straipsniai
