Motinystė ir karjera sunkiai suderinamos – taip mano dauguma jaunų mamų, kurios po gimdymo pasijunta išmestos iš darbo rinkos, praranda pasitikėjimą kaip specialistės, paskui sunkiai randa naują darbą, nes potenciali nedarbingumo lapelių „kolekcionuotoja“ darbdaviams nereikalinga. Štai kodėl ieškome herojų, kurios paneigtų šiuos mitus. Nacionalinės žemės tarnybos vadovė Daiva Gineikaitė juos paneigė, ir su kaupu.
Ta pati moteris
Daivos gyvenimo aprašyme faktai atrodytų supainioti, tarsi tai būtų dviejų, visiškai viena su kita nesusijusių, moterų gyvenimai. Pasverkite patys:
Daiva – teisės magistrė, vadovauja tarnybai, kurioje dirba 1000 žmonių.
Kiekvieną rytą jį į darbą Vilniuje atvažiuoja iš namų Kaune.
Ji taip pat – trijų dukrų mama, po skyrybų auginanti jas viena.
Be to, Daivai vos 34 metai, nors dukros jau nebe mažos – Beatričei 15 metų, Gabrielei 14 metų, o Saulei – 9-eri.
Pokalbio tikslas – įrodyti, kad šios visiškai skirtingos patirtys gali harmoningai derėti vieno žmogaus gyvenime. Mums besikalbant, Daiva ne kartą pakartojo jai patinkančią mintį – viskas priklauso nuo požiūrio, o kai negali pakeisti situacijos, keisk jį.
Daiva, papasakokite, kaip sugebėjote studijuoti, jeigu vaikų susilaukėte, būdama vos 18 metų?
Taip susiklostė, kad labai anksti baigiau mokyklą, – atestatą gavau kai man buvo ką tik suėję 17 metų. Tokia jauna todėl, kad mokyklą pradėjau lankyti nuo 6 metų ir iškart patekau į II klasę. Anksčiau nebuvo griežtų normų, nuo kada eiti į mokyklą. Darželyje nepritapau, labai verkdavau, nes mama ilgai dirbdavo ir mane pasiimdavo paskutinę. Mano mama buvo mokytoja, ji ateidavo normaliu laiku, kaip dabar įsivaizduoju, apie 18 val., bet buvau patekusi į grupę, kurioje vaikus mamos labai anksti pasiimdavo. Kadangi darželyje jaučiausi labai blogai, mane auginti apsiėmė močiutė. Ji buvo į pensiją išėjusi lietuvių kalbos mokytoja ir mane tiek „išmuštravo“, kad būdama 6 metų laisvai skaičiau, rašiau ir skaičiavau. Mane nuvedė į pirmą klasę, bet patys mokytojai pasiūlė iškart eiti į antrą. Jei atvirai, tai ir antroje klasėje man nebuvo ką veikti.
Mano pavyzdys parodė, kad maži vaikai labai lengvai priima informaciją. Todėl pasisakau už tai, kad nuo darželio, nuo pirmų klasių vaikai būtų mokomi kuo daugiau kalbų.
Paskui aš jau nebebuvau išskirtinė moksliukė, pamažu susilyginau su kolektyvu ir kurį laiką buvau vidutiniokė. Paskui vyresnėse klasėse jau mokiausi tikslingai ir principingai, nes žinojau, kad stosiu studijuoti teisę ir „reikės“ labai gerų pažymių. Įstoti buvo labai sudėtinga, vyko stojamieji, o konkursas į vieną vietą buvo gal kokie 10 ar daugiau.
Labai norėjau Vilniuje studijuoti teisę, bet tėvai bijojo mane išleisti, nes, jų akimis, buvau dar vaikas. Pradėjau studijuoti Kaune anglų filologiją, bet nusivyliau – mat buvau baigusi mokyklą, kurioje mokoma sustiprintos anglų kalbos, todėl studijuojant atrodė viskas žinoma ir neįdomu. Tuomet įstojau studijuoti teisės Kauno kolegijoje, sukūriau šeimą, o besilaukdama antros dukros perėjau kolegijoje į neakivaizdinį skyrių, o lygiagrečiai įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti to pačios teisės. Dabar pagalvojus, viskas atrodė neįtikėtina – esu dviejų kūdikių mama ir studijuoju dvejose studijose.
Taip ir neatsakėte į klausimą – kaip tai įmanoma?
Manau, labai daug priklauso nuo to, kokio amžiaus susilauki vaikų. Aš pradėjau kurti šeimą labai jauna, turėjau daug energijos ir noro – tiek turėti vaikų, tiek mokytis. Pagimdžiau vieną vaiką – o jau kokie buvome laimingi, – iškart pradėjome planuoti antrą! Nesupratau, kas yra nuovargis ar kad vaikai „išsunkia“. Jeigu dabar gimdyčiau, tikiu, kad suprasčiau, ką tai reiškia. O tada buvau jaunutė, 18–19 metų, visiškai nejaučiau, kad vaikai trukdo.
Man nė klausimo nekilo, kodėl studijos ir motinystė negali vykti vienu metu, ir kad tie dalykai kažkaip galėtų vienas kitam trukdyti. Nesugebėsiu? Bus sunku? Nesąmonė. Žinoma, jei dabar kuri mano dukra pasirinktų tokį kelią, kažin ar palaikyčiau. Bet tas entuziazmas ir idealizmas mane varė į priekį. Dieną būdavau su dukrytėmis, o vakarais jas užmigdžiusi sėsdavau prie vadovėlių. Mano tėvai buvo išsigandę, klausė, kodėl aš taip skubu tekėti, gimdyti. Bet nesigailiu, kad tokia jauna tapau mama, – pasikartosiu, kad jaunas žmogus turi nepalyginamai daugiau energijos.
Ar esate už tai, kad mama su vaiku namie praleistų mažiausiai 2 metus? Tokia karjera, kaip Jūsų, greitai nepadaroma, todėl nepanašu, kad leidote sau būti tik mama…
Nuskambės nesuderinamai su teksto tema, bet aš palaikau buvimą su vaiku 2 metus. Pirmąsias dukras namie paauginau po metus, o trečiąją – dvejus metus. Sutapo, kad tuo metu gyniausi magistrinį darbą, laikiau magistro egzaminus, tad nusprendžiau verčiau nedirbti, o tik mokytis ir auginti vaiką. Labai tuo džiaugiuosi, nes jaučiu didelį skirtumą, – mažoji dukrytė labiau prie manęs prisirišusi. Pamenu, kai antrajai dukrytei suėjo metai, išlėkiau į darbą, dukrą palikau auklei. O juk metukų vaikas prisiriša prie to žmogaus, kuris juo rūpinasi. Kai pajutau, kad vaikas užmezgė stipresnį ryšį su aukle, o ne su manimi, buvo labai skaudu.
Manau, vaikui labai reikia, kad mama pabūtų su juo iki 2 metų, žinoma, jei tai įmanoma. Juk tik nedaugelyje valstybių suteikta tokia prabanga moterims – auginti pačioms savo vaikus tiek ilgai.
Kaip sustyguojate šeimos buitį?
Gyvename 4 moterys, ir visos draugiškai, darniai tvarkomės. Visą gyvenimą buvau perdėta pedantė. Jausdavau įtampą dėl kiekvieno trupinio ir mažiukes dukras dėl tvarkos auklėjau labai griežtai. Negalėdavau užmigti, jei nors šaukštelis būdavo neišplautas. Grįždavau namo ir eidavau jų šveisti. Kiekvieną dieną siurbdavau ir šluostydavau grindis. Viską išsišveitusi gamindavau vakarienę ir tik tada, vėl viską susitvarkiusi po vakarienės, eidavau mokytis. Tai, kad elgiausi nenatūraliai, suprantu tik dabar, kai galiu atsisukti atgal.
Pasikeičiau po skyrybų, kurios įvyko prieš 6 metus, ir dabar į tvarką žiūriu daug paprasčiau, nebeinvestuoju tiek daug laiko į buitį. Kadangi dukros matė mane ir tą „aną“, pedantę, ir dabartinę –atsipalaidavusią, joms nebereikia jokio muštro, nurodymų. Jos puikiai žino, kada ir ką reikia susitvarkyti.
Dukros pasiskirsčiusios virtuvės tvarkymą – susidariusios slankųjį grafiką ir tvarkosi pakaitomis. Aš nuo šio darbo esu atleista. Beje, mažoji irgi puikiai tvarkosi su indais, jau prieš metus nustebino išsikepusi blynų sunkioje keptuvėje. Mąsčiau, kaip ji pakėlė keptuvę, kaip sugebėjo išsikepti, o dukra atsakė: „Mačiau, kaip tu su močiute kepi, o paskui dar youtube pasižiūrėjau“.
Su mumis gyvena 2 katinai ir šuo – Jorkšyro terjeras. Kodėl tiek daug augintinių? Gyvūnėlius mylime, mums jų reikia, o turime tiek daug, kad kiekvienam vaikui būtų po vieną. Labai myliu kates ir visą gyvenimą turėjau 2 katinus. Vienas suserga, pasensta, jau žinau, kad laikas ieškoti naujo kačiuko. Kai tik išėjau savarankiškai gyventi, turėjome vieną katę, nuomojomės butą penktame aukšte, ji niekur negalėdavo išeiti, liūdėjo, pavirto tarsi į statulėlę, tupinčią ant palangės. Tada supratau, kad katinai turi būti du – tada jiems linksmiau. Na, o šuniuko labai norėjo mažoji dukra, gavo gimtadienio proga. Ji kasdien šuniuką ir vedžioja. Katinų vedžioti nereikia, nes gyvename daugiabučio namo pirmame aukšte, langai į didelį kiemą, tad katinai pasivaikšto patys ir grįžta per balkoną. Augintiniais rūpinamės prabėgomis. Jei matau, kad trūksta vandens ar maisto, įpilu, tą patį daro ir dukros.
Papasakokite, kaip pasikeitė gyvenimas, kai pradėjote važinėti dirbti iš Kauno į Vilnių? Gyvenant tame pačiame mieste, atrodo, dar įmanoma sureguliuoti visą šeimos veiklą, o kaip tai padaryti nuotoliniu būdu?
Į Vilnių važinėju nuo 2014 metų gruodžio. Važinėjimas į Vilnių priklauso nuo požiūrio. Man atrodo, kad kai kurie žmonės, gyvendami Vilniuje, ilgiau važiuoja į darbą negu aš. Gyvenu prie pat išvažiavimo į kelią Kaunas–Vilnius, tad man išvažiuoti į trasą trunka kelias sekundes, o už valandos jau būnu darbe. Kai paklausau, kaip vilniečiai iš kito miesto galo važiuoja į darbus per kamščius, suprantu, kad nesu išskirtinė. Jeigu kažkas namie atsitiks ir reikės labai greitai parvažiuoti – lygiai taip pat galiu užtrukti ir gyvendama Vilniuje, jei patekčiau į kamščius.
Ramus kelias iki darbo ir atgal turi ir savo privalumų – tai laikas, skirtas sau, nes važiuodama į priekį aš galiu apgalvoti dienos planus, o grįždama namo – kaip praėjo diena.
Ar svarbaus posėdžio metu neateina žinutė: „Mama, padėk“?
Visokių nutikimų buvo. Štai mažiausioji išbėgo iš namų nepasiėmusi raktų. Grįžo iš mokyklos anksti, durys užrakintos. Ką daryti? Skambina mamai. Pasiūliau pažaisti kieme, kol grįš sesės. Juk jei lėkčiau iš Vilniaus jai vežti raktus, tai juos pamirš ir kitą kartą, tiesa? O dabar prisimins visą gyvenimą, kad iki patamsių vaikščiojo aplink namą. Bet juk tai ne bėda, o tik gyvenimo pamoka – vadinasi, tu neatsakingai elgeisi, vadinaisi, išbėgdama iš namų neužrakinai durų, nesvarbu, kad sesės buvo viduje. Kiekvieną kartą stengiuosi prisitaikyti prie situacijos, o jei situacijos nebegalima pakeisti, tada stengiuosi joje įžvelgti teigiamų dalykų.
Papasakokite valandų tikslumu savo eilinę darbo dieną? Kokiu tempu viską darote?
Viskas vyksta savaime. Mano dukros yra labai stiprios ir savarankiškos, jos daugybę dalykų atlieka pačios be mano įsikišimo. Keliuosi 5.30 val., iš vakaro būnu pasiruošusi drabužius, todėl 6.30 val. jau galiu išvažiuoti. Dukras palieku dar miegančias, nes jos į mokyklą keliasi apie 7 val. Visos tvarkosi, o paskui išsilaksto po mokyklas, būrelius. Labai dažnai būna, kad jos po visų savo užsiėmimų grįžta vėliau negu aš. Mažoji lanko baseiną, todėl po pamokų grįžta namo, kažką užkanda ir eina į treniruotes. Kita dukra lanko muzikos mokyklą, ji ne visada spėja dieną grįžti namo, o būna užimta iki vakaro. Jų būreliai išsibarstę po miestą, bet visur jos nuvažiuoja viešuoju transportu.
Kai dukros buvo mažesnės, žinoma, jas vežiojau, bet dar man dirbant Kaune to daryti nebereikėjo – keldavomės visos 4 kartu, ir išsiskirstydavome savais keliais.
Ar negraužia kaltė, kad dukros namie vienos, nesinori kontroliuoti kiekvieno žingsnio, žinoti, ką jos veikia?
Anksčiau tikrai sekdavau jų gyvenimą, susitardavome, kad, kai grįš iš mokyklos, paskambintų. Jau antri metai esame iš to išaugusios. Vienintelis mano prašymas, kad jos grįžusios pavalgytų. Būdavo, kad parvažiuoju, o jos nieko nevalgiusios, laukia, kol grįšiu. Man grįžus kartu gaminamės vakarienę ir paliekame maisto rytdienai pasišildyti pietums. Vakarienė mūsų namuose šventas dalykas – gaminame ir valgome kartu.
Važiuodama iš darbo autostrada į Kauną turiu laiko suplanuoti, ką tą vakarą gaminsiu. Tada sustoju parduotuvėje, superku produktus. Mūsų meniu toks, kad būtų galima greitai ir nesunkiai pagaminti, tarkime, įmesti vištą į orkaitę užtrunka 5 minutes, o tada, kol ji kepa, visos tvarkomės.
Ar namo „vežatės“ darbo problemas, atsakinėjate į skambučius, dirbate prie kompiuterio?
Reikia atskirti du dalykus – karjeristas ir darboholikas. Karjeristė aš tikriausiai esu. Taip, man svarbu kuo daugiau pasiekti, kuo geriau viską padaryti – ir ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Tačiau nesu darboholikė, kuri sėdi darbe iki nakties ar savaitgaliais. Namie visiškai negaliu dirbti. Kai juose tiek gyvybių, kai joms visoms reikia dėmesio, neįmanoma susikaupti.
Moku greitai ir lengvai atsijungti nuo darbinių reikalų. Mano darbas nėra toks, kad vakarais ar savaitgaliais reikėtų „gesinti gaisrus“. Kita vertus, kiek to vakaro, juk darbo dienomis kartais einu miegoti 21 val., kai tuo tarpu dukros dar įsijautusios ruošia pamokas iki 24 val. Būdavo taip, kad viena dukra iš vakarinių pamokų grįždavo taip vėlai, kad mane jau rasdavo einančią į lovą.
Beje, pamokų dukroms ruošti nepadedu, esame susitarusios – jei jos kažko nesupranta ir turi konkretų klausimą, aš tikrai atsakysiu, tačiau pamokos nuo pradžių aš neišdėstysiu ir už jas namų darbų neruošiu. Juk vaikas, prašydamas tėvų pagalbos ruošiant pamokas, dažniausia nori nueiti lengviausiu keliu – ne pats mokytis, o gauti paruoštus atsakymus. O juk nuo kokybiško mokymosi priklauso vaiko ateitis. Jis privalo išmokti gaudytis situacijoje, suvokti, kad norint kažką pasiekti, reikia pastangų, o ne pratintis eiti lengviausiu keliu. Jeigu aš už vaiką ruoščiau pamokas, aš jam ne padėčiau, o, atvirkščiai, trukdyčiau.
Vyresniosios dukros jau paauglės, kokie privalumai ir trūkumai būnant tokia jauna mama? Gal keičiatės drabužiais, dalinatės grožio patarimais?
Taip, kai amžiaus skirtumas tarp mamos ir vaikų toks nedidelis, riba kažkaip išsitrina. Tačiau jaučiu, kad dukroms mano jaunas amžius imponuoja, ypač po tėvų susirinkimų. Kai prieš porą metų buvau ilgesniais plaukais, tai sulaukdavau daug pagyrų iš dukrų – oi, mamyte, klasės draugės sakė, kokia tu graži, tu primeni aktorę tokią ar anokią. Matau, kad jos manimi didžiuojasi. Ir tikrai nejaučiu, kad būdama jauna nesu gerbiama, kad manęs nepaiso. Manau, man pavyko tapti dukroms autoritetu ir pavyzdžiu. Kai diskutavome, kur kuri norės stoti, išgirdau, kad nori taip, kaip „tu, mamyte, į teisę“. Pagalvojau – matyt, mato gerą pavyzdį.
Dabar dukros išgyvena klasikinę paauglystę, ir patarimų kaip rengtis, kaip elgtis, manęs neprašo. Manau, jos mieliau eitų apsipirkinėti be manęs, nes jaučiasi labai didelės, viską žinančios. Ne jos, o aš jų prašau patarimo, kai reikia apsipirkti! Kadangi labai nemėgstu parduotuvių ir važiuoju, kai tikrai labai reikia, tai esame susitarusios taip – dukros apvažiuoja parduotuves, išsirenka, kas joms patiko, tada aš susiimu ir nuvažiuoju, o jos man parodo, ką pirkti.
Ar ilgame motinystės kelyje nebuvo dienų, kai jaustumėtės palūžusi, nuvargusi?
Buvo. Kai gimė antra dukra, pirmajai dar nebuvo metukų, nemokėjo normaliai vaikščioti. Tada suvokiau, kad viena net iki parduotuvės nenueisiu, buvo liūdna. Bet juk tai truko labai trumpai, dukrytė išmoko pati eiti, ir aš vėl buvau mobili.
Gana sunku buvo po skyrybų. Iki jų turėjome ateinantį žmogų, kuris padėdavo tvarkytis, prižiūrėti vaikus, išleisdavo. Po skyrybų teko jo atsisakyti dėl finansinių dalykų. Kadangi mano tėvai dirba, jie negalėjo man padėti. Vyro tėvai gyvena kitur. Labiausiai pasigedau žmogaus, kuris nors retkarčiais mane išleistų iš namų. Kitas dalykas, kuris trikdė ir sunkino situaciją, – keista darželio tvarka, kai vaikus reikia pasiimti iki 17 val. Bet kaip tai įmanoma, kai iki 17 val. dirbi? Teko dukrytę pavežioti. Bet žmogus taip greitai prie visko pripranta, pripratau ir aš.
Stengiuosi nedaryti problemų ten, kur nereikia. Tai ne išmintis, o paprasčiausia patirtis. Jei šeimoje vienas vaikas, bijai, kad nukris, išsiteps, prilies, kur karšta. O kai vaikų daug, viskas paprasčiau. Nukrito ir atsistos…
Kas Jums atstato jėgas, vėl įkrauna energijos?
Visada stengiuosi daryti tai, kas padarytų laimingą mane, o kas padarys laimingą mane, tas padarys laimingus ir mano vaikus. Todėl nesu nusistačiusi, kad visi vakarai turi praeiti su vaikais, kaip ir visi savaitgaliai. Dukros gyvena savo gyvenimus, viena išbėgusi vienur, kita kitur. Nemanau, kad jos man pasakys „ačiū“ už tą auką, kad išsižadėčiau savęs. Moters gyvenime ir motinystėje yra visokių etapų, ir man jie visi buvo. Buvo ir sėdėjimas namie, ir pyragų kepimas, ir beprotiškas namų tvarkymas, ir mokslai, ir truputis laisvės. Visko reikia.
Jūsų patarimai pavargusiai, namie užsisėdėjusiai, viskuo besiskundžiančiai mamytei.
Svarbiausia – nebijoti. Niekam nebus geriau, jei bijosi. Bet juk daugybė žmonių bijo. Pagimdo vieną vaiką ir bijo gimdyti daugiau. Bijo keisti darbą, keisti studijas. Bet juk gyvename vieną kartą. Kai nustosite bijoti, viskas susiklostys savaime.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“