Ar tikite teorija, kad kiekvienas vaikas pasirenka šeimą, kurioje nori gimti, ir laiką, kuris jam patogiausias? Julija tuo tiki 100 procentų. Jos sūnus nutarė gimti tokiu laiku, kokio sveiku protu nesuplanuosi.
Klausantis Julijos pasakojimo, kaupėsi ašaros. Tačiau ji pati laikėsi tvirtai. Savo pasakojimu ji nenorėjo graudinti ar stebinti. Noras vienas – padrąsinti kitas moteris.
Pokalbio metu Julija skaičiavo paskutines nėštumo savaites.
Karjera padaryta, reikia vaiko
Susituokiau būdama 27-erių, prieš 8 metus. Apie vaikus svajojau visada – dar nuo jaunystės žinojau, kad noriu būti mama. Mintyse buvau nusibrėžusi, jog iki trisdešimties turėčiau susilaukti vaiko. Tačiau su vyru, vos susituokę, nusprendėme neskubėti. Abu sutarėme, kad pirmiausia norime įsitvirtinti darbuose, susikurti namus, nes tuo metu dar neturėjome savo būsto, ir tik tada galvoti apie šeimos pagausėjimą.
Kai suėjo 30 metų, nutarėme, kad jau reikia vaikučio. Ir susidūrėme su problema, kurią patiria daugybė tokių pačių, kaip mes. Pastoti nepavyko.
Mano aplinkoje tokių šeimų tikrai daug. Tik anksčiau žmonės nebuvo linkę apie tai kalbėti, o dabar pasakoja atviriau.
Iš pradžių problemos nesureikšminome. Susitelkiau į karjerą, daug dirbau. Vis dėlto pasąmonėje buvo neramu. Tuo metu stengiausi užpildyti savo kasdienybę darbu ir įvairiomis veiklomis, nes viduje jaučiau tuštumą, su kuria reikėjo išmokti gyventi. Esu finansininkė, dirbu vadovaujantį darbą. Daugėjo viršvalandžių, bemiegių naktų. Finansuose taip būna, bet aš, akivaizdu, persistengiau.
Du pagalbiniai apvaisinimai
Kai dvejus metus negalėjome susilaukti vaikų, kreipėmės į vaisingumo specialistus. Skyrė tyrimus, stebėjimą. Gydytojai ramino – atlikti tyrimai nieko blogo nerodė, buvo patarta dar luktelėti. Taip praėjo dar vieneri metai. Visi mūsų rodikliai buvo geri. Gydytojai nerado priežasčių, kurios trukdytų pastoti. Tiesa, mano gydytoja įspėjo, kad jei ir toliau tiek daug dirbsiu, tai gali būti, kad niekada ir nesusilauksiu. Man tai surezonavo. Pakeičiau darbą į ramesnį. Ne tiek daug viršvalandžių. Mažiau streso. Bet stebuklas neįvyko.
Ryžomės pagalbiniam apvaisinimui Santariškėse. Po pirmojo apvaisinimo ciklo pavyko pastoti. Deja, nėštumo pradžia buvo itin sunki – patyriau hiperstimuliaciją, pirmieji mėnesiai buvo alinantys, teko gydytis ligoninėje, taikant lašelinių terapiją. Dešimtą nėštumo savaitę buvo patvirtinta, kad nėštumas nesivysto. Po kelių mėnesių nusprendėme bandyti dar kartą – antrasis IVF buvo nesėkmingas.
Manau, kad jau tada sirgau vėžiu ir organizmas atmetė nėštumą.
Hormonai sujaukė organizmą
Pradėjau pastebėti tam tikrus kūno pokyčius. Sumažėjo geležis, jaučiau silpnumą. Atrodė, kad sveikatos sutrikimai yra logiški, susiję su pagalbiniu apvaisinimu. Viską siejau su hormonais, kurių turėjau leistis didelius kiekius.
Su hormoniniu gydymu siejau ir augliuką, kuris atsirado dešiniojoje krūtyje. Gal tai cista po nėštumo, galvojau. Nesureikšminau, kol nepradėjau tikrai blogai jaustis. Pamenu, išvažiavau pasisvečiuoti pas draugę į Austriją, ir ten būdama supratau, kad man kažkas tikrai blogai. Esu energinga, nuolat kažką veikianti ir judanti. Bet vieną dieną man pasidarė nelabai gerai, pradėjo trūkti oro.
Užsirašiau pasitikrinti.
Darinys, kai atėjau pas gydytoją, buvo 5 cm dydžio kamuoliukas. Jo nepastebėti jau buvo nebeįmanoma.
Pasaulis apsivertė
Drąsiai užsirašiau į echoskopiją. Juk man buvo vos 32 metai, negalėjau pagalvoti, kad taip anksti gali išsivystyti vėžys, juk prevencinės mamogramos ir echoskopijos rekomenduojamos nuo 45-erių.
Echoskopiją atliko jaunas gydytojas. Po procedūros jis pasakė – pirma viską surašysiu, o tada pasakysiu. Buvo matyti, kad jam labai nejauku. O kai pasakė, tai pasakė: „95 proc., kad tai vėžys. Jeigu būtų nepiktybinis, jis nekerotų į šonus, neapimtų limfmazgių.“
Dar nuėjau pas privatų gydytoją, kurs man padarė biopsiją. Žaliasis koridorius? Jį „įjungė“, bet jis vis tiek truko kelias savaites. O pas privatų gydytoją galėjau eiti jau kitą dieną. Auglys buvo išplitęs į limfmazgius, pasiskaičiau, kad tai 3 stadija, išgyti ne tiek jau ir daug šansų.
Pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Negalėjau įsivaizduoti ir suprasti, kas manęs laukia.
Gydymo kelionė
Šeimoje buvau susidūrusi su onkologija, mano tėtis sirgo skrandžio vėžiu.
Prasidėjo istorija, kuri panašiai dėliojasi visiems.
Darinys buvo per didelis, kad jį iškart operuotų, todėl pirmiausia buvo skirta chemoterapija. Skyrė 16 chemoterapijų, iš jų 4 raudonų ir 12 paprastų. Žmonės, kurie tai patyrė, supras. Tos keturios raudonosios chemoterapijos – ypač stiprios.
Gydymas tęsėsi apie 10 mėnesių, o po jo dar laukė reabilitacija. Stipresnės chemoterapijos buvo skiriamos kas tris savaites, vėlesnės – kas savaitę. Organizmas gerai atlaikė, nė vienos neteko atidėti. Pasisekė, kad esu vilnietė, kad nereikia važiuoti iš kito miesto. Į procedūras važinėjau pati.
Labai greitai išslinko plaukai, o turėjau juos ilgus (kai sakau ilgus, tai taip ir yra, jie buvo labai ilgi). Nusipirkau peruką. Atsidaro kūno pokyčių. Kartais jausdavausi, kad tampu nebepanaši į žmogų.
Žinoma, po chemoterapijos nebūdavo lengva, pirmas dienas net negalėdavau atsikelti iš lovos, pasiimdavau 3–4 laisvas dienas, kad atsigaučiau. Bet iš esmės visą laiką buvau darbinga.
Jeigu fiziškai įmanoma, tai eiti į darbą yra geras sprendimas, darbas nukreipia mintis. Galėjau gulėti lovoje nuo vienos chemoterapijos iki kitos, bet ėjau dirbti, nes man tai labai padėjo. Užimtumas, kolegų palaikymas. Tai labai daug duoda.
Po chemoterapijos auglys labai sumažėjo, tada atliko operaciją, pašalino darinį ir dalį krūties. Iki paskutinės dienos nežinojau, ar šalins visą krūtį, ar tik dalį. Gydytojai dėjo pastangas, kad išsaugotų, sakė – esi dar labai jauna.
Po operacijos buvo skirtas spindulinis gydymas. Be abejo, buvo sukelta dirbtinė menopauzė – po tokios ligos ji rekomenduojama mažiausiai 2 metams (jaunoms moterims), o įprastai – 5 metams.
Kodėl atsirado vėžys
Vėžio geno neturiu. Turiu sesę dvynę, vyresnę sesę – jeigu man būtų radę šį geną, būtų turėjusios tirtis ir jos. Kadangi geno neturiu, to neprireikė. Žinoma, aš pagalvodavau apie tai, kad vėžį man išprovokavo pagalbinis apvaisinimas, nes tokių atvejų aprašyta užsienio spaudoje. Tai man surezonavo blogąja prasme. Akivaizdu, kad hormoninė hiperstimuliacija nepadeda organizmui. Gydytojai to niekada nepasakys. Bet juk kiekvienas iš mūsų turime vėžinių ląstelių, jos miega, ir kažkas jas pažadina.
Kita vertus, prieš atliekant pagalbinį apvaisinimą nėra rekomendacijos pasitikrinti krūtis. O galėtų būti.
Gąsdino ir proceso greitis. Balandį man skatino persileidimą dėl nesivystančio nėštumo po pirmojo apvaisinimo, o jau rugsėjį sužinojau, kad sergu vėžiu. Buvo praėję vos 5 mėnesiai po pirmojo pagalbinio apvaisinimo ciklo.
Troškimas palaidotas, bet
Troškimą turėti vaikų turėjau būti palaidojusi. Bet ne.
Prieš gydymą, deja, nebegalėjau užsišaldyti kiaušialąsčių, nes trys embrionai buvo užšaldyti prieš pirmąjį pagalbinį apvaisinimą, aš du panaudojau, liko vienas. Įstatymas apriboja, kad jeigu turi bent vieną saugomą embrioną, papildomų šaldyti negalima. Kita vertus, net jeigu pagal įstatymą būčiau galėjusi šaldyti papildomus embrionus, aš nebeturėjau tam laiko. Tie procesai trunka mėnesius, be to, organizmą vėl išderintų papildomos stimuliacijos. O man reikėjo skubaus gydymo.
Žinojau, kad turiu dar vieną nepanaudotą embrioną ir kad kažkada ateityje, kai mane sugrąžins iš dirbtinės menopauzės, galėsiu dar kartą pabandyti. Sveikas protas sakė, kad tai nesąmonė, juk aš ir prieš tai sunkiai pastojau, be to, abu kartai buvo nesėkmingi, o kur dar chemoterapijos, radiacijos. Nors bandžiau susitaikyti, kad vaikų neturėsiu, kažkas viduje sakė, kad dar ne viskas prarasta.
Juk tai buvo tokia didelė mano svajonė. Neįsivaizdavau savo gyvenimo be vaikų. Vyras šiuo klausimu buvo visiškai prieš. Jis sakė, kad nori turėti mane gyvą, o ne vaikų. Jam pirmoje vietoje buvau aš. Sakė – jeigu vis tiek laikysiuosi savo, tai pirmiausia turiu pasidaryti išsamius tyrimus Vėžio institute.
Metai po menopauzės
Pagal medicinines rekomendacijas moterims, kurios vis dar nori susilaukti vaikų, galima svarstyti galimybę nutraukti hormonų terapiją ir bandyti pastoti maždaug po dvejų metų. Tačiau aš nebuvau pasiruošusi tiek laukti. Nebuvau tikra, ar po ilgo ir intensyvaus gydymo mano organizmas apskritai sugebės atsistatyti. Gydytojai paaiškino, kad nutraukus hormonų terapiją organizmui reikia bent 3–4 mėnesių, kol jis apsivalo nuo vaistų, kurie yra toksiški. Suvokdama visas galimas rizikas, po metų nusprendžiau nutraukti vaistų vartojimą ir prisiėmiau visą atsakomybę už šį sprendimą.
Žinoma, pirmiausia pasikonsultavau su gydytoja chemoterapeute. Ji buvo prieš. Rekomenduojama, kaip minėjau, menopauzėje būti mažiausiai dvejus metus, o man buvo praėję tik metai. Per didelė rizika, kad liga gali atsinaujinti. Be to, nėštumo metu vėl suaktyvėja hormonai, o mano krūties vėžio kilmė buvo hormoninė. Tas, kas sukėlė vėžį, gali vėl prabusti.
Vis dėlto laikiausi savo.
Praėjus maždaug 3–4 mėnesiams po hormonų terapijos nutraukimo, pasirodė pirmieji ženklai, jog kūnas po truputį atsigauna – grįžo ciklas. Nusprendžiau kreiptis į vaisingumo specialistus konsultacijai. Čia gydytojas mane net išbarė. Iš geros valios. Jis klausė, ar aš suprantu, ką darau, ar suvokiu, kokią priimu riziką? Juk po gydymo praėjo tiek nedaug laiko. Pasakiau, kad pasirenku gyventi.
Gydytojas suprato esmę, sutiko pasižiūrėti, kaip formuojasi folikulai, kokia mano ginekologinė situacija. Mano vizito tikslas buvo pasitarti, kaip būtų geriau panaudoti likusį užšaldytą embrioną, kad organizmui tektų kuo mažiau stimuliacijos. Susitarėme, kad susitiksime po mėnesio, 21 ciklo dieną, kai formuojasi folikulai, o gydytojas pasakys, ar aš išvis turiu šansų.
Bet kito ciklo 21 dienos neprireikė. Sužinojau, kad laukiuosi. Pastojau natūraliai. O embrionas ir toliau liko saugykloje.
Tai buvo stebuklas. Į mano gyvenimą vaikas atėjo tada, kai jis ir turėjo ateiti, o ne tada, kai taip buvau sugalvojusi aš. Iš pat pradžių žinojau, kad laukiuosi berniuko, vėliau tai patvirtino NIPT.
Nėštumas, kokių nepasitaiko
Vyras nepatikėjo. Juk mano eilė į Vėžio institutą net nebuvo priėjusi, jokių tyrimų dėl vėžio aš nepasidariau. Mūsų susitarimas subliuško. Internete vyras perskaitė, kad nėštumo teistai rodo teigiamą rezultatą tada, kai vėžys progresuoja. Bet ginekologė patvirtino – tai tikrai nėštumas.
Pirmi mėnesiai nebuvo ramūs. Pradėjo įtarinėti, kad per daug vandenų, kad gali nesivystyti vaiko smegenys, reikia palaukti 12 savaičių, nes echoskopas „nieko nemato“. Tuos tris mėnesius gyvenau mintimi, kad viskas gali baigtis ir blogai. Gal pastojau per anksti, gal organizmas dar nebuvo pasiruošęs.
Po 3 mėnesių genetikas patvirtino, kad viskas yra gerai. Užplūdo palengvėjimas, kad aš tikrai laukiuosi ir vaikelis gims. Pirmuosius mėnesius emocijos buvo baimė. O paskui – laimė.
Nėštumo nedariau stikliniu, gyvenau gyvenimą tokį, kokį ir iki tol. Buvau pradėjusi bėgioti, tai ir tęsiau. Ruošiausi 10 km bėgimo distancijai. Žaidžiau padelį. Buvau suplanavusi dvi keliones tam laikotarpiui. Viską tai ir dariau. Per operaciją man šalinti pažasties limfmazgiai, tad praėjus pusmečiui pradėjo labai tinti ranka. Man uždraudė padelį, siūlė mankštas. Tačiau nieko nemečiau. Supratau, kad man geriau, kai sportuoju, ir limfa geriau išsivaikšto sportuojant, o ne save tausojant.
Onkologų akimis, esu eilinė nėštukė. Daugiau vizitų ar tyrimų man neskirta. Vėžio institute per nėštumą buvau tik 1 kartą, antrąjį nėštumo mėnesį, nes priėjau savo eilę. Gal nėra taisyklių ir protokolų, kaip prižiūrėti besilaukiančias onkologines ligones?
Kas padėjo šiame kelyje
Gal man padėjo gyvybingas būdas, nuolatinis buvimas veikloje? Chemoterapijos metu lankiausi pas psichologę, ji man pasakė – nematau, kad tau labai reikėtų pagalbos. Pati sau atsakiau į daug klausimų ir bandžiau sau padėti.
Iš pat pradžių žinojau, kad laukiuosi berniuko, vėliau tai patvirtino NIPT. Džiaugiuosi tuo, nes nešiojant berniuką neštumas lengvas, paprastas.
***
Apie Juliją sužinojome iš vaikų ir šeimų fotografės Dalios. Jos projektas „Stebuklas po audros“ skirtas padovanoti besilaukiančiai mamai ypatingą patirtį. Dalia sako: „Norėjau sukurti erdvę, kurioje moteris galėtų trumpam sustoti, pasijusti graži, rami ir ypatinga. Fotosesija su profesionaliu makiažu ir parinkta apranga tampa tarsi maža švente šiuo jautriu laukimo etapu. Pati auginu dukrą, todėl gerai žinau, ką reiškia motinystė ir koks jautrus yra laukimo laikotarpis. Dalindamasi Julijos istorija, norėjau padrąsinti kitas būsimas mamas – net ir po sudėtingo nėštumo išlikti drąsioms ir tikėti savimi.“
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos „Dami Fotografija“
FB https://www.facebook.com/share/1CCwuQGunC/
Susiję straipsniai
