Neringa Nekrašiūtė: „Mohanas yra mano mokytojas“

Neringa Nekrašiūtė

Erlando Bartulio nuotr..

Dainininkė ir aktorė Neringa Nekrašiūtė mielai sutiko papasakoti apie savo kiek kitokį gyvenimą, nei gyvename dauguma mūsų. „Mes esame atviri ir draugiški, tik žmonės kartais prisibijo: „Ai, krišnaitai…“ Greičiausiai bijo todėl, kad mažai apie krišnaitus žino. Papasakosiu, kaip mes gyvename ir auginame sūnelį Mohaną“, – sako Neringa.

Mohanui dabar 2 metai.

Neringa, dar sūnelio neišleidote į darželį?

Kartkartėmis jį nusivežu į vieną vegetarų darželį, kuriame truputį dirbu. Mohaniukui ten labai patinka pažaisti su žaisliukais, bet su vaikais bendrauti, matyt, dar per mažas. Šiam darželiui vadovauja mano draugė, ir aš mielai sutikau prisidėti prie ugdomosios veiklos – vedu vaikams dramos būrelio užsiėmimus. (Magistrantūroje studijavau teatro pedagogiką.)

Greičiausiai Mohaniuką ir leisime į šį privatų darželį, nes mums tinka vegetarinis maitinimas.

Ar nekilo kokių nors problemų nėštumo metu dėl to, kad esate vegetarė?

Visą nėštumą jaučiausi labai energinga. Jau anksčiau buvau pradėjusi maitintis visiškai vegetariškai, išsivaliusi organizmą. Laukdamasi negėriau jokių maisto papildų, nes hemoglobinas buvo geras, nieko organizmui netrūko. Pirmus mėnesius norėjosi valgyti tik duoniukus su pienu. O paskui valgiau labai daug grūdinių produktų – kviečiuose yra daug geležies. Pavyzdžiui, speltos makaronų su grietinėle ir sūriu, juos valgydavau tiesiog keptuvėmis. Prasidėjo braškės ir šviežių uogų sezonas… Kad organizmui nieko netrūktų, reikia žinoti, ką valgyti. Man labai pasisekė, kad vyras yra tikras vegetarinio maisto žinovas. Jo profesija ir gyvenimo kelias yra vegetarinio maisto gamyba – dirba virėju vienoje Kauno kavinėje, kartais veda maisto gaminimo kursus. Nėštumo metu jis man gamindavo patiekalų su anakardžių riešutais. Gėriau daug imbierinio gėrimo su citrina, nuo jo net akyse prašviesėdavo – imbieras suaktyvina kraujotaką, pakelia tonusą. Vyras pridarydavo to gėrimo, aš skiesdavau vandeniu ir gurkšnodavau.

Iki aštunto mėnesio niekas nė nepastebėdavo, kad laukiuosi. Kai penktą nėštumo mėnesį kolegoms pasakiau, kad laukiuosi, visiems buvo staigmena. O paskutinį nėštumo mėnesį staiga pilvukas prasimušė. Per visą nėštumą priaugau tik 10 kilogramų. Galbūt lėmė ir tai, kad nevalgiau saldumynų.

Kaip, beje, negėriau ir kavos bei arbatos. Kadangi maitinuosi pagal vedas, kava ir žalioji arbata priskiriami stimuliuojamiesiems gėrimams ir nerekomenduojami. Man labai skanu imbierinis likeris. Jis nealkoholinis, labai stipraus skonio, jį skanu skiesti sultimis. Labai tinka rudenį, kai trūksta šilumos. Neseniai atradau čavanprašą – tai tokia ajurvedinė košė, kuri susideda iš daugiau kaip 70 sudėtinių dalių – uogų, žolelių, Iš ryto suvalgai šaukštą tokios košės ir atsibundi geriau negu nuo kavos.

Ar vyras Jus atvedė į tokį gyvenimo būdą? 

Neringa

Nors Neringos vyras gerokai vyresnis, pora vienodai mąsto apie vaiko auginimą

Buvo laikas, kai jaučiausi labai nelaiminga, suvokiau, kad gyvenu ne taip, kaip noriu. Kai dabar pažvelgiu iš šono, matau, kad daug žmonių ir gyvena tokioje būsenoje nieko nekeisdami. Aplink tiek susiraukusių, nelaimingų žmonių.

Tuo laiku buvo minčių ir į vienuolyną nuvažiuoti, katkartėmis nueidavau į bažnyčią, mano gyvenime atsirado dvasingesnių žmonių. Kaune yra tokia ajurvediška kavinė, kurioje dirba draugė. Kadangi buvau pradėjusi vegetariškai maitintis, retsykiais nueidavau ten papietauti. Toje kavinėje ir dirbo mano būsimasis vyras Gintautas. Pradėjome kalbėtis apie maistą, o paskui – ir apie dvasinius dalykus. Tokio laimingo ir švytinčio žmogaus kaip jis nebuvau sutikusi.

Man buvo naujiena, kad maistas irgi skirstomas į sąmoningumo lygį. Nebuvau girdėjusi, kad produktai skirstomi į neišmanymo, dorybės ir aistros sąmonę. Anksčiau atrodydavo, koks skirtumas, ką įsimeti į burną. Bet iš tiesų nuotaika ir savijauta labai priklauso nuo to, ką suvalgei. Mes stengiamės rinktis produktus, kurie yra dorybės sąmonėje. Tai riešutai, vaisiai, karvės pienas. Pienas apskritai laikomas labai aukštos sąmonės produktu, nes jame daug meilės. Grįžęs iš darbo, vyras su didžiuliu entuziazmu gamina ir namuose. Jis pats maitinasi tik vaisiais, riešutais ir pieno produktais. Gintautas labai asketiškas, bet jam toks gyvenimo būdas tinka. Gali keltis kad ir trečią valandą ryto, vis tiek pilnas energijos. O moterys kitaip sutvertos. Mane vyras labai lepina, kepa pyragus, duoną – vien vaisiais maitintis aš negalėčiau.

Kur gimdėte sūnelį? 

Visada svajodavau, kad norėčiau gimdyti natūraliai, galbūt namuose, buvau perskaičiusi vieno natūralisto knygą apie gimdymą. Bet kai iš tiesų pastojau, visiškai nesureikšminau, kur gimdysiu. Tiesiog meldžiausi, kad viskas būtų gerai. Prasidėjus sąrėmiams dar ilgokai pabuvau namuose, abu su vyru smagiai leidome laiką. O paskui nuvažiavome į artimiausius gimdymo namus, ir po poros valandų gimė Mohanas. Likau sužavėta Kauno Mažylio gimdymo namais, viskas vyko sklandžiai. Net vyras dalyvavo gimdyme, nors pagal vedas vyrui nederėtų dalyvauti gimties procese. Bet kai pasukau į gimdyklą, vyras tarsi savaime nuėjo kartu.

Ar jūsų požiūriai į auklėjimą ir auginimą sutampa?

Idealiai sutampa, kitaip mes nebūtume kūrę šeimos. Prieš vedybas žmonės turėtų suderinti, kaip jie augins vaiką, kokio tikėjimo, kokių vertybių laikysis. Kiti tuokdamiesi apie tai nė nesusimąsto, o mes labai atsakingai tą žingsnį apmąstėme. Mudviem nė nereikia diskutuoti, o jei pasiginčijame, tai dėl visiškų smulkmenų.

Daugelis porų iki vaiko gimimo gyvena labai darniai, bet gimsta vaikas, ir prasideda konfliktai. Iki nėštumo klausiau daug paskaitų apie vaiko atėjimą į šį pasaulį. Vedos aiškina, kaip reikia vaiką pasikviesti į šeimą. Vaikas ateina tada, kai jį pakviečia, ir mes labai ruošėmės, kad vaikas nebūtų „trečias“. Visą auginimo vargą – o tai tikrai yra vargas – su vyru dalinamės per pusę. Beveik pusantrų metų naktimis nemiegojome. Keliamės abu, kaip ir valgydiname ir maudome vaikelį abu. Dabar jau lengviau, sunkiausias laikas praėjo.

Po bemiegių naktų geriausiai atgaivina ir jėgas grąžina bachti joga. Bachti – tai meilė Dievui, pas mus namuose nuo ryto iki vakaro skamba Hari Krišna, turime maldos kambarį. Jį įrengėme pereinamame kambaryje, kad dažniau ten būtume ir nepamirštume melstis. Tai mums iš tikrųjų duoda jėgų, namuose sukuria nuostabią atmosferą. Aš atėjau gyventi į vyro namus, bet įnešiau ir savo detalių – moterys moka sukurti jaukumą iš paveikslėlių, gėlių, smulkių daiktelių.

Ar skiriate laiko tik sau?

Kol kas tai neįmanoma. Mes dabar esame trise, ir reikia prisitaikyti prie esamos situacijos. Antrus metus esu motinystės atostogose, o nė karto vyro nenusivedžiau į teatrą. Bet dėl to labai neliūdime. Dabar džiaugiamės galėdami pabūti namuose.

Laikomės tam tikrų ritualų, pavyzdžiui, vaiką mokome nusilenkti iš pat ryto Viešpačiui, kad prasidėtų rytas nuo maldos. Jo net auklėti nereikia, jis mato, ką mes darome, ir kartoja, beždžioniauja. Iki penkerių metų vaikas galvoja, kad tėvai elgiasi idealiai, ir nieko kritiniu protu nevertina. Mūsų Mohaniukas atsigula, susideda rankytes ir imituoja, ką daro tėtis arba aš.  O kartais namuose mes muzikuojame – turime keletą muzikos instrumentų, Mohaniukas muša būgną, nors tikrai neverčiame jo groti. Kaip jis gyvens suaugęs – pats nuspręs, o dabar mūsų pareiga parodyti, kas yra esminiai gyvenimo dalykai.

Namuose auginu porą indiškų medelių, kuriuos gavau dovanų dar laukdamasi vaikelio. Tai bazilikų šeimos augalai, su kuriais reikia elgtis itin pagarbiai. Mohaniukas jau žino, kad negalima skabyti lapų.

Pakalbėkime apie sveikatą – gydotės tradiciškai ar kokiomis liaudiškomis priemonėmis?

Sūnus auga labai sveikas ir stiprus, per tuos dvejus metus buvo vienintelis kartas, kai patekome į ligoninę dėl bronchito. Jam tada buvo metukai, pakilo temperatūra, labai kosėjo. Kraujo tyrimai rodė, kad žemokas hemoglobinas. Ligoninėje susidūriau su didžiule netolerancija, mat mūsų vaikas auga be skiepų. O dar neduodame ir mėsos – jautėmės su vyru tarsi kokie nusikaltėliai. Aš su gydytojomis nuolankiai kalbėjau, kad mūsų pažiūros neleidžia valgyti gyvulinės kilmės maisto ir smurtinių produktų.

Paprašiau rekomenduoti kokių nors papildų, kurie tinka vegetarams. Vėliau prasidėjo šviežios uogos, vaisiai, kraujas susitvarkė be jokių medikamentų. Dabar Mohanas auga sveikas, jis net slogos nėra turėjęs. Pati maitinau iki metų, norėjau ir ilgiau, bet vaikas pats atsisakė krūties. O primaitinti pradėjau tada, kai rekomendavo gydytoja, ir taip, kaip primaitina visos mamos. Mohaniukas valgė visas kruopų ir daržovių košes, tik jose nebūdavo mėsos bei žuvies. Mes net žuvies taukų nevartojame. Šeimoje valgome daug pieno produktų, mūsų Mohaniukui kalcio tikrai niekada netrūks, nes jis sūrį, varškę valgo labai noriai.

Maistą perkame gal kiek kitaip nei eilinė šeima – riešutus perkame dideliais kiekiais, dažniausiai – Urmo bazėje. Mano vyrą ten jau pažįsta, nes retai kuris pirkėjas saulėgrąžas, vaisius ar riešutus perka kilogramais. Mes šokolado nevalgome, o krišnaitų saldumynai specifiniai ir labai skanūs, pagaminti su kondensuotu pienu arba kerubu – šokolado pakaitalu. Žinoma, sūneliui saldumynų duodame ne kasdien.

Ką reiškia toks neįprastas sūnelio vardas?

Mohanas – tai penktasis Krišnos vardas. Kai krišnaitams gimsta kūdikis, jis nunešamas į šventyklą parodyti dievybėms, kad įgytų dievišką apsaugą. Mes irgi laikėmės tradicijos, dviejų savaičių Mohaniuką nunešėme į šventyklą, pasimeldėme, kad jis augtų laimingas, sveikas, stiprus. Katalikiškų krikštynų nerengėme, bet teko dalyvauti draugų vaikelio krikštynose, labai pasidžiaugėme didele, gražia švente.

Dažnai krišnaitai savo vaikams duoda du vardus, tarkim, vieną lietuvišką, kitą – sanskrito kalbos. Bet aš vyrui pasiūliau, kad mūsų vaikelis būtų ne koks Jonas Mohanas, o tiesiog Mohanas. Pasirinkome tik dvasinį vardą. Žinoma, vardas Lietuvoje kiek neįprastas, dažnas net perklausia: „Koooks?“  Dvasinis vardas yra vaiko apsauga visą gyvenimą.

Kasdienybėje mes savo pažiūrų nedemonstruojame. Tik per šventes sūnų aprengiu vaišnaviškais drabužėliais, tada jis atrodo labai gražiai. Kai norėjau Mohaniukui padaryti šukuoseną su kasyte, vyras suabejojo, kad jis dar per mažas ir nėra reikalo vaiką išskirti iš kitų. Jis nori, kad savo išore būtume paprasti. Kiti juk piktinasi, kad esi ne toks nei visi. Todėl gatvėje mes neišsiskiriame iš minios – vilkime džinsais, apsiperkame įprastose drabužių parduotuvėse. Tik per šventes apsirengiame vaišnaviškais rūbais.

Kas buvo gražiausia jūsų pačios vaikystėje?  

Mano vaikystė buvo spalvinga ir net nevaikiška. Nuo mažų dienų daug koncertuodavau, važinėjau ir po užsienį. Muzikinis auklėjimas vaikui labai svarbus, tačiau savo vaikui linkėčiau daugiau lakstyti po kiemą ir būti vaikiškesniam. Man vaikystėje buvo užkrauta daug atsakomybės, gyvenau tarsi maža senė. Aš buvau ir esu brandi ne pagal savo amžių. Galbūt todėl ir su vyru  nejaučiame amžiaus skirtumo, nors jis gerokai vyresnis už mane. Aš savo vyrą be galo gerbiu, jis man – didžiulis autoritetas. Manau, ir jis su manimi didelių bėdų neturi. Aš negraužiu dėl materialinių dalykų, dėl smulkmenų. Kai geri santykiai, koks skirtumas, ar ta siena truputį apgriuvusi ar neapgriuvusi…

Kaip reikia auklėti vaiką?

Man nepriimtina, kad dabar vaikai labai anksti apkraunami visokiais būreliais, pamokomis, tampomi nuo užsiėmimo į užsiėmimą. Manau, kad tie būreliai dažnai yra neišsipildžiusios tėvų svajonės. Mamos, apsiraminkit! Aš savo vaiko net neauklėju, net nemokau eilėraštukų. Iki penkerių metų vaikui svarbiausia būti su mama, o nuo penkerių – ir su tėčiu. Mažą vaiką pakanka tik mylėti, glostyti, nešioti, ir jis augs palaimingas.

Mane vaiko gimimas daug ko išmokė. Vaikas ateina su tokiais charakterio bruožais, kad parodytų tavo paties trūkumus ir mokytų juos keisti. Jau mano sūnelis kaip mane pačią auklėja, tai nemoku apsakyti.

Visada buvau nekantri, kategoriška, o sūnelis dar valdingesnis už mane, visada turi būti jo viršus. Todėl priėmiau poziciją – vaikui esu tiesiog mamytė, švelni būtybė, o sūnelis yra mano globėjas. Jam labai patinka šitas bendravimo modelis, vaikas tiesiog skleidžiasi minutėmis, o ne dienomis. Jis mane ir paglosto, parodo, kad atsigulčiau pailsėti, imasi iniciatyvos. Jeigu pradėčiau priešintis Mohano nuomonei, kiltų labai dideli konfliktai. Pabandžiau porą kartų taip daryti – oi, kaip buvo negera.

Sūnus atėjo, kad išmokytų mane pakantumo. Aš jam labai dėkinga už šias pamokas.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , ,

6 Atsiliepimai kategorijoje “Neringa Nekrašiūtė: „Mohanas yra mano mokytojas“”

  1. Keista
    2015/08/26 at 08:39 #

    O buvo tokia miela mergaičiukė… Baisu, kai patenka į sektas ir ten „apkarpomos“ smegenys… 🙁

  2. Deimas
    2015/08/26 at 15:09 #

    Džiugu skaityti apie laimingą šeimą ir gražų pavyzdį. Linkiu šiai šeimai laimės.
    Perskaičius straipsnį, matau kad vyras labai stengiasi, ir tokiu tapti, būti ir tobulėti yra didelis darbas.
    Visiems linkiu jėgų perlipti per savo pavydą ir skirti daugiau jėgų darniems santykiams ir asmeniniam tobulėjimui.
    Šiais tingiais technologiniais laikais, sunku žmogų priversti dirbti, galvoti ir stengtis, o tik įdėjus daug pastangų ateina gražus rezultatas.

  3. mamyte
    2015/08/27 at 08:36 #

    Nuostabi seima, puikus pavyzdys visuomenei. Tikra mama su teisingu poziuriu i vaika. Visu pirma reiktu issiaiskinti zmogeliams kas yra sekta kad taip komentuoti… Dekoju dievui kad leido suzinoti apie tokius zmones kaip Neringa ir jos seima.

  4. pikačiu
    2015/08/27 at 15:44 #

    net apsiverkiau perskaičius – kad žmonės rado savo kelią į laimę ir augina dar vieną laimingą. sveikatos ir ramybės jiems. ir jums.

  5. Asta
    2015/08/29 at 12:33 #

    VISKAS KAS NEVYSTO IR NESAUGO GYVYBES APLINKUI YRA TIKROJI SEKTA! nei vienas tikejimas nera pateisinamas jeigu nera jame esmines gyvybes puoeseljimo idejos placiaja prasme!As esu uz gyvybe, meile jai, jeigu giliau analizuoti valgyti gyvunus ir augalus ar nera labai panasu, juk visa gyvoji gamta kvepuoja tik skirtingais organais ir formomis…aisku gyvunai panasesni i zmogu is esmes, todel gal ir butu verta pamastyti nevalgyti…

  6. daina
    2016/11/06 at 14:04 #

    žaviuosi Neringa, džiaugiuosi, kad sutiko savęs vertą žmogų. Linkiu jiems sveikatos, santarvės ir laimės

Palikite atsiliepimą


aštuoni + = 9

Kitos temos: