Aktorė ir dainininkė Neringa Nekrašiūtė – ketverių metukų Mohano mama. Šeima gyvena ir sūnelį augina šiek tiek netradiciškai.
Neringa, planavote sūnelį leisti į vegetarišką darželį. Ar tą mintį realizavote? Kaip jam ten sekasi?
Mohanui greitai ketveri, tačiau darželio jis nelanko. Mes esam keletą kartų ten buvę ir tikrai bandėme vaiką leisti į darželį, bet jam tai buvo tikra trauma. Nepaisant to, kad darželis nuostabus, jam vadovauja mano draugė, viskas ten idealu. Tiesiog net kai dabar paklausiame: „Mohaniuk, ar nori į darželį?“, jis sako: „Ne“.
Todėl mes leidžiame jam augti namie. Aš dažnai už šį sprendimą esu smerkiama dėl vaiko socializacijos ir panašiai. Bet man brangi sūnaus nuomonė, jo norai. Labai daug kalbamės ir stengiamės jį auginti atsižvelgdami į jo asmenybę. Už tai vaikas atsidėkoja gera sveikata, energija, gerais santykiais.
Ar Mohanas irgi vegetaras, kaip ir Jūs su vyru?
Taip, jis vegetaras nuo pat jo pradėjimo, tarsi kito pasirinkimo neturėjo. Mūsų su vyru filosofija tokia: į šeimą ateina tokia siela, kokią pora kviečia. Mes kvietėme į save panašų. Žinoma, truputį baiminausi, kaip, vaikui augant, reikės paaiškinti, kodėl mes nevalgome kitiems įprastų produktų. Ne tik mėsos, bet ir šokolado, guminukų, bulvių traškučių. Galbūt tos problemos išlįs vėliau, bet kol kas Mohanui klausimų nekyla. Jeigu kažkas vaišina, jis paklausia: „Mamyte, ar man galima?“ Mes su juo stengiamės bendrauti kaip su suaugusiu žmogumi, daug kalbamės, aiškiname, kodėl mes taip gyvename. Jis jaučiasi net įkvėptas, kad jei kažko nedarome, tai visi nedarome.
Neprovokuojame, specialiai vaiko po prekybos centrus netampome. Jeigu važiuojame į svečius, draugai žino, kad geriausios vaišės – riešutai, bananai, džiovinti vaisiai. Rūkytos dešros kvapas Mohano nevilioja. Jis nė nežino, kas tai yra. Man, tapus vegetare, buvo sunkiau nereaguoti į mėsos, kiaušinių ar žuvies kvapus, nes pažinojau jų skonį.
Mohanas valgiui neišrankus, kaip ir visi vaikai, mėgsta makaronus, blynus ir valgo labai daug košių. Mano mama juokiasi: „Jau šitas vaikas iš bado tikrai nenumirs“.
Kitiems vaikams košės siaubą kelia, o mūsiškis valgo visas, kokias tik įmanoma. Mohanas valgo be režimo, kada nori, ypač vakarais. Abu su tėveliu net žiemą „kapoja“ ledus. Mano vyras pats juos gamina (iš parduotuvės perkame tik vieną lietuviškų ledų rūšį iš šimtaprocentinės grietinėlės be priedų). Man šalta, aš jų nevalgau. Kadangi vyras kulinaras, mūsų namuose yra visko ir visada. Net tortų, pyragaičių – vaikas tikrai nejaučia maisto nepritekliaus.
Pakalbėkime apie šventes. Ar Jūsų krišnaitų šeima švenčia Kalėdas?
Gruodis mums labai džiaugsmingas. Šį mėnesį gimė Mohanas ir, be abejonės, artėja Kalėdos. Mes su didžiausiu džiaugsmu švenčiame Kristaus gimimą. Jis Dievo sūnus. Mano močiutei, mamai Adventas – pasninko laikas. O mes tarsi visada pasninko nuotaikomis gyvename. Mes valgome saikingai. Mano vyras dirba daug fizinio darbo, tad renkasi koncentruotą, kaloringą maistą, pavyzdžiui, riešutus. Aš ryte kai išgeriu žaliąjį kokteilį, nebenoriu nieko daugiau.
Mohanui Kalėdos – labai laukiama šventė. Iš savo vaikystės atsimenu, kaip namuose puošdavome gyvą eglę, tas nuostabus kvapas užpildydavo namus. Bet dabar gaila gyvo medžio. Papuošiame dirbtinę, mums užtenka simbolio. Ir puošiame ne vieną – svetainėje didelę, kituose kambariuose mažesnes. Apdėliojame lemputėmis, girliandomis. Norėčiau, kad Advento laikas būtų ramesnis, bet mano profesija to neleidžia. Pernai švenčių laikotarpiu turėjau daug renginių, šiemetinis gruodis irgi nežada būti ramesnis.
Ar sūnelis Kalėdoms užsiprašo konkrečių dovanų? Kuo Mohanas dažniausiai žaidžia?
Daug tų žaislų namie. Nori nenori – prisirenka. Sūnus prašo berniukiškų dalykų – drakonų, kardų, mašinų… Jo fantazija tokia laki, kad gali kiaurą dieną pražaisti su chalato diržu… Iš baldų prisistato slėptuvių ir šėlsta.
Ar dažnai prireikia namų vaistinėlės?
Mohanas sirgo tik kartą, ir nenoriu to nė prisiminti. Bronchitas užklupo tuo metu, kai nustojau maitinti, – maždaug metukų amžiaus. Teko pagulėti ir ligoninėje. Bet nuo to laiko jis daugiau neserga, jei neminėsime paprastos slogos. Mohanas labai daug laiko praleidžia lauke, tad yra labai užsigrūdinęs. Gali praustis po šaltu vandeniu, jūroje maudosi net šalčiausią vasaros dieną. Esame įpratinę nuo kūdikystės nebijoti jūros. Mūsų kaimynai stebisi: „Štai ką reiškia grūdinimas, jūsų vaikas – sveikuolis“. Mohano šiltai neprirengiame, jis visada nori būti basas ir pusnuogis. Kartais močiutė kraupsta: „Aprenkit jūs tą vaiką!“ Bet jis nenori būti prirengtas. Nesame bepročiai, rudenį neleidžiame į lauką be kepurės ar pirštinių.
Man pačiai nuostabu, kad vaikas gali augti beveik nesirgdamas. Aš vaikystėje ištisai sirgdavau, gal dėl to, kad buvau apkrauta mokslais ir būreliais, o Mohanas kol kas gyvena savo ritmu – miega, kiek nori, septintą ryto netempiu į darželį, jis gyvena ramiai ir laimingai. O vaistinėlės namie nė neturime.
Esate sakiusi, kad vaikams nereikia per daug būrelių ir visokių ugdomųjų veiklų. Ar nuomonė nepasikeitė? Kaip lavinate Mohaną?
Nuomonė nepasikeitė. Tegu vaikas tyrinėja gamtą, savo aplinką, lavinasi namie. Mūsų namuose beveik ištisą parą skamba muzika. Ryte prabudęs vyras įjungia ramios meditacinės muzikos, ir ji skamba iki nakties, o kartais net per naktį. Jis mėgsta mantras, tokią muziką, kuri valo energetiškai. Turime visokių muzikos instrumentų, būgnelių, indiškų instrumentų, mano vyras pats mėgsta dainuoti.
Mohaną imame su savimi, kai tik tai įmanoma. Kartais veduosi į teatro repeticijas ar filmavimą, jei darbas netrunka labai ilgai. Jis prisitaikantis vaikas, svetimi žmonės negąsdina. Mohanas pats labai artistiškas, net kartais pernelyg drąsus. Abu su sūnumi esame smalsūs. Atostogaudami išbandome visas pramogas – jei plukdo laivas, plaukiame laivu, jei atrakcionai – mes su Mohaniuku pirmi. Mano vyras – ramesnis žmogus.
Tuoj prasidės mokykla, būreliai… Dar spės jam visa tai ir atsibosti. Tegu vaikas sustiprėja, paauga. Gal jau pavasarį pabandysime leisti į baseiną. Mane su broliu raides pažinti išmokė mama. Mama – tai ne svetimi žmonės, ir kaip man tai dabar brangu.
Kaip šeima palaiko Jūsų dalyvavimą „Auksinio balso“ projekte? Ar jie buvo svarbūs sprendžiant, ar dalyvauti?
Aš be vyro sprendimų nepriimu. Ne todėl, kad būčiau nesavarankiška, bet dėl to, kad jį gerbiu. Todėl sprendimą dalyvauti televizijos projekte priėmėme kartu. Dėl mano beprotiško užimtumo kenčia šeima. Vyrui šiuo metu tenka kur kas daugiau pareigų auginant sūnų, jis aukoja visus savo laisvadienius. Todėl labiausiai dėkoju savo kantriam, mylinčiam vyrui, kuris supranta, kad ne amžinai tai truks.
Man reikia saviraiškos, esu iš prigimtis artistiška, vyras sako: „Tu turi daryti, kas tau patinka“. Nesu suvaržyta buities, žinau, kad vyras pagamins valgyti, pasirūpins vaiku, padės, jokių problemų nebus. Kitos moterys man sako: „Neringa, tu nė neįsivaizduoji, ką reiškia galėti negaminti valgyti“.
Žinoma, turiu buities pareigų, juokais save vadinu buities karaliene, nes labai mėgstu rūpintis savo vyrais, – jiems viskas išskalbta, sudėta, supirkta. Namų tvarka ir švara – irgi mano pareigos.
Mohanui labai patinka, kad mamytė per televizorių dainuoja. Kiek ten surinksiu balsų ir kurią vietą lentelėje užimsiu, jo nedomina. Mes ir patys neįsitraukiame į azartišką balsavimą, azartas iš esmės nėra geras dalykas. Vyras mane labai palaiko, tai svarbiausia. Iš kritikos ar nesėkmių pasijuokiame, mes juk suaugę žmonės. O dalyvavimas projekte nėra mano tikslas laimėti pirmą vietą.
Kartais tenka repetuoti namie. Tada Mohanas irgi įsijungia savo apšvietimą, vadinamąją sceną, ir liepia man ten dainuoti. Jeigu nustoju, dar paragina: „Dainuok, mamyte, dainuok“.
Ar vienturčiui Mohanui neliūdna?
Na mes vis paklausiam, ar jis nenorėtų sesės ar brolio, bet kol kas nenori. O ir mums su vyru kol kas vieno džiaugsmo per akis.
Koks Jūsų požiūris į augintinius – gal turite šuniuką, jūrų kiaulytę…
Augintinių neturime. Kam juos kankinti vargšus narvuose ir voljeruose… Na bet jei kada bus didelis noras, galimybė kažkokiam gyvulėliui padėti, gal ir paimsime kokį globotinį. Mano vyras nori karvės. Tai ne juokas – bhaktams karvės yra šventi gyvuliai, karvė – tarsi antra motina (juokiasi). Mano vyras nuolatos „svaigsta“, kad vieną dieną mes išvažiuosime gyventi į kaimą ir nusipirksime karvę. Turime draugus, kurie gyvena Šakiuose ir augina 6 karves. Tai kažkas nuostabaus, jie labai myli tas karves. Ir jas prižiūri bei melžia ne moteris, bet vyras. Vedų kultūroje vyrai dažnai būna ir kulinarai, nemanoma, kad tik moters pareiga suktis virtuvėje. Ir maldai vadovauja vyrai. Lietuvoje dažniau moterys būna pamaldžios, vyrai abejingesni, o vedų kultūroje atvirkščiai.
Mes ne veganai, vartojame pieno produktus, norėtume augintinio, kurį tu prižiūri iki gyvenimo galo. Tai visa filosofija. Mano vyras be pieno negali, ir jis tikrai svajoja ne apie naują automobilį, o apie karvę. Gal kada nors senatvėje ir įsigysime? Dėl dabartinio mūsų užimtumo sunkiai įsivaizduoju, kas ta karvute rūpintųsi.
Kokių atradote šeimos pramogų Mohanui paaugus?
Keliaujame daug šiltuoju laiku. Einame pasivaikščioti, važiuojame į baseiną, dviračius įsigijome. Kaip ir visose šeimose, atsiradus vaikams, prasideda šeimyniškos pramogos. Turime lanką, važiuojame pašaudyti į taikinį. Esame prisigalvoję visko, bet tegu paauga dar vaikas.
Prie kurio daugiau prisirišęs sūnelis – prie mamos ar tėčio? Ką kiekvienas stengiatės duoti vaikui jį augindami?
Tai kad prie abiejų labai prisirišęs. Būna dienų, kai tik su mama leidžia laiką, paskui jau mamos nereikia, tik tėtuko. Mes jam stengiamės duoti viską, kas geriausia mūsų požiūriu. O kas išaugs, bus matyti…
Kokie būna Mohano gimtadieniai?
Kol kas kuklūs. Nepratiname vaiko prie visos tos pompastikos, fejerverkų. Mes ir patys tų gimtadienių nesureikšminame.
Esate sakiusi, kad nevartojate kavos, tikrų arbatų, kaip įsikraunate energijos dabar, kai reikia turėti daug jėgų?
Vartoju bičių pienelį, čevanprašą (tai toks ajurvedinis džemo pavidalo maisto papildas iš 43 sudėtinių dalių), medų, geriu žaliąjį kokteilį, skaudamą kūną trinu skiestu actu. Dažnai neturiu kada pavalgyti, todėl geriu koncentruotą sojos pieno kokteilį. Režimo dabar nesilaikau, todėl silpsta nervų sistema, nes trūksta miego. Iš karto labai pasijautė. Svarbiausias miegas nuo 21 iki 24 val., nes tuo metu ilsisi intelektas. Aš tokiu metu tik grįžtu iš darbų, todėl labai susilpnėjo sveikata. Bet imuosi visų įmanomų priemonių.
Ko palinkėtumėte mamoms baigiantis metams?
Kiekvienai moteriai linkiu bent valandą, bent pusvalanduką per dieną skirti sau. Pagulėti vonioje, užsidegti žvakę, pažiūrėti mėgstą filmą… Nuveikti kažką malonaus, skirto tik sau vienai. Moteris yra meilės šaltinis, ji yra kilni rami, švelni, dalinanti savo energiją. Todėl bent kartais turi skirti laiko tik sau vienai, kad nurimtų, pailsėtų. To ir linkiu!
Parengė Ginta Liaugminienė
