Nėščią paliko vyras

Kai paskambinau Vilijai tartis dėl interviu, iš energingo ir linksmo jos balso supratau, kad tikrai abi susėdusios neverksime. Nors jos istorija ne iš linksmųjų – ją besilaukiančią paliko vyras. Ir tikrai, nuojauta manęs neapgavo, pro kavinės duris įžengė pasitikinti savimi, laiminga mama ir mokanti džiaugtis gyvenimu moteris.

Vilijai 37-eri, baigusi medicinos kolegiją, dabar studijuoja medicinos universitete, domisi netradicine medicina. Sūnui Titui 4 mėnesiai.

Kodėl nutarėte papasakoti savo istoriją?

Mano kaimynė vieną dieną sutikusi mane sako: „Žinai, „Mamos žurnalas“ nori kalbinti nuskriaustas mamytes, tu paskambink“. Sakau, kad aš nesijaučiu nuskriausta. Paskui pamaniau, gal tikrai yra moterų, kurios panašioje situacijoje mano, kad viskas prarasta.

Nors tuoj po to, kai išsiskyriau su vaikelio tėčiu, jaučiau skriaudą ir ašarų buvo. Kai du žmonės išsiskiria, lieki skausmas, o juo labiau kai tai įvyksta besilaukiant vaikelio. Nėščia moteris labai jautri, ir bet kokie neigiami išgyvenimai labai išmuša iš pusiausvyros.

Jūsų buvimas kartu nebuvo įteisintas?

Ne. Nemanau, kad parašas būtų keitęs situaciją. Manau, kad jis vis tiek būtų išėjęs, tik tada būdų dar daugiau visokios juridinės painiavos.

Kaip tai atsitiko?

Kartu su mažiuku savo pilvelyje pasveikinau gyvenimo draugą Tėvo dienos proga. Jam buvo padovanota kelionė, nesakiau kur, tik perspėjau, kad šeštadienį išvažiuojame – tai turėjo būti staigmena. Tačiau jis atsakė, kad niekur nevažiuos, nes nusprendė išeiti ir kad mes jam nereikalingi. O dar prieš kelias dienas glaudė mane ir mano pilvelį, sakydamas, kad esame su mažiuku jo brangiausi žmonės pasaulyje. Nors nuojauta sakė, kad jo gyvenime kažkas yra, bet vijau tas mintis į šalį.

Nujautėte, kad draugo gyvenime atsirado kita moteris?

Taip. Nes buvo tokių neaiškių savaitgalių, kai turėdavo kažkur išvažiuoti tai darbo reikalais, tai pas močiutę. Nors kai 30 metų vyras savaitgaliais pas močiutę lieka nakvoti, tai iškart kelia įtarimų. Aš jam keletą kartų sakiau, kad tu pasirink, bet jis mane glaudė ir įtikinėjo, kad nieko nėra, kad yra laimingas su manimi. O išėjo kaip išėjo.

Mano širdies balsas padiktavo, kad reikia paskambinti draugo tėčiui ir nieko iš jo neprašant tiesiog pranešti, kad į pasaulį ateina anūkas. Nes mano gyvenimo draugas kažkodėl vis delsė ir bijojo savo tėvams šią žinią pranešti. Ir šitas dalykas man bylojo, kad nėra tarp mūsų rimtų santykių. Jo tėtis atvažiavo pas mane į namus ir aš pasakiau, kad jei jis norės lankyti anūką, visada yra laukiamas. Tėtis buvo labai taktiškas, išeidamas pabučiavo į skruostą, paspaudė ranką ir sutarėme, kad būtų gerai ir su močiute susitikti. Kitą dieną paruošiau vaišių stalą, uždegiau žvakes, laukiu močiutės. Kai atvažiavo močiutė, aš likau šokiruota, nes jos pirmas klausimas buvo: „Ar tu tikrai žinai, kad vaikas mano sūnaus?“

Mūsų visuomenėje įprasta, kad mamos perdėtai globoja savo sūnus, paversdamos juos niekaip nesubręstančiais berniukais, neleisdamos jiems tapti atsakingais vyrais…

Tikiuosi aš netapsiu tokia mama, nes irgi auginu sūnų. O tada mano mamai girdint draugo mama pasakė man daug „gražių“ žodelių. „Nieko čia nebus. Ko tu iš mūsų nori? Alimentų reikalausi?“ Ir nuo to karto aš nė vieno iš jų nemačiau. Po tokio pokalbio buvo labai skaudu, tačiau, kol buvo mano mama, aš tvardžiausi, bet kai ji išvažiavo, griuvau į lovą ir ilgai verkiau.

Kaip šitaip gali žmonės elgtis? Bet tik pajutusi skausmingus spazmus, iškart suėmiau save į rankas. Kas man svarbiau? Tie žmonės ar mano mažiukas. Aišku, kad mažiukas. Vadinasi, turiu bet kokia kaina išsaugoti vaiką. Turiu ramintis. Be to, neturėjau kada labai sielotis: darbas, mokslai, statomas ir įrenginėjamas butas.

Vaikutis atėjo į pasaulį dviem savaitėmis anksčiau, sveikutis, gražutis, vardu Titas. Atsigavusi po gimdymo parašiau vaiko tėčiui žinutę: šiandien tokią valandą tiek minučių gimė mūsų sūnus, ūgis, svoris. Tokią pat žinutę išsiunčiau mamai ir dar keliems artimiems žmonėms. Po to pasipylė sveikinimo žinutės, tik iš vaiko tėvo – visiška tyla. Šito aš nesuprantu. Apie buvimą kartu jokios kalbos nėra, bet vis tiek esi tėvas.

Jokio tėviško instinkto?

Net žmogiško jokio. Visiškai svetimi žmonės, mano pacientai, vieni per kitus susižinoję, mane sveikino, klausė, gal kokios pagalbos man reikia. O tikras vaiko tėtis – nieko. Vėl trumpam apniko skriaudos pojūtis. O paskui pagalvojau, ko gi aš čia dabar verkiu? Taigi labai gerai, kad jis pasitraukė iš mūsų gyvenimo dabar, o ne tada, kai vaikui bus penkeri metai ir jis prisiriš prie tėvo. Aš suprantu, kad auga berniukas, ir jam reikia tėčio, bet ne bet kokio, o gero. Ne tokio, kuriam neužtenka žmogiškumo net paskambinti ir paklausti, ar mes abu sveiki, ar mums viskas gerai. Tik tiek.

Po trijų savaičių aš jam paskambinau ir pasakiau, kad tėvystės tai mums reikia, jo pavardės – ne. Vaikas turi žinoti, kas jo tėvas. Mano sūnus augs ir manęs paklaus: „Mama, tai kaip čia su tuo mano tėčiu? Gal tu nežinai, kas jis?“ Tėvystė vaiko dokumentuose turės būti įrašyta. Man dabar tai principo reikalas. Jei jis nepripažins sūnaus pats, bus priverstas atlikti tėvystės nustatymo tyrimus. Padarysiu taip, kad nemanytų, jog atėjo sutrypė, pažemino, ir moteriškė išsigando. Nieko panašaus.

Kai pasakiau, kad reikia tėvystės, man jis pasiūlė 400 litų, kad jos nereikalaučiau. Tai daug pasako apie žmogų. Iš pradžių sakiau, kad man jo pinigų nereikia. Bet dabar atidarysiu vaiko vardu sąskaitą, maža kas: ar aš susergu, ar dar kas nors, kad vaikui būtų parama. Aš galiu išlaikyti ir užauginti vaiką viena, bet tegu ir tėvas prisideda prie sūnaus ateities, pvz., prie jo būsimų studijų.

Buvo dar vienas įdomus faktas. Kai iš parduotuvės reikėjo parvežti vaikišką lovytę, paskambinau vaiko tėvui ir paprašiau pagalbos. Į tai išgirdau: „Mes išsiskyrę“. Na, taip mes išsiskyrėme, bet jis vis tiek kaip buvo taip ir liko vaiko tėčiu. Aišku, lovelę, kaip ir viską, ko reikia naujagimiui, nusipirkau ir parsivežiau pati.

Ar tas senelių informavimas apie anūką, nebuvo paskutinis bandymas gelbėti trūkstantį ryšį?

Ne. Paprasčiausiai gelbėti buvimą kartu aš nemačiau prasmės. Nes jei jis pats nenori, niekas jo neprivers. Man reikia matyti spindinčias akis, kad šalia manęs būtų laimingas žmogus, o ne vaikščiotų kažkas kankinio veidu. Ir aš pati kankinsiuos, matydama tas kankinio akis. Nesuprantu, kai sako, kad aš aukojuosi dėl šeimos, dėl vaikų… Aukotis galima gelbėjant gyvybę, o ne būnant kartu aukoti savo gyvenimą. O noras pranešti seneliams kilo, nes man atrodo svarbu, kad seneliai pažinotų savo anūkus, o anūkai – senelius.

Kas prižiūri vaikelį, kai jūs paskaitose?

Auklė. Daug kas stebisi, kad ne mano mama. Mano mama gyvena Šiaurės Lietuvoje, o aš Kaune. Taigi ji tik į svečius atvažiuoja. Be to, mano mama pakankamai jauna, dar dirba, ir nereikia iš jos atimti asmeninio gyvenimo ir paversti anūko aukle.

Nors sunkiai, bet susiradau gerą auklę ir mes puikiai tvarkomės. Iš pradžių kreipiausi į kelias agentūras ir jos siuntė baisuokles tikrąja to žodžio prasme. Paskambina iš agentūros ir sako: „Labai švelni, labai myli vaikus, labai tvarkinga“. Tada ateina keturiasdešimtmetė moteris su aukštuoju pedagoginiu išsilavinimu ir visai be dantų. Man po trejų metų irgi bus 40 ir aš savęs klausiu: ar aš noriu auklėti svetimus vaikus? Ne, mano metų moterys arba daro karjerą, arba augina savo vaikus.

Siūlo patikėti vaiką vietos visuomenėje nerandančiam žmogui?

Taip. Arba kita ateina – panagės juodos, trečios veidas paženklintas alkoholizmo žyme. Ir tokiam žmogui aš turiu patikėti brangiausia ką turiu – savo vaiką! Dar siūlė studentę, bet man bus sesija ir jai sesija. Ką mes tada darysime?

Kalbėjausi su kokia 15 moterų ir nė viena netiko. Jau maniau, be šansų susirasti normalią auklę. Bet kažkaip suktis reikėjo, todėl ėmiausi paieškų pati. Varčiau skelbimus ir kreipiau dėmesį tik į tuos, kuriuose buvo nurodytas pretendentės medicininis išsilavinimas. Man tai buvo svarbu, nes auklei patikėjau 2 mėnesių kleckiuką. Todėl neišvykau ir dabar neišvažiuoju iš namų ilgiau kaip 3 valandoms, nes maitinu vaiką natūraliai ir jokių pieno nusitraukinėjimų, jokių čiulptukų.

Sakėte, kad norite savo istoriją papasakoti tikėdamasi, kad galbūt kam nors ji padės tokioje pat situacijoje nepalūžti. Ką patartumėte moterims, kurios yra ar dar atsidurs panašioje situacijoje?

Jei pavyko pagimdyti sveiką ir gražų kūdikį, reikia džiaugtis, o ne verkti. O jaunoms panelėms visada patariu, kad niekada nereikia žiūrėti į vyrų kišenę, į jų piniginę. Pirmiausia, reikia būti pačiai atsakingai už savo gyvenimą, susikurti pagrindą po kojomis. Įgyti specialybę, turėti darbą ir jokiu būdu nepasiduoti (kad ir labai gražūs judviejų santykiai būtų) tokioms mintims, kad vyras išlaikys mane, o aš tvarkysiu namus, auklėsiu vaikus ir man mokslo nereikia, karjeros nereikia, nieko daugiau nereikia. Draugystės pradžia visada graži, o pabaigų visokių būna – ir tokių kaip mano, ir žmogus anapilin išeina. Ir lieka moteris baisioje depresijoje dėl netekties ir ateities, kaip dabar išgyventi ir vaikus ant kojų pastatyti. Linkiu, kad moterys būtų stiprios ir kol neatsitiko bėda, galvotų apie pagrindą po kojomis

Ir dar, nereikia graužtis, kad vaikas augs nematęs tėvo. Netekti žmogaus, kurio niekada nepažinai, lengviau nei to, prie kurio spėjai prisirišti. Nereikia kompleksuoti ir dėl mergautinės pavardės, nors mūsų visuomenėje ji vis dar kelia keblumų.

Pajutote neigiamą požiūrį į save?

Taip. Tai nutiko, kai su pusantro mėnesio kūdikiu dėl alergijos teko atsigulti į klinikų vaikų ligų skyrių. Atnešė sesutė termometrą ir liepė pamatuoti vaikui temperatūrą, o jis toks neramus blaškosi. Manau, nurims tada ir pamatuosiu. Ateina sesutė ir klausia: „Pamatavot?“. „Ne, – sakau, aš nesugebu to padaryti, kol jis blaškosi“. Tai ji išeidama pro duris rėžė: „Kai panelė vaiką pasidaryti tai sugebi, o kai temperatūrą pamatuoti – tai ne“. Man buvo sunku, kad mano vaikas serga, o dar gauti tokį antausį! Bet paskui pagalvojau: ar tai mano problema, ar tos seselės, kad nemoka užjausti?

Ką jūs planuojate pasakoti jau paaugusiam sūnui apie jo tėtį?

Galbūt mano gyvenime atsiras kitas vyras, kuris mylės mane ir mano vaiką. Ir vaikas vadins jį tėčiu. Taip būna. Tada ir pasakoti nieko nereikės. O jei paklaus apie biologinį tėvą, jokiu būdu nesakysiu, kad jo tėvas blogas, bet ir nemeluosiu, kad jis kažkur išvykęs. Pasakysiu, kad tas vyras nenorėjo su mumis gyventi ir tiek.

Kokias išvadas padarėte iš šios skaudžios savo patirties?

Skaudu buvo tik iš pradžių. O paskui pagalvojau, gal Dievas apsaugojo nuo netinkamų žmonių. Jei gyvenimo draugo ir jo mamos tokios vertybės, tai aš tikrai nenoriu, kad jos būtų perduotos mano sūnui.

Dabar gyvenu ne nuoskaudomis, o džiaugsmu, kad auga mano mažiukas, kad šypsosi man. Tai labai brangios akimirkos.

Dabar man svarbiausias mano vaikas, bet tai nereiškia, kad užsidarysiu ir nebendrausiu su priešingos lyties žmonėmis. Aišku, visų pirma yra vaiko gerovė. Bet vaikui negali būti gerai, jei jo mamai blogai.

Taigi mano išvada tokia – būti laimingiems. Ir kai man sako, va, vaikas paaugs, ir tau bus lengviau: sakau: palaukit, ar man sunku? Aš tiesiog džiaugtis nespėju: jau tą vaikelis moka, jau aną – laikas taip greitai bėga. Būna ir naktį su diena supainioja.

Kartą naktį nemiegojo, o aš taip miego noriu – rytoj anksti į paskaitas. Paskui pagalvoju: studentai per naktis „baliavoja“, šoka ir nieko – į paskaitas suspėja. O aš ką, negaliu į paskaitas nueiti naktį su mažiuku prakalbėjusi? Pasiėmiau Titą ant rankų ir pradėjau dainuoti.

Iš ko mokėtės pozityvaus mąstymo, gal jūsų mama optimistė?

Greičiau pesimistė, vis svarsto, jei iš naujo gyventų, ką darytų kitaip. Sako, va išgyvensim šitą periodą, tada bus gerai. Tas gerai niekada neateina, jei nemoki džiaugtis tuo, ką turi šiandien. Ir kai mane kas nors bando „guosti“: kaip tau sunku, kokia tu vargšė, sakau, palaukit, tik nereikia man tos neigiamos programos. Nei čia man sunku, nei ką. Neįkalbėkit sveikai ligos.

Kai kas atsakymų į gyvenimo keliamus klausimus ieško alaus bokale, o aš knygose ir kelionėse. Esu nemažai išmaišiusi pasaulio. Afrikoje žmonėms maisto trūksta, bet jie šypsosi, o parvažiuoji į Lietuvą, visi susiraukę – vis mums ko nors mažai, negerai, vis liūdime. Domėjimasis netradicine medicina man padeda atsitiesti po sunkumų, tikiuosi, kad ir nepalūšiu.

Dabar planuoju paimti mažiukui pasą ir kartu su Titu dumti kur nors į šiltus kraštus pasidžiaugti saule. Norisi jam duoti viską, kas geriausia: lankome baseiną, ketiname pradėti lankyti „Suzuki“ mokyklėlę. Norisi vaikui daug ką parodyti, kad jis paskui pats galėtų rinktis savo gyvenimo kelią. Nes kai žmogus nebuvo bandęs jokiu keliu eiti, iš kur jis gali žinoti, ką jis sugeba, gali? Man baisu girdėti, kai tėvai sako: „O mano vaikui niekas neįdomu, tiktai kompiuteris“. Tada klausiu: „O kur tu tą vaiką leidai, ko jį mokei?“ Ogi nieko.

Kaip suprantu, jūs nebūsite tokia mama, kuri užaugusiam vaikui priekaištaus, kad aš jaunystę, karjerą dėl tavęs paaukojau, todėl dabar būk malonus ir atsidėkok.

Aš suprantu, kad vaiką auginu ne kaip ramstį sau. Pagimdžiau tikrai ne tam, kad senatvėje būtų kas paduoda stiklinę vandens.

Žinoma, bus malonu, jei paduos. Bet jis turės savo gyvenimą. Kartais iš savo pacienčių išgirstu, kad jos tą ir aną paaukojo, o vaikai tokie nedėkingi. Tada klausiu, o kam tu aukojaisi? Jei kažko atsisakei savo noru, ar tai galima vadinti auka? Aš dabar auginu savo mažiuką, bet tai nėra jokia auka, joks vargas, tai yra džiaugsmas. Man smagu auginti vaiką. Kai reikia mokytis, ar su kuo nors susitikti, ateina auklė. Paskui grįžtu ir esu labai laiminga su savo mažiuku. Per tas 1,5 valandos, kol kalbamės, jau spėjau be galo jo pasiilgti.

Birutė Černiūtė-Petraitienė

„Mamos žurnalas“