Gamtininkas ir fotografas Marius Čepulis valandų valandas klampoja po pelkes, guli užsimaskavęs prie paukščių lizdų ar stebi briedžius dėl tų kelių „auksinių kadrų“, kurie paskui atsiduria internete su linksmais komentarais. Tinklaraštį „Čepulio fotoklajonės“ stebi daugiau kaip 60 000 žmonių.
„Aš supratau, kad pats kadras yra tik sausa informacija, kur žmonės užmeta akį. Šiais laikais informacijos daug. O kai yra istorija, nori nenori sustoji, paskaitai, pagalvoji – tai patraukia. Nesitikėjau, kad tiek žmonių domėsis mano fotoklajonėmis. Matyt, žmonės nori sugrįžti į gamtą. O aš pabūsiu gidu, parodysiu“, – yra sakęs Marius.
Juokais prasitaria, kad jau dvejiems metams į priekį turi kvietimų į Lietuvos mokyklas. Mat tai gamtininkas daro labdaringai, be jokio užmokesčio, – kalba su vaikais apie gamtą.
Kadangi pats Marius Čepulis yra 4 vaikų – Beatričės, Mariaus, Melisos ir Austėjos tėtis, paklausėme jo nuomonės, ar reikia vaiką atitraukti nuo planšetės ir nuvesti į tikrą mišką?
Mariau, ar Jums neatrodo, kad realiai žmonės gamtos bijo: kaimo turizmo sodybose sukandžioja uodai, bijome eiti grybauti, kad neparsineštume erkių. Ar mes išlepome, ar gamta „sugedo“?
Gamta negali gesti, ją gali tik žmonės gadinti. Taip, tikrai yra daugybė žmonių, kuriems gamta graži nuo asfalto ar per automobilio langą. Jie paniškai bijo erkių, vorų, širšių ir kitų padarų. Kodėl? Nes mes labai smarkiai nuo gamtos tolstam. Mes ja nesidomime (na nebent pažiūrime filmukus apie liūtus ir dramblius), o tai, kas dedasi aplink, – arba neįdomu, arba tam laiko nėra.
Ką pasakytumėte jaunoms šeimoms, kurios dejuoja, kad norint per atostogas pamatyti ką nors gražaus, tai labai brangiai kainuoja (turkijos, graikijos, egiptai)?
Tai kad tos išvardintos vietos nelabai ir brangiai kainuoja… Ir viskas priklauso nuo to, ką jie nori pamatyti, patirti. Tikrai palinkėčiau pirma apvažiuoti mūsų šalį. Nėra nė vienos didesnės gyvenvietės, kur nebūčiau buvęs, nei vieno nors kiek platesnio kelio, kuriuo nebūčiau važiavęs. Lietuva nuostabi. O jei žmonės nori pamatyti daugiau gyvasties, patarčiau aplankyti mūsų saugomas teritorijas (Nemuno deltą, Aukštaitijos, Žemaitijos nacionalinius parkus).
Esate sakęs, kad niekada nefotografuojate gyvūnų zoologijos soduose. Kodėl? Gal ir savo vaikų į juos nevedate?
Esu fotografavęs gal porą kartų. Bet jei ten fotografuoju, tai ir parašau, kad tai zoologijos sode užfiksuota. Ir vaikus stengiuosi nuvežti, parodyti gyvūnus, kurių jie šiaip nepamatys. Į cirkus nevedu. O šiaip nefotografuoju nelaisvėje auginamų gyvių, nes mano tikslas – parodyti žmonėms laukinę mūsų šalies gamtą.
Kokios nuostatos laikotės, augindamas savo vaikus, kiek jie turėtų būti gamtoje, kaip ją pažinti? Ar jūsų vaikai domisi gamta, kaip jūs vaikystėje?
Aš neverčiu vaikų domėtis tuo, kuo aš pats domiuosi. Bet jie mato mano veiklą, ir jiems įdomu pasidaro. Jie gal žino truputį daugiau nei kiti, bet tik tiek, kiek patiems įdomu. 8 metų dukra Melisa negali praeiti pro vabalą, jo nepaėmusi. Ir prisimena visokius moksliškus pavadinimus, pvz., raudonoji leptūra. 19-metis sūnus Marius kartais važiuoja su manimi fotografuoti peizažų. Vyriausioji dukra Beatričė labiau domisi šunimis.
Ar jūsų šeimoje mėgstamos laidos apie gamtą – tiek lietuviškos, tiek „Animal Planet“ ir pan.?
Kadangi neturime televizoriaus, tai ir laidų nematome. Bet internete mėgsta pažiūrėti.
Ką manote apie namų augintinius? Ar jie reikalingi vaikams? Kokia asmeninė patirtis šiuo klausimu?
Patirtis įdomi. Esame laikę iki 30 rūšių gyvių. Namuose gyveno visokie vorai, gyvalazdės, gyvatės, iguanos, varanai, šeškas, gigantiškos sraigės, šimtakojai, triušiai, šinšilos, žiurkės, meškėnas, žuvytės, papūgos, neskaitant laukinių laikinai gyvenančių paukščių ir kačių su šunimis. Laikėme, kol buvo laiko juos prižiūrėti. Neliko laiko, neliko ir gyvūnų (na, kelios katės, šunys, triušiai, akvariumas). Gyvūnams reikia daug dėmesio, ir jei neturėsite laiko jam, reikėtų gerai pagalvoti, ar verta įsigyti gyvūną. Ir dėmesys nėra kakučius pakeisti bei valgyti paduoti – reikia būti su tuo padaru, juo užsiimti. Ir negalima vaikams gyvūnų dovanoti, nebent jie juos tikrai prižiūrės. Kitu atveju gyvūnu rūpinsis tėvai, arba ir jie neturės tam laiko, ir vargšas padaras liks visų užmirštas, arba atiduotas į prieglaudą (jei tiesiog neišmestas gatvėn).
Ar turite savo „arkliuką“ gamtoje, kas labiausiai vilioja, kur daugiausiai klajojate su fotoaparatu?
Nėra tokios „kumelės“. Kasmet turiu kitų planų. Bet, žinoma, kai yra erelių sezonas, – fotografuoju erelius, štai dabar elnių sezonas, tai baubiu nuo ryto iki vakaro. Turiu savo miškus, kuriuos pažįstu kaip 20 pirštų, ten dažniausiai ir klajoju.
Ar esate praktiškas žmogus – gal befotografuodamas dar ir prigrybaujate, priuogaujate visai žiemai?
Labai mėgau vaikystėje uogauti ir grybauti. Mane 7 metų bamblį siųsdavo su moteriškėmis į mišką uogų. Ir grybauti mėgstu. Tačiau, kai fotografuoju, nebūna laiko gėrybių ieškoti. Nors praėjusią savaitę pririnkau maišą rudmėsių.
Valandomis mirkstate pelkėse, gulite ant sniego – gal niekada nesergate? O vaikus ar grūdinate, kad mažiau sirgtų?
Nesergu 7 metus, nes sėdžiu lauke, o ne su sergančiais žmonėmis „Akropolyje“. Nelabai tikiu visais grūdinimosi dalykais. Tiesiog kuo dažniau reikėtų lauke būti bet kokiu oru.
Ar vaikai prieš miegą prašo ką nors papasakoti iš gyvūnų gyvenimo? Gal tai būna vietoj pasakėlės?
Kartais pasakoju visokias išgalvotas nesąmones. Vienu metu buvau tiek pripasakojęs apie vilkolakius, kad bijodavo miške naktį su automobiliu sustot.
Mariau, dalyvavote daugybėje susitikimų su moksleiviais. Kaip gamtą suvokia dabartiniai vaikai? Kokie jų klausimai ar samprotavimai jus labiausiai nustebino ar prajuokino?
Taip, jau daugiau nei 12000 vaikų yra girdėję mano pasakojimus. Turiu pasakyti, kad jiems tikrai trūksta žinių apie Lietuvos gamtą. Bet kiekvienoje klasėje yra keli visažiniai, kurie labai daug žino. O klausimų sulaukiu pačių keisčiausių – nuo to, kaip atrodo paukščio pimpaliukas, iki kas laimėtų – godzila ar megalodonas.
Ar yra būdų vaiką sudominti gamta, jei jam įdomiau vabalus stebėti planšetėje?
Gyvi pasakojimai ir būtent tada, jei pasakoja žmonės, kurie patys myli tuos vabalus, kai neberiami sausi faktai, kiek anas turi kojos narelių, žinoma, vaikus gali sudominti. Bet konkuruoti su šiuolaikinėmis technologijomis nebus lengva, o gal ir nereikia. Galima kaip tik jomis pasinaudoti, kad parodytumėm tuos įdomius gamtos procesus.
Dabar ruduo – kokius 3 maršrutus pasiūlytumėte šeimoms su vaikais Lietuvoje? Ką įdomaus galima aplankyti, pamatyti?
Rudenį reikia važiuoti į Varėną pagrybaut… Dabar vyksta daugybė visokių žygių, paukščių palydų ir kitu renginių, reikia tik domėtis. Rudenį labai daug paukščių galima stebėti Ventės rage ir Kuršių Nerijoj. Na o Ventė – bet kuriuo metu yra analogų neturinti vieta.
Ką manote apie blogą orą?
Nėra blogo oro. Yra bloga šviesa fotografijai.
Ginta Liaugminienė