Dabar Greta Surdokienė – alytiškė. Bet prieš ketverius metus ji su šeima dar gyveno Londone. Surdokai spontaniškai priėmė sprendimą po 14 metų emigracijoje grįžti į Lietuvą, nes suprato, kad sūnui Nojui augti čia bus saugiau ir prasmingiau.
Kalbamės su Greta Surdokiene, 16 metų Nojaus ir 2 metukų Sofijos mama.
Greta, grįžote su vaiku, kuris gimė ir augo Londone. Ar realybėje sūnui adaptuotis Lietuvoje buvo sunkiau, negu tikėjotės?
Kai nusprendėme grįžti į Lietuvą, Nojui buvo 12 metų. Vasarą prieš grįžimą jis atostogavo pas senelį Radviliškio rajone ir džiaugėsi, kad Lietuvoje taip gražu. Palyginus su milijoniniu Londonu ir ypač jo tolimesniais rajonais, Lietuvoje iš tiesų labai švaru. Nojus buvo „už“, kad grįžtume gyventi į Lietuvą, tikėjo, kad čia greitai susiras draugų ir viskas bus gerai. Juk gyvendamas Londone jis lankė lituanistinę šeštadieninę mokyklą, šeimoje kalbėjome tik lietuviškai.
Rugsėjo mėnesį Alytuje jis pradėjo lankyti šeštą klasę, o jau spalį supratau, kad nėra viskas gerai.
Tai buvo matyti iš Nojaus elgesio. Anglijoje jis buvo vienas geriausių mokinių klasėje, o čia pažymiai nusirito žemyn. Ypač sunkiai sekėsi lietuvių kalbos pamokos, nes jo gramatikos žinios smarkiai skyrėsi nuo klasės draugų. Būdavo, Nojus pasiprašo neva į tualetą ir negrįžta taip ilgai, kad mokytoja net pamiršta, kad jis išėjęs. Nelabai sekėsi susirasti ir draugų, o popamokinėje veikloje ne visada suprasdavo, kas jam sakoma.
Ne vieną kartą ėjau į mokyklą kalbėti su mokytojais. Žinojau, kad yra programų emigrantų vaikams, bet pasirodė, kad jos veikia tik ,,ant popieriaus“ – mokytojams trūksta metodinės medžiagos, kaip dirbti su grįžusiais į Lietuvą vaikais. Galbūt didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra kitaip, bet Alytuje tos programos tiesiog neveikia taip, kaip turėtų.
Pasikalbėjome šeimoje, kad savo sprendimu grįžti į Lietuvą vaiką tarsi įstūmėme į bėdą. Tad turime patys jam padėti, kad grįžtų pasitikėjimas savimi ir noras lankyti mokyklą. Mums pasisekė, kad pavyko rasti puikią lietuvių kalbos korepetitorę, kuri sugebėjo įvertinti jo lietuvių kalbos lygį ir rasti tas vietas, kur yra spragų.
Nors mes su vyru abu lietuviai ir šeimoje visada kalbėdavome lietuviškai, vis dėlto gimtoji Nojaus kalba – anglų. Ta kalba jam bendrauti lengviau, darželyje, mokykloje ir su draugais jis visada bendraudavo tik angliškai. Net kaimynų lietuvių vaikai Londone tarpusavyje bendraudavo angliškai. O namuose juk dažniausiai kalbame buitine kalba, kuri skurdoka. Atsimenu, net išsigandau, kai Londone Nojus manęs kartą paklausė, ką reiškia žodis „lizdas“? Atrodo, toks paprastas žodis, kaip galima jo nežinoti?! Taigi grįžus į Lietuvą reikėjo labai intensyviai mokytis gramatikos ir plėsti žodyną. Pas privačią lietuvių kalbos mokytoją Nojus eidavo tarsi į antrą mokyklą – dažnai ir pamokos trukdavo po 2–3 valandas. Toks darbas davė rezultatų – jis labai greitai ėmė vytis klasės draugus, o mokslo metų pabaigoje iš klasės draugų gavo „pagyrimo lapą“, kuriame jie rašė, kad per metus Nojus juos ne tik pasivijo, bet daugelį ir aplenkė.
Nors mes Lietuvoje jau ketvirtus metus, iki šiol Nojus lanko privačias lietuvių kalbos pamokas. Dabar sūnus jau dešimtokas, artėja egzaminai, tad reikia tinkamai jiems pasiruošti. Bet kuriai iš užsienio grįžusiai šeimai siūlyčiau samdyti lietuvių kalbos specialistus, nes tai, nors ir kainuoja nemažus pinigus, yra vienintelis būdas padėti vaikui nesijausti antrarūšiam.
Sakėte, kad pirmaisiais metais dažnai tekdavo eiti į mokyklą. Dėl ko kildavo problemų, galbūt angliška ir lietuviška mokykla labai skiriasi?
Į mokyklą eidavau ne tada, kai Nojus parnešdavo prastą pažymį. Man svarbu ne pažymys, o vaiko žinios. Norėjau išsiaiškinti, ko Nojus nesupranta, kodėl, pavyzdžiui, Anglijoje puikiai mokėjęs matematiką, čia gauna ketvertą? Kartais pati būdavau sukrėsta, kai mokytoja sakydavo, kad kontrolinis darbas išspręstas gerai, bet pažymys keturi, nes Nojus jį padarė pieštuku. Pagal Lietuvos įstatymus neva pieštuku negalima. Arba pažymys blogas todėl, kad teisingi atsakymai parašyti praleidžiant kai kurias sprendimo sekas. O Anglijoje vaikai buvo mokomi skaičiuoti pagal kinišką sistemą – kai kuriuos veiksmus atliekant mintyse, jų neužrašant. Svarbu teisingas atsakymas.
Prisipažinsiu – kartais mane net šokiruodavo kai kurių mokytojų požiūris į vaiką, jų nenoras suprasti, padėti. Mokykloje labai skiriasi ir bendravimo kultūra – Lietuvos nenaudai. Mūsų mokyklose nemažai likę sovietinio požiūrio, ypač kalbant apie vyresnius mokytojus. Pasaulis pasikeitė, mokykla irgi turėtų keistis sparčiau, nes šiuolaikiniams vaikams nebetinka tai, kas tiko mano laikais.
Nojui grįžus susidūrėme ir su antrosios užsienio kalbos problema. Londone jis mokėsi ispanų ir kinų kalbų. Alytuje galima buvo pasirinkti tik prancūzų arba vokiečių. Buvo gaila prarasti įgytas ispanų ir kinų kalbų žinias, tad dar kurį laiką mokėjome už privačias nuotolines pamokas.
O per anglų kalbos pamokas jis neturi ką veikti. Jau pernai jis nagrinėjo dvyliktos klasės programą ir sakė, kad galėtų laikyti egzaminą nors ir dabar. Manau, emigrantų vaikams turėtų būti sudaroma galimybė anksčiau išsilaikyti anglų kalbos egzaminą, kad tą laiką galėtų skirti kitoms pamokoms. Kad ir papildomai pasimokyti lietuvių kalbos.
Kartais iš didelių miestų į mažus Lietuvos miestelius grįžę emigrantai pasigenda įvairios popamokinės veiklos. Kaip buvo jums?
Atvirkščiai – Alytuje nustebino įvairiausių būrelių pasiūla. Londone mokykla siūlė tik rankdarbių būrelį, futbolą ir muzikos užsiėmimus. O Lietuvoje jis rado labai įdomų elektronikos konstravimo būrelį, ėmė mokytis groti gitara, jau kurį laiką lanko dramos studiją jaunimo centre. Londone apie menus net negalvojo! Man pačiai nuostabu, kad neformalusis švietimas Lietuvoje taip pažengęs. Net ir mokami būreliai nekainuoja daug, tad vaikas gali lankyti jų ne vieną.
O dabar papasakokite, kodėl nusprendėte, kad Nojui Lietuvoje augti bus geriau negu Londone? Kokie buvo pagrindiniai argumentai?
Žinoma, kad prie tėvynės ilgesio prisidėjo kovidas ir karantinas. Bet pagrindinė priežastis buvo tai, kad Londonas – nesaugus miestas auginti vaikus. Mūsų kaimynystėje gyveno lietuvių šeima. Kartą jie nupirko savo paaugliui sūnui naują dviratį, vaikinukas išvažiavo pasivažinėti į šalia esantį parką, o grįžo be dviračio ir visas kruvinas, sulaužyta nosimi. Gauja tiesiog pasakė: atiduok dviratį arba būsi padurtas. Netoliese esančioje autobusų stotelėje kitas vaikas buvo sužalotas peiliu. Baisūs dalykai dėjosi visai pašonėje.
Kartą Nojus paprašė mūsų elektrinio paspirtuko, bet mes iš karto atmetėme tą idėją, nes išvažiuoti į gatvę nesaugu. O paskui ir galvoji: vaikui dabar vaikystė, jis nori paprastų dalykų: dviračio, paspirtuko, kamuolio, o tu negali tokių norų išpildyti, nes saugu tik namie. Ir visas vaiko gyvenimas vyksta maršrutu: mokykla – namai. Nuveži į mokyklą, kuri aptverta aukšta tvora, ten saugiai vaiką paleidi. Net mokykloje laikomasi atsargumo priemonių – pavyzdžiui, vaikai nesineša grynųjų pinigų, kad jų kas neatimtų, o valgykloje už maistą atsiskaitoma nuskenuojant piršto antspaudą. Mėnesio pabaigoje pagal tuos antspaudus tėvai sumoka už maitinimą.
Tada atėjo mintis, kad reikia kažką gyvenime keisti. Negali vaikas būti tarsi kiaušinis, padėtas ant lentynos. Kai grįžome į Alytų ir Nojui nupirkome išsvajotą paspirtuką, jis kaip vėjas skraidė po miestą. Toks jausmas, kad vaikui čia sparnai išdygo, – jis visur gali eiti! Būdavo, vasarą ilgiau nori pabūti su draugais lauke, ir mes leidžiame. Iš pradžių Nojus net perklausdavo: „Ką, tikrai galiu iki tamsos?“ Jam atrodo kažkas nerealaus išeiti vakare į miesto parką ir dar nelydimam mamos.
Kaip ruošėtės sugrįžimui?
Nepatikėsite – viskas įvyko per dvi savaites! Šitas geriausias mūsų gyvenimo sprendimas buvo priimtas ekspromtu! O juk su vyru buvome gerai įsitvirtinę, abu turėjome gerus darbus. Vyras dirbo vadovaujamą darbą statybų sektoriuje, aš banke. Jei ne Nojus, tikriausiai niekada nebūtume ir grįžę į Lietuvą.
Bet nuolat grįždami pas artimuosius matėme, kokiais tempais keičiasi Lietuva. Mes ne tik žemėlapyje, bet ir savo viduje tapome laisva šalis ir nepaprastai graži šalis. Ne kartą buvome atsivežę savo draugus britus, ir jie stebėjosi, kodėl mes gyvename Anglijoje, jei Lietuvoje taip gražu?
Grįžus mums, suaugusiesiems, nebuvo sunku įsilieti į darbo rinką. Aš vos įkėlusi savo CV, kad ieškau darbo, gavau pasiūlymą dirbti vienoje sanatorijoje, kur ir dirbau iki motinystės atostogų. O didžiausias šeimos įvykis buvo tai, kad Lietuvoje gimė mūsų dukrytė Sofija! Ją augindami su vyru pradėjome ir savo verslą – pavasarį Alytaus Dainų slėnyje atidarėme kavinę, o greitu laiku planuojame atidaryti ir antrą. Mes abu su vyru Dariumi esame svajotojai, bet svajones ir įgyvendiname.
Mūsų grįžimas į Lietuvą pilnas įvykių, ir kai Londone likę draugai kviečia į svečius, viliodami galimybe „pasišopinti“ per išpardavimus, mes taip nė karto ten ir nesusiruošėme. Ko ten skristi, jei visko užtenka ir Lietuvoje?
Aš atsimenu, kaip per pirmąsias Kalėdas susėdome visa šeima pakalbėti, kokie buvo metai, kas gero mums nutiko. Nojus pasakė: „Buvo sunku, bet esu laimingas, kad gyvename Lietuvoje“. Dabar mūsų šeima jaučia misiją parvilioti ir draugus grįžti į Lietuvą. Mano sesės šeima tam jau ryžosi ir netrukus grįš į Alytų su dviem mažais vaikais. Mes tiek pripasakojome gerų dalykų apie Alytų, kad dėl vaikų jie irgi priėmė sprendimą sugrįžti.
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.12.10
