Ankstyvasis ugdymas vis dažniau vertinamas ne tik pagal tai, ko vaikas išmoksta, bet ir pagal tai, kaip vyksta pats mokymosi procesas. Ar suaugusysis tik kalba vaikui, ar su juo kalbasi? Ar nauja informacija pateikiama izoliuotai, ar susiejama su vaizdu, garsu, judesiu ir ankstesne patirtimi? Kiek reikšmės mokymuisi turi santykis su šalia esančiu suaugusiuoju?
Pastarųjų metų ir ankstesni neuromokslų, raidos bei kalbos tyrimai leidžia į šiuos klausimus pažvelgti gerokai tiksliau.
Konsultuoja neuroedukatorė Žydrė Dargužytė-Černiauskė
Smegenys informaciją gauna ne atskirais kanalais
2023 metais žurnale „Frontiers in Human Neuroscience“ paskelbtoje mokslinėje apžvalgoje Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) tyrėjos C. A. Murray ir L. Shams nagrinėjo tarpjutiminę sąveiką žmogaus mokymosi ir atminties procesuose.
Autorės atkreipia dėmesį į gana paprastą, tačiau neuromokslams svarbią aplinkybę: realiame gyvenime žmogaus patirtys beveik niekada nėra vien tik regimosios ar vien tik girdimosios. Matome objektą, girdime jo skleidžiamą garsą, galime jį paliesti, judėti jo atžvilgiu. Todėl nervų sistema nuolat gauna informaciją iš kelių jutiminių kanalų ir vertina jų tarpusavio ryšius.
Murray ir Shams 2023 m. straipsnyje aptaria ankstesnius tyrimus, kurie atskleidžia, kad skirtingos jutiminės sistemos neveikia visiškai nepriklausomai viena nuo kitos. Regos ir klausos informacija gali sąveikauti jau ankstyvuose informacijos apdorojimo etapuose, o kelis pojūčius apimančios patirtys tam tikromis sąlygomis gali turėti įtakos tiek mokymuisi, tiek vėlesniam informacijos atsiminimui.
Svarbi viena sąlyga – skirtingais jutimais gaunama informacija turi būti tarpusavyje prasmingai susijusi. Apžvalgoje aptariamas Kim ir kolegų eksperimentas parodė, kad mokymosi pranašumas buvo stebimas tada, kai regimoji ir girdimoji informacija sutapo. Kai jos viena kitai prieštaravo, tokio pranašumo, palyginti su vien regimąja informacija, nebuvo.
Vadinasi, neuromokslinis argumentas nėra paprastas principas „kuo daugiau pojūčių, tuo geriau“. Svarbu, kad skirtingos patirties dalys papildytų viena kitą ir kurtų bendrą prasmę.
Murray ir Shams aptaria ir galimus neuroninius šio reiškinio mechanizmus. Viena iš teorinių krypčių remiasi Hebbo mokymosi principu, paprastai apibūdinamu idėja, kad kartu aktyvuojami neuroniniai tinklai ilgainiui gali stiprinti tarpusavio ryšius. Autorės pabrėžia, kad tikslios multisensorinio mokymosi neuroninės grandinės tebėra aktyviai tiriamos, todėl šioje srityje dar lieka neatsakytų klausimų.
Ne tik kiek žodžių vaikas girdi, bet ir kaip su juo kalbamasi
Kita svarbi tyrimų kryptis analizuoja ne jutimų sąveiką, o suaugusiojo ir vaiko pokalbį.
2018 metais žurnale „Psychological Science“ publikuotame tyrime Rachel R. Romeo, Julia A. Leonard, Sydney T. Robinson ir kiti nagrinėjo vaikų kasdienę kalbinę aplinką ir jos sąsajas su smegenų veikla.
Tyrime dalyvavo 36 vaikai nuo 4 iki 6 metų, augantys skirtingos socioekonominės padėties šeimose. Tyrėjai naudojo namuose atliktus garso įrašus, kad galėtų įvertinti vaikų kalbinę aplinką, o vėliau funkcinio magnetinio rezonanso tomografijos – fMRI – metu stebėjo vaikų smegenų veiklą klausantis pasakojimo.
Rezultatai buvo įdomūs tuo, kad reikšmingas pasirodė ne vien suaugusiųjų vaikui pasakytų žodžių kiekis. Vaikai, kurių kasdienybėje buvo daugiau abipusių pokalbio apsikeitimų tarp vaiko ir suaugusiojo, pasižymėjo didesniu kairiosios apatinės kaktinės smegenų srities, siejamos su kalbos apdorojimu ir apimančios Broca sritį, aktyvumu. Tai reiškia, kad didesnis šios smegenų srities aktyvumas buvo siejamas būtent su abipusio pokalbio dažniu, o ne vien su šeimos socioekonomine padėtimi, vaiko intelekto rodikliais ar išgirstų bei pasakytų žodžių kiekiu.
Pats tyrimo pavadinimas – „Beyond the 30-Million-Word Gap“ („Anapus 30 milijonų žodžių atotrūkio“) – sufleruoja svarbią tyrėjų išvadą: ankstyvosios kalbinės aplinkos nereikėtų vertinti tik skaičiuojant, kiek žodžių vaikas išgirdo. Reikšminga ir tai, kiek aktyviai vaikas įtraukiamas į abipusę komunikaciją. Kitaip tariant, vaikas nėra tik pasyvus suaugusiojo kalbos klausytojas. Pokalbis, kuriame vienas sureaguoja į kitą, sukuria kitokią kalbinę patirtį nei vienpusis kalbėjimas.
Stebėjo šeimas daugiau nei trejus metus
Šią kryptį pratęsia ir vienas naujesnių tyrimų.
2024 metais žurnale „Academic Pediatrics“ paskelbtame atsitiktinių imčių kontroliuojamame tyrime Christy Y. Y. Leung ir Dana L. Suskind, dirbančios Čikagos universiteto TMW Center for Early Learning + Public Health, tyrė ilgalaikį ankstyvosios intervencijos poveikį vaikų kalbiniams gebėjimams.
Tyrime dalyvavo 92 mažesnių pajamų šeimų tėvų ir vaikų poros. Jos atsitiktinai buvo suskirstytos į dvi grupes: 46 šeimos dalyvavo 3Ts-HV – „3Ts Home Visiting“ intervencijoje, o 46 šeimos – kontrolinėje sveikos gyvensenos programoje. Intervencija vyko vaikams esant nuo 14 iki 20 mėnesių, tačiau šeimos buvo stebimos daug ilgiau – vaikų kalbiniai gebėjimai galutinai vertinti sulaukus 50 mėnesių.
3Ts yra TMW centro naudojamas ankstyvosios komunikacijos principas: Tune In, Talk More, Take Turns. Jis skatina suaugusįjį pastebėti, kuo tuo metu domisi vaikas, daugiau su juo kalbėti ir kurti abipusį pokalbį. Šis principas yra TMW centro programų, kampanijų ir edukacinių priemonių pagrindas.
Leung ir Suskind tyrime tėvų žinios apie vaiko raidą buvo vertintos vaikui esant 14 ir 26 mėnesių, vaiko ir tėvų pokalbio apsikeitimai – 14 ir 38 mėnesių, o vaikų kalbos gebėjimai – 50 mėnesių.
Tyrėjų nustatyta seka buvo reikšminga: dalyvavimas 3Ts-HV intervencijoje pirmiausia buvo susijęs su geresnėmis tėvų žiniomis apie ankstyvąją raidą, didesnės tėvų žinios – su dažnesniais abipusiais pokalbio apsikeitimais su vaiku, o dažnesni pokalbiai savo ruožtu buvo susiję su geresniais vaikų kalbos rezultatais sulaukus ikimokyklinio amžiaus.
Tai svarbu ir platesniame ankstyvojo ugdymo kontekste: tyrimas rodo, kad poveikis vaikui gali būti kuriamas ne vien tiesiogiai mokant vaiką. Reikšminga grandinės dalimi tampa ir suaugusysis – jo žinios, gebėjimas pastebėti vaiką, reaguoti ir palaikyti dialogą.
Mokslinius principus siekiama perkelti į kasdienę ugdymo aplinką
Panašiais principais – suaugusiojo ir vaiko sąveika, kalba, patirtimi bei skirtingų ugdymo sričių siejimu – grindžiamos ir praktinės ankstyvojo ugdymo iniciatyvos.
Lietuvoje viena jų – vaikams nuo 6 mėnesių iki 4 metų skirta 50 savaičių neuroedukacinė ankstyvojo ugdymo programa „Žodžių darželis“, kurios autorė yra neuroedukatorė, menų terapeutė ir tarptautinės ankstyvojo ugdymo iniciatyvos „Trisdešimt milijonų žodžių“ ambasadorė Lietuvoje Žydrė Dargužytė-Černiauskė. Programa paremta šios iniciatyvos idėjomis ir vertybėmis, pritaikytomis Lietuvos šeimoms.
Programos kūrėja skirtingų mokymosi sričių sąsajas įvardija kaip vieną svarbiausių jos principų.
„Kaip neuroedukatorė, manau, kad didžiausia šio projekto vertė – patyriminis mokymasis. Būtent jis leidžia kalbai, matematikai, muzikai ir menui veikti kartu – taip, kaip natūraliai veikia besimokančios smegenys. Kai vaikas žodį susieja su ritmu, skaičiumi, judesiu, spalva ar vaizdu, jis kuria prasmių tinklą“, – sako Žydrė Dargužytė-Černiauskė.
Pasak jos, svarbu ugdymo sričių nematyti kaip visiškai atskirų viena nuo kitos.
„Vaiko smegenims dalykų ribos neegzistuoja – jos mokosi per ryšius. Todėl ir mes turime kurti ne atskiras pamokas, o prasmingas patirtis“, – teigia programos kūrėja.
Tai artima Murray ir Shams analizuojamam principui, kad žmogaus nervų sistema jautriai reaguoja ne vien į atskirus sensorinius signalus, bet ir į jų tarpusavio santykį. Vis dėlto mokslininkės pabrėžia, kad multisensorinio mokymosi mechanizmai dar nėra iki galo išaiškinti, todėl svarbu ne mechaniniu būdu „pridėti“ kuo daugiau pojūčių, o kurti tarpusavyje derančią patirtį. Tą pačią mintį akcentuoja ir programos kūrėja: „Svarbu ne tai, kiek smegenų sričių „įjungiame“, o kokius prasmingus ryšius tarp patirčių vaikas sukuria. „Žodžių darželis“ suteikia galimybę tą pačią užduotį ne tik pamatyti, bet ir išjudėti, išdainuoti, vaidinti – mokymasis tampa gilesnis ir lankstesnis“, – sako ji.
„Neuromokslų požiūriu kalba, matematika, muzika ir menas nėra keturios izoliuotos salos. Mokantis aktyvinami persidengiantys dėmesio, atminties, sekų atpažinimo, prognozavimo, erdvinio mąstymo ir motorikos procesai. Todėl integruota veikla vaikui yra artimesnė tam, kaip smegenys iš tiesų mokosi“, – teigia Žydrė Dargužytė-Černiauskė.
Prie programos jau prisijungė ir ugdymo įstaigos
Moksliniais principais grįstus metodus kasdienėje aplinkoje išbandyti nusprendė ir prie „Žodžių darželio“ prisijungęs Kauno lopšelis-darželis „Klausutis”. Įstaigos atstovė, ikimokyklinio ugdymo mokytoja Ingrida sako, kad susidomėjimas programa kilo natūraliai: „Jau kurį laiką norėjosi edukacinių pokyčių, kurie prisidėtų prie visapusiško vaikų lavinimo neformaliuoju būdu. Vaikai visada nori smalsiai tyrinėti, o „Žodžių darželio” programa apjungia skirtingas veiklos formas: vaikai skatinami kalbėtis, pasakoti, klausti, pažinti emocijas, girdėti muziką, tyrinėti formas, skaičius, gamtą ir meną. Edukacijose vaikas kviečiamas liesti, kurti, stebėti, judėti, eksperimentuoti ir atrasti”.
Kalbėdama apie didžiausią programos naudą vaikams, šeimoms ir pedagogams, Ingrida pabrėžia ne tik veiklų įvairovę, bet ir suaugusiojo dalyvavimą.
Būtent suaugusiojo ir vaiko sąveikos reikšmę išryškina ir Romeo bei jos kolegų tyrimas, kuriame su vaikų kalbos gebėjimais ir kalbos apdorojimu smegenyse buvo susijęs ne vien bendras išgirstų žodžių skaičius, bet abipusiai pokalbio apsikeitimai. Naujesnis Leung ir Suskind tyrimas parodė, kad suaugusiojo žinių stiprinimas gali būti viena iš grandžių, padedančių kurti turtingesnę vaiko kalbinę aplinką.
„Žodžių darželis“ sukurtas kaip metodinė priemonė, o ne atskirų veiklų rinkinys. Pedagogams pateikiami edukacijų scenarijai, savaitės tikslai, veiklų aprašai ir metodinės rekomendacijos. Programa gali būti integruojama į kasdienę darželio veiklą kaip papildymas jau vykdomam ugdymui, o ugdymo įstaigų pedagogai kviečiami jungtis į neuroedukatorių tinklą – intervizijų grupę.
Tekstas Emilijos Vičiūtės
