Mes dalijame vaikus pagal lytį, užkirsdami jiems kelią patiems susivokti, kas gi toji lytis yra.
Būsimojo kūdikio lytis domina tėvus jau per pirmąjį ultragarso tyrimą. O nuo to momento, kai akušerė pakels naujagimį ant rankų ir pasakys, kas gi išvydo pasaulį, prasidės sumaištis, susijusi su vardo rinkimu, mergaitei ar berniukui „tinkančiais“ žaisliukais ir atitinkamos spalvos drabužėliais. Tačiau sutikite – visa tai turi reikšmės tik suaugusiesiems. Naujagimiui juk vis vien, kokia jo lytis. Jo kūnas jam egzistuoja kaip realybė, kaip visas aplink supantis pasaulis. Laikui bėgant, jis ims šį pasaulį tyrinėti, ir pirmuoju tyrinėjimo objektu taps pats.
Vaikas lies save, atlikinėdamas „mokslinius bandymus“. Jį vienodai lygiai domins ir nosis, ir genitalijos. Eksperimento grynumą sutrikdys tėvai: jie skatins domėjimąsi paprastais organais ir baus už interesą „gėdingais“.
Sudėtingi klausimai
Jis pradeda klausinėti. Sulaukęs trejų metukų mažylis pradeda jausti neįprastą tėvų požiūrį į „lytinį klausimą“, todėl yra priverstas gilintis į lyties temą nuodugniau. Tyrinėjimai vyksta dviem etapais: informacijos kaupimu ir praktiniais veiksmais. Iš pradžių mažametis ima dėmesingiau žvelgti į lytinę vaikų ir suaugusiųjų priklausomybę. Tai pasireiškia jo akylu stebėjimu, prisilietimu bei klausimais. Kol kas pastarieji paprasti: „Tai berniukas ar mergaitė?“, „Ar mama turi pimpaliuką?“. Jei mažylis domisi, „kodėl pas mane taip, o pas kaimynų mergaitę kitaip“, ramiai paaiškinkite, kad būtent iš šio požymio ir sprendžiama apie tai, ar prieš mus stovi mergaitė, ar berniukas. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad kregždutės ir begemotai irgi skirtingi. Trimetį toks paaiškinimas visiškai patenkins.
Kai informacija surinkta ir surūšiuota, prasideda lyginimai: kas aš? Jeigu aš nešioju kelnytes, vadinasi, aš berniukas. Jeigu aš berniukas, vadinasi, turiu žaisti ne su lėlėmis, o su mašinėlėmis, neturiu verkti, kai man skauda (taip man sako tėveliai). Jeigu aš berniukas, tai nuo mergaičių skiriuosi dar ir kūnu. O kaip būtent? Interesas dabar įgauna naują, pažintinį atspalvį.
Jis liečia aplinkinius. O kaipgi kitaip? Juk jis dabar pradeda domėtis lyties požymiais ne tiesiog kaip kūno dalimis, o kaip organais, kurie skiria jį nuo kitų žmonių. Būtent smalsumas plėšo į dalis trimetį, kai jis prieina prie mamos ir čiumpa jai už krūtinės: jis neieško pieno ir neišdykauja. Jis tiesiog tyrinėja, ir čia nesama jokių seksualinių užuominų.
Jis liečia save. Pastebėję, kad vaikas yra įsikišęs ranką į kelnytes, tėvai nemaloniai nustemba. Nebarkite. Kad vaikas save tyrinėja, nėra nieko smerktina. Tik, jeigu jums to matyti itin nesinori, atitraukite jo dėmesį. Jeigu mažasis ir toliau neištraukia rankutės iš tarpukojo, pasidomėkite, ar čia nesama kokios nors kitos priežasties. Gal jis tiesiog per šiltai aprengtas? O gal jo kelnytės per ankštos? Gal esama kokio uždegimo ar dirginimo židinio, o gal jis kenčia nuo kirminų? Visiškai gali būti, kad „netinkamos vietos“ čiupinėjimas yra susijęs su fiziniu nepatogumu.
Jei vaikas ima save tyrinėti viešoje vietoje, tarkim, paplūdimyje, mamos pasijunta itin nepatogiai. Kartais buvimas tarp daugybės apsinuoginusių žmonių leidžia vaikui įsitikinti, kad „ten“ jam viskas tvarkoje. Tiesa, dažniausiai šis interesas būna susijęs su smėliu, pribyrėjusiu į kelnytes. Mamos uždavinys – išvaduoti vaiką iš nepatogumo. O mušimas per rankas reikš tik viena – kad jo organai – „nešvarūs“ ir draudžiami liesti. Suaugusio žmogaus gyvenime tai gali virsti didelėmis problemomis.
Kada susirūpinti? Kreiptis į gydytoją derėtų tik tuo atveju, jeigu vaikas nuolatos masturbuojasi, ir tai daro demonstratyviai.
Elgesio taisyklės
Jis pradėjo varžytis. Gėdos jausmas vaikui prabunda savaime, skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Nieko stebėtino, jeigu trimetis gėdijasi pasiprašyti į tualetą, esant svetimiems žmonėms. Bet nieko ypatingai bloga ir tada, jeigu ir būdamas šešerių jis neuždaro tualeto kambario durų.
Prisiminkite, kad versti vaiką vaikščioti nuogą paplūdimyje arba maudytis kartu su tėčiu, kurio jis varžosi – vadinasi, suduoti didelę traumą jo psichikai. Keturmetis sūnus turi teisę kategoriškai atsisakyti eiti su mama į moterų pirtį, pareikšdamas: „Mama, aš juk berniukas! O ten – nuogos moterys!“ Tai – normalus mažo vaiko argumentas. Šiame žodžių derinyje svarbiausias jam yra žodis „moterys“, o ne žodis „nuogos“, kaip atrodo susinervinusiai mamai.
Lemiama vaikiško „begėdiškumo“ riba yra septyneri metai. Laimei, septynmečiui jau galima paaiškinti, kas padoru, o kas – ne. Tai reikėtų daryti be priespaudos, tačiau tvirtai. Pasakykite vaikui, kad išauklėti suaugusieji būtinai turi savo intymiąją erdvę ir leidžia ją turėti kitiems. Tais pačiais žodžiais, bet jau daug griežčiau dera paaiškinti, kad nepadoru stebėti, kai kitas žmogus maudosi vonioje ar persirenginėja.
Jis išmoko nepadorių žodžių. Vaikas su malonumu kartoja tai, ką girdi iš tėvų, aplinkinių žmonių lūpų ar iš televizoriaus. Dažnai paklausia necenzūrinių žodžių reikšmės. Šie nekalti klausimai priverčia tėvus raudonuoti. Keista, tačiau girdėti iš mažylio lūpų kai kuriuos žodžius, kuriuos mes sakome patys, yra siaubingai gėda. Prisiminkite, kad vaiko klausimai – tiktai pažintinio pobūdžio, ir nieko daugiau. Nesutelkite į juos dėmesio.
Atsakykite tokiu pat tonu, kokiu pasakojate, kur naktį miega troleibusai.
Suaugusiųjų terminai – suaugusiesiems. Prisiminkime filmą „Vaikų darželio policininkas“. Penkiametis berniukas, ginekologo sūnus, bet kuria patogia proga aplinkiniams aiškindavo, jog „berniukai turi penį, o mergaitės – vaginą“. Situacija juokinga, bet visiškai nenatūrali. Vaikai linkę kalbėtis savo patogia „vaikiška kalba“. Piršti jiems suaugusiųjų vartojamų lyties organų pavadinimų neverta.
Jis tyčia vartoja keiksmažodžius! Apie penktuosius gyvenimo metus ateina periodas, kai vaikai pradeda tikrinti tėvų reakciją, tyčia vartodami necenzūrinius žodžius. Jie žino, kad tėvų nuostata bus neigiama, bet tebetęsia savo tyrinėjimus. Jeigu kils didelis tėvų pasipiktinimas, mažieji padarys išvadas: tai įdomu, bet su tėvais geriau neeksperimentuoti. O „eksperimentai“ už namų sienų tęsis. Ramiu balsu paaiškinkite penkiamečiui, kad necenzūriniai žodžiai – negeri, kad jų vartoti nedera, todėl, kad kultūringi žmonės to nedaro ir kad tokius žodžius galima pakeisti priimtinais.
Beje, aiškindami tėvai neturėtų kartoti nepadorių žodelyčių – verčiau sakykite „tie žodžiai“.
Ach, tos tėvelių klaidos
Sulaukus penkerių, lyčių skirtumų problemos jau būna išsisprendusios, priklausomybė atitinkamai lyčiai įsisąmoninta, ir vaikas jau tvirtai pajaučia save berniuku ar mergaite. Dabar jam lieka tik pasirinkti lytinį vaidmenį – išorinį elgesį, charakteringą jo lyties atstovams. „Jis rengiasi kaip mergaitė!“ – iš siaubo aikčioja suaugusieji. Karas su mažaisiais, kurie mėgdžioja priešingos lyties įpročius – viena iš pagrindinių tėvų klaidų. Beje, šiuo atveju aiškiai pasireiškia lyčių nelygiateisiškumas: mergaitė su žaisliniu šautuvėliu rankoje nesukelia aplinkinių nuostabos, tuo tarpu berniukas, pasimatavęs sesers sijonėlį ar pasidažęs mamos dažais, priverčia tėvus sunerimti, ar berniuko orientacija normali. Nusiraminkite! Vaikai taiko sau įvairius vaidmenis. Jų žaidimai ir persirenginėjimai neturi nieko bloga. Suprantama, jeigu berniukas nevaikšto su sijonėliu nuolatos.
Kita aktuali problema, jaudinanti tėvus – vaikų lytinių organų demonstravimas. Jūs aptikote savo vaiką žaidžiantį „daktarus“ su berniuku iš kaimyninio kiemo? Nesijaudinkite. Panašūs žaidimai tik patenkina susidomėjimą kūno sandara ir lyties skirtumais. Mažyliai vienodai susidomėję apžiūrinėja kitus ir rodo save, kad įsitikintų, jog jie tokie patys, kaip visi. Kaip reaguoti į žaidimą „daktarais“? Jeigu jį žaidžia vienodo amžiaus vaikai – niekaip. Uždarykite duris ir nebauskite – nėra už ką. Bet jeigu tarp mažylių įsitaisė paauglys-kurstytojas, varykite jį lauk. Beje, dažniausiai jis bus iš tarpo tų, kuriuos vaikystėje stipriai bardavo už panašius žaidimus.
„Mama, tu palauk, aš užaugsiu ir tave vesiu“, – trimečio žodžiai priverčia tėvus nusišypsoti. Netrukus vaikų darželyje jūsų sūnus greičiausiai įsimylės kokią nors mergaitę iš grupės, o gal ir auklėtoją. Neverta baimintis! Seksualumo vystymasis vyksta nuo „aukštųjų“ jausmų prie žemiškesnių, nuo meilės prie sekso, o ne atvirkščiai. Būtent dabar vaikas gludina savo žmogiškąsias savybes: mokosi švelnumo, užuojautos, meilumo. Penkiamečiai žaidžia „vaikus – tėvus“, modeliuoja būsimą šeimą. Beje, šiuose žaidimuose dalyvauja ne tik berniukai, bet ir mergaitės. Paprastai berniukai atlieka „vyriškus“ vaidmenis – tėčio, brolio, dėdės. Jeigu berniukas tokiame žaidime nuolat renkasi moterišką vaidmenį, tėvams yra priežastis sunerimti ir pasitarti su vaikų psichologu.
Pas psichologę užsuka jauna moteris su keturmečiu sūnumi. Mama skundžiasi, kad berniukas nuo dvejų metukų aiškiai linksta į moteriškojo elgesio modelį: mėgsta paverkšlenti, susisuka iš rankšluosčio kažką panašaus į sijonėlį ir juo apsisiaučia, apie save visada kalba moteriškuoju asmeniu: aš pati, aš gabi. Norėtų, kad į jį kreiptųsi ne Rimu, o Rima. Bet berniukas suvokia, jog yra berniukas, žino, kad šitaip elgtis negražu, juokiasi, išvydęs televizoriaus ekrane moterimis persirengusius vyriškius… Psichologė mamą nuramina: su jos sūnumi viskas tvarkoje. Tiesiog toks amžiaus tarpsnis. Berniukas jau visiškai įsisąmoninęs vyriškąjį vaidmenį, bet kol kas dar nėra iki galo tikras dėl savo lytinės priklausomybės.
Lytinės orientacijos supainiojimo rizika, kurios taip baiminasi tėvai, čia – minimali. Psichologė patarė leisti vaiką į darželį: kolektyvas griežtas tiems, kurie išsimuša iš normų. Labai greitai viskas atsistos į savo vietas. Taip ir atsitiko. Nepraėjo nei pusmečio, kai berniukas visiškai užmiršo savo „keistenybes“.
Parengė Rita Milerienė
„Mamos žurnalas“
