Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (2 m.) ir sūnų Nojų (5 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm, 4 mėnesiai – 64 cm, 5 mėnesiai – 67 cm.
Svoris: gimė 3600 g, 1 mėnuo – 4600 g, 2 mėnesiai – 5500 g, 3 mėnesiai –6500 g, 4 mėnesiai – 7000 g, 5 mėnesiai – 7500 g.
Atradimai ir džiaugsmai
Žinote, auginti vaikus niekada nebūna nuobodu: bene kiekviena diena dovanoja kokią nors mielą (kartais – nelabai…) staigmeną. Svarbu tik, kaip į visa tai pažiūrėsi. Jei atrodys, kad auginti vaikus – vargas, tai ir jų išdaigos atrodys kaip didžiulis vargas, ir priežiūra slėgs. O jei į visa tai pažvelgtume, kaip aš sakau, kūrybiškai ir truputį filosofiškai, gyvenimas atrodytų daug spalvingesnis! Taip ir aš: kol dar neturėjau vaikų, nė neįsivaizdavau, kad bus taip smagu. Man tikrai smagu. Pabundu ryte ir galvoju: kas įdomaus ir naujo nutiks šiandien? Gal dukra pasakys naujų žodžių ar dar kaip nors mane nustebins? Gal sūnus išmoks ko nors – juk jis kasdien tobulėja, smalsiai stebi aplinką, vis daugiau bendrauja ir kažką įnirtingai šneka savo kalba. Ne ne, aš nesu iš tų mamų, kurios pamiršta save, aplinkinį pasaulį ir gyvena tik dėl vaikų. Aš esu iš tų mamų, kurios gyvena dėl vaikų, dėl šeimos ir dėl savęs, nes, jei mama jausis gerai ir bus laiminga, tokie bus ir jos vaikai. Nesu iš tų, kurios sako „Mums išdygo dantukas“ ar „Mes suvalgėme košę“, nes man dantys jau, deja, nebedygsta ir košių nelabai mėgstu. Aš tiesiog esu iš tų, kurios myli savo vaikus besąlygiškai, bet supranta, kad jie – atskiros asmenybės, saviti žmogiukai. Esu iš tų, kurias būti mama – „veža“.
Tik aš vėl nukrypau į pamąstymus. Kaip gi mes gyvename? Kaip laikosi Nojus?
Šeimos optimistas
Nojus laikosi gerai! Jau ryškėja jo būdo bruožai, temperamentas. Pamenat, sakiau, kad jis – misteris šypsena? Toks ir liko, tik dabar aplinkiniai jį dar vadina optimistu. Na išties jis toks – šypsosi ir tvirtai laikosi įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, lankėme mankštas. Į pirmą mankštelę ėjau galvodama, kaip gi čia mums seksis, mat sesė nelabai mėgo, kad ją kas niurkytų ar lankstytų, ir kiekvienas apsilankymas būdavo iššūkis tiek mums, tiek jai. O Nojus, tik mums įėjus, apsidairė, smalsiai stebėjo aplinką.
Kineziterapeutė apžiūrėjo, palankstė kojytes, rankytes – tyla. Tik šelmiškai jai šypsosi, graužia kumštį ir varvina seiles (matyt, ieško dantų…).
Pamankštino ant kilimėlio – tyla, tik toliau sau šypsosi ir jau murkia iš pasitenkinimo. Ką gi, pirmyn ant kamuolio. Ir ten murkia grauždamas kumštį. Aš net atsidusau iš palengvėjimo – šitas vaikas „nenurašė“ mankštų! Per visą mankštų ir masažų kursą jis virktelėjo vos kelis kartus, kai jau jam buvo pabodę. Bet vos pakeitus padėtį ir vėl pradėdavo murkti ir merkti akį kineziterapeutei.
Kuo toliau, tuo judresnis darosi. Atrodo, kad jam pradėjus vaikščioti man nukris visi nereikalingi kilogramai bėgiojant iš paskos. Paguldytas į lovytę, apžiūri, išnagrinėja ir apčiupinėja viską aplink, paimtas ant rankų sukasi į vieną, į kitą pusę – viską jam reikia pamatyti, nieko negali praleisti. Ir vis taip pat daug šypsosi. Beje, pastebėjau, kad pastaruoju metu visai nemėgsta būti „pats sau“ – nori bendrauti, patinka ant rankų keliauti po kambarius. Natūralu: juk auga, tobulėja ir stengiasi pažinti pasaulį.
Kažkas vieną dieną manę paklausė: „Ar jis kada nors verkia?“ O taip, verkia, ir dar kaip. Verkia, kai atsiduria ten, kur daug žmonių, kai yra pavargęs ar nori valgyti. Kaip ir visi žmogiukai verkia, kai jam kas nors nepatogu ar nemalonu. Bet iš esmės jis tikrai šaunus vaikas. Ne šaunių turbūt nė nebūna…
Naujieji Nojaus gyvenimo etapai
Ne veltui kalbėjau apie tai, kad kiekviena diena gali pažerti staigmenų – taip ir mūsų namuose. Vieną dieną, kai ruošėmės švęsti sesės gimtadienį, paguldžiau Nojų ant grindų, ant specialaus kilimuko. O jis rankomis tik pasispirdamas ir stenėdamas atgal atgal ir… nušliaužė per pusę kambario! Mamai, aišku, laimės! Nuo to karto vis rodo, ką išmokęs, ir tobulina šliaužimo atbulomis įgūdžius.
Dar pradėjo ragauti daržovių košių. Pirmą gavo bulvę. Oho… Iki to laiko aš nė nenumaniau, kad vaikiukai taip moka spjaudytis! Paragavo, susiraukė ir kaaaaip spjovė. Antrą dieną jau taip nesiraukė, bet susižavėjimo didelio irgi nerodė. Kai jau priprato prie ne pieno skonio, tiko ir bulvė, ir kopūstas, ir ypač moliūgas. Dabar „kapoja“ nesiraukydamas ir dar prašo. Vos tik pradėjo ragauti daržovių košių, truputėlį sustreikavo pilvukas. Na bet, manau, natūralu: juk naujas maistas, reikia prisitaikyti ir priprasti. Po kiek laiko viskas susitvarkė, ir pilvuko bėdos nebekankina.
Dar mane labai džiugina, kad sūnelis retai keliasi naktį. Anksčiau naktimis mėgdavo pavalgyti, o dabar labiau mėgsta pamiegoti. Aišku, aš girdžiu jo kiekvieną krustelėjimą, bet tai man netrukdo – įpratau.
Žinoma, kaip ir dienų, taip ir naktų būna visokių, bet iš esmės man jo ritmas patinka, tik galėtų rytais ilgiau pasnausti, nes įsigudrino keltis apie 7 valandą ryte.
Mūsų maža didžioji sesė
Negaliu nepapasakoti ir nepasidžiaugti dukros švente – mūsų sesei jau dveji! Iš pradžių svarstėme, ar švęsti, ar ne: viena vertus, ji dar maža, kad susidomėtų teminiu gimtadieniu, kita vertus, šventinės akimirkos smagios ir mums, ir artimiems draugams. O ir paaugusi galės pasižiūrėti gimtadienio nuotraukas – manau, bus įdomu. Taigi nutarėme sukviesti artimus bičiulius ir tiesiog smagiai pabūti kartu. Gaila, bet dalis atkrito dėl ligų…
Iš pradžių dukrytė nelabai nesuprato, kas čia ir kodėl vyksta, bet paskui jau noriai priiminėjo ir sveikinimus, ir dovanas. Labai džiaugiuosi, kad dukra, nors ir atsargiai, bet jau žaidė su savo bendraamžėmis (anksčiau privengdavo), nebebijojo suaugusiųjų, nešė jiems parodyti savo žaislus ir kitaip bendravo.
Apskritai pastebiu, kaip ji keičiasi: viską supranta, stengiasi pasakyti, kaip moka (kalba dar ne per daugiausiai), o ir žaidimai pasidarė jau kitokie, ne tik pastatyti bokštą.
Ir, kaip būdinga tokio amžiaus vaikams, ryškėja bruožas „čia mano“. Jei noriu broliui duoti kokį jos žaisliuką, dukra pasiima jį pirmoji ir rodo, kad čia jos. Bet užtat nubėga prie brolio žaislų, išrenka jam kokį nors ir atneša. Vieną dieną taip prajuokino: vaikštau po kambarį ieškodama grojančio meškiuko (jis buvo dukros, dabar sūnui labai patinka) ir pati sau sakau: „Kur tas meškinas galėtų būt, reikėtų Nojui duoti“. Žiūriu, dukra kad bėga į savo kambarį – susirinko visus savo meškiukus, laiko apglėbusi ir rodo „Mano!“ Po akimirkos atneša man barškutį ir aiškina, kad štai šį galiu nunešti Nojui, o meškiukai tai jau jos…
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
