Mielos mamos,
Savaitgalį praūžė „Knygų mugė“, ir vis dar norisi kalbėti apie knygas. Geras knygas, kurios sukrėtė. Asmeniškai man tokia iš pastaruoju metu perskaitytų – baltarusės S.Aleksijevič „Černobylio rauda“ ( autorė pernai apdovanota Nobelio premija).
Skaitai ir kraupsti nuo to, kaip žmogus reaguoja į mirtiną grėsmę, kuri nematoma plika akimi. Jei radiacijos negali užuosti ir išgirsti, bandai apsimesti, kad jos ir nėra, gyveni kaip ir gyvenęs, kol kūną išdarko onkologiniai augliai, kol pradeda gimti vaikai be burnų ir be smegenų…
Maisto priedų, žymimų „E“ , mes irgi nematome. Gal jaučiame skonio receptoriais, nes natrio gliutomatu ir skonio stiprikliais praturtintas produktas tik skanesnis. Parduotuvėje vartydamos guminukų pakelį, apsimetame, kad visų tų sudėtinių dalių, kurios užima pusę pakuotės, tiesiog neįskaitome, nes raidės per mažos. Vaikai prašo – mes perkame spalvotus ledinukus, ryškiai raudonas glazūruotas spurgas, bulvių traškučius, kokakolas. Mes nematome, kaip visi cheminiai maisto priedai nugula vaiko organizme, kaip paskui išpučia paauglių šlaunis, liemenį, vis labiau artindami prie „storų amerikiečių“ standartų.
Mane atsitokėti privertė niekada nemeluojantis vaiko organizmas. Savo pirmokei daviau eurą nusipirkti „ką nors skanaus“. Tai buvo kažkokiame kioske aptiktas riebių traškučių pakelis, kurį įpusėjus vaikui pasidarė nelabai gera. O vakare prasidėjo vėmimas be perstojo, pasibaigęs ligonine ir lašelinėmis. Ligoninėje su klaidomis užrašyta dubens paskirtis „vemenčiam ligoniui“ privertė akimirkai nusišypsoti, bet iš tiesų tai buvo gera pamoka man, suaugusiam žmogui. Galiu apsimesti, kad kelios dešimtys „E“ viename produkte nekelia jokios grėsmės, bet juk tai netiesa. Duodame pinigų, kad vaikai pirktų nuodus. Tą valgomą černobylį, kuris žaloja sveikatą.
Linkiu, kad šito dubens jūsų vaikams netektų paimti į rankas.
Redaktorė Ginta
