Knygynai lūžta nuo psichologinės pagalbos knygų, tokių kaip „Gidas suaugusiems po paauglių pasaulį“, „Paauglys ne auglys“ ir panašiai.
Paauglystės, arba virsmo, laikotarpis labai sudėtingas visai šeimai.
Kaip šį laikotarpį išgyvendavo šeimos anksčiau, tarkim, XIX amžiaus pabaigoje arba XX pradžioje? Apie tai savo moksliniuose darbuose kalba dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė.
Šiuolaikiniai paaugliai – tai ne tik spuoguoti „ – niolikmečiai“, tai drąsios, maištaujančios asmenybės su šimtais kasyčių, dredais ar ryškiai dažytais plaukais, su plėšytais džinsais ar nutysusiais bliuzonais…
Ar prieš šimtą metų paaugliai irgi išsiskyrė maištaujančia išvaizda?
Natūralu, kad paaugliai ieško savo tapatybės ir siekia išsiskirti iš kitų, todėl šio amžiaus tarpsnio tapatybės paieškų aptinkama ir ankstesniu laikotarpiu. Apskritai, paauglystėje (apie 12–18 metus) iškyla pagrindinis brendimo uždavinys – atrasti save ir sukurti savo tapatybę. Šiuo laikotarpiu paauglys ruošiasi ir yra ruošiamas perimti suaugusiųjų ypatybes ir atlikti jų vaidmenis. Mano nagrinėto laikotarpio Lietuvos kaimo merginų fiziologinė branda išryškėdavo sulaukus vidutiniškai 15 metų. Viduriniuoju paauglystės etapu merginos fiziologinę brandą atspindėjo pirmųjų menstruacijų apeigos, įtvirtinančios perėjimą iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą.
Daugelyje pirmykščių tautų menstruacijomis serganti mergina laikyta pavojaus šaltiniu. Analogiškų papročių būta ir Lietuvoje. Menstruacijų metu moteris negalėjo lankyti bažnyčios, skinti sode vaisių (medžiai nemegs obuolių), megzti tinklo, sėsti ant arklio (nugara prakiurs), raugti kopūstų, sėti daržovių, gaminti dešrų (mėsa suges) ir atlikti daugelio kitų darbų. Tiek racionalūs, saugantys moters sveikatą, tiek ir iracionalūs draudimai turėjo vieną tikslą – apsaugoti nuo „kenksmingos“ menstruojančios įtakos.
Ar būdavo sureikšminamos, pažymimos pirmosios menstruacijos?
Lietuvių papročiuose galima aptikti slaptos pagarbos bei palaimos ženklų pirmą kartą menstruacijomis sergančiai merginai. Pirmųjų dukters mėnesinių laukė ne tik motina, bet ir kiti vyresnieji šeimos nariai. Laiku „pražydusia“ dukra motina pasigirdavo kaimynėms. Daug kur motina tuojau bėgdavo pasakyti tėvui, seneliui, kad duktė „žydi“ ir reikia skubėti kraitį krauti.
Menstruacijų pradžia būdavo pažymima tik šeimoje. Fiziologinės brandos apeigose paprastai dalyvaudavo vien duktė ir motina, o nesant motinos, kita vyresnė moteriškė – močiutė, teta ar samdinės šeimininkė. Reikėtų pabrėžti, kad pirmųjų menstruacijų pažymėjimo apeigos buvo atliekamos uždaroje moterų bendrijoje.
Panašių papročių aptinkama ir šiuolaikinėje visuomenėje. JAV mokslininkė Jeanne Brooks-Gunn pastebi, jog pirmųjų menstruacijų pasirodymas padidina mergaitės prestižą tarp bendraamžių. Tiesa, mergaitės to niekada neaptarinėja su berniukais ar tėvais, tačiau apie šį įvykį gana daug šnekasi su draugėmis ir motinomis.
XIX a. pabaigoje–XX a pradžioje minėtas apeigas sudarė tik vienas apeiginis veiksmas, tam tikra apeiginė formulė ar klausimas. Motina, pastebėjusi pirmąsias mėnesines, jas parodo dukrai ir klausdavo: „Ką čia turi?“ ir, nesilaukusi atsakymo, tuoj pat pliaukšteldavo mergaitei per veidą trokšdama, kad duktė visada būtų graži, skaisti ir sveika kaip dabar, kad laiku ištekėtų.
Merginos socialinė branda buvo pažymima pirmojo duonos kepimo apeigomis, kurios iki galo įteisino merginos pasiruošimą vedybiniam gyvenimui.
XX amžiaus V dešimtmetyje į socialinę jaunimo bendriją merginas įvesdavo per viešus jaunimo vakarėlius. Pavyzdžiui, Gervėčiuose 1937 metais viena apklausta moteriškė pasakojo, kad ją „į mergas įrašė vakaruškose“, vyriausias kaimo vaikinas ją išvedė pirmam šokiui, ir nuo tada vakarėlius ji galėjo lankyti viešai. „Įrašyta“ merga jau galėjo į kasas įsikišti rūtų, ir taip puošdavosi, kol ištekėdavo, motina jai stengdavosi pasiūti geresnį drabužį. XIX amžiaus pabaigoje merginos paprastai dėvėdavo baltus marškinius, užsisegdavo ilgus plačius sijonus. Po kaklu pasirišdavo skareles, o plaukus pindavo į kasas, kurias paleisdavo ant nugaros. Merginos stengdavosi švariai apsirengti, nes liaudies išmintis sakė: pagal rūbus sutinka, pagal protą išlydi.
„Įrašymas“ į mergas ar bernus buvo tradicinė sodžiaus jaunimo šventė, kuri priversdavo pusbernius ir pusmerges pasitempti ir bet kokį darbą atlikti gerai, kruopščiai.
Kaip paauglius šviesdavo dėl seksualinio, vedybinio gyvenimo?
Santuokiniam gyvenimui dukterų tėvai specialiai nerengė. Motinos tiesiogiai apie tai ir nekalbėjo, bet dukterys suprasdavo iš pusės žodžio. Dukters dorą saugojo draudimais, simboliniais perspėjimais: liepdavo saugotis vyriškio kaip ugnies, neleisdavo vienai su juo eiti į mišką, į šokius išleisdavo tik kartu su kaimo jaunimu. Stebėti savo dukrų tėvai neretai užsukdavo net į kaimo vakarėlius. Skaistybė buvo įstatymas, kurio mergaitė turėjo griežtai laikytis.
Merginos apie vedybinį gyvenimą dažniausiai sužinodavo iš vyresniųjų kaimo moterų, tetų ar kitų giminaičių, kurios jautė pareigą perduoti šias žinias jaunoms merginoms. Dažniausiai apie gyvenimą šeimoje jaunos merginos sužinodavo iš nuogirdų pirtyse ar moterų susiėjimuose.
Paauglystė – tai hormonų audros, įsimylėjimai. Kiek tėvai kišdavosi į partnerio pasirinkimą?
XX amžiaus viduryje partnerį imta rinktis pagal kitus kriterijus, nei daugelį šimtmečių iki tol. Poros jau kur kas dažniau rinkosi gyvenimo draugą ir tuokėsi ne pagal ekonominius būsimojo sutuoktinio šeimos kriterijus, bet pagal asmenines simpatijas. Iki tol santuokos partnerį daugiausia lemdavo tėvų, iš dalies kaimo bendrijos, nuomonė.
Vienas svarbesnių veiksnių – kraičio krovimas. Tauragės rajone Bataklių apylinkėje moteriškė pasakojo, kad motinos, dukrai gimus, jau imdavo jai kraitį ruošti. Turtinga valstietė, gimus dukteriai, atidėdavo dalį savo kraitinių audinių jos kraičiui, o tėvas sumą pinigų – pasogai. Neturtingieji tai darė tik dukrai padavus užsakus vestuvėms. Pati mergina sau kraitį pradėdavo krauti išmokusi verpti ir austi. Zarasų rajone Antažiegės kaime užrašytas pasakojimas, kad 18–19 metų merginoms motinos dažniausiai teduodavo austi dvinyčius, sudėtingesnio pynimo – keturnyčius, aštuonnyčius – audeklus merginos imdavo austi būdamos vyresnės. Juk moteriai garbingą vietą vyro šeimoje užtikrindavo jos atsineštas turtas – tiek kraitis, tiek pasoga.
Dabar jaunoms poroms įprasta gyventi „susidėjus“. O anksčiau?
Tradicinė kaimo bendruomenė tiek į „susidėjusias“ poras, tiek į merginas, susilaukusiais nesantuokinių kūdikių, žiūrėjo gana kritiškai ir jas pajuokdavo. Nusikaltusius dorai kaimo bendruomenė smerkė įvairiais būdais. XIX a. pabaigoje Žemaitijoje nesantuokinių lytinių santykių turėjusias poras statydavo prie gėdos stulpo, varydavo aplink bažnyčią Velykų rytą su šiaudų vainiku ant galvos. Tauragės rajone iki šiol susidėjusios poros su pajuoka vadinamos „mešininkais“. Minėti pajuokos būdai buvo naudojami kaip auklėjamoji priemonė jaunajai kartai.
Jaunystės brandą apvainikuojanti santuoka buvo ypač svarbi moteriai. Vestuvės – socialinis jos egzistencijos pateisinimas.
Tradicinėje kaimo bendruomenėje palyginti dar ne taip seniai tai buvo vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę.
Ginta Liaugminienė, Kęstučio Kuskio nuotr.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 gegužės 26 dieną.
