„Nežinau į ką daugiau kreiptis pagalbos, prašau padėti. Turiu 1 metų 7 mėnesių dukrytę, kuri pastaruoju metu pradėjo muštis. Jei ko neleidžiame, ji trenkia delniuku per veidą. Kaip turėtume tinkamai reaguoti, kad tai daugiau nesikartotų, ir ji suprastų, kad taip elgtis nederama. Jei pabarame, ji kartais trenkia per veiduką ir sau, arba tyčia stukteli galva į duris, stalą… Kartais krenta ant žemės ir verkia. Ką daryti?“
Sunerimusi mama
Pataria vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė, aurimadiliene.com
Kai mažylis ima spjaudytis, muštis ar kandžiotis, dažnai supanikuojame. Ir mums patiems, ir aplinkiniams (kurie dažnai linkę pasakyti savo nuomonę) gali pasirodyti, kad vaikas – agresyvus, nesivaldantis ir pan. Tik verta žinoti, kad iki trejų (ir net ketverių) metų vaikai sunkiai perpranta savo emocijas – ką ir kalbėti apie kitų. Taigi, jeigu turite tokio amžiaus vaiką, geriau išmeskite iš savo žodyno frazę „jis tyčia“. Ne, tikrai netyčia. Jiems tiesiog LABAI ĮDOMU. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia leisti taip elgtis – būtina įsikišti ir paaiškinti, kad toks elgesys – nepriimtinas. Savo elgesiu mažylis nori atsakyti į klausimą: KAS BUS, JEI…
1–3 metų vaikams patinka kartoti tą patį elgesį ir įsitikinti, kad sulauks vis tos pačios reakcijos. Jiems labai įdomu ir tai, kaip žmonės reaguoja įvairiomis situacijomis. Šiuo atveju mušimas patenkina jų smalsumą. Be to, 1–3 metų vaikai be galo egocentriški ir viską mato tik iš savo perspektyvos. Jie nesupranta, kad kiti žmonės gali jausti ne tą patį, ką jaučia jie. Jie galvoja: „Jei man smagu mušti, tai ir tau smagu gauti“. Juos stebina tai, kad, jiems įkandus, pastūmus, trenkus, kitas apsiverkia. Jie vis kanda, trenkia, stumia, kad įsitikintų, jog reakcija bus vis ta pati.
Neklauskite, kodėl vaikas taip padarė – jis vis vien nelabai ką galės paaiškinti. Be to, taip tarsi sakysite, kad yra atvejų, kai toks elgesys priimtinas. Maži vaikai nėra empatiški – jiems tikrai sunku suprasti, ką jaučia kitas. Sakykite vaikui: „Skauda, kai tu muši kitą“. Mokykite ieškoti alternatyvų. Kai vaikas trenkia, jis nori bendrauti, nori pasakyti: „Einame žaisti“, „labas“, „pasislink“, „neimk mano žaisliuko“ ir pan. Jeigu bent kiek nutuokiate, ką vaikas nori pasakyti savo elgesiu, padėkite ir įvardykite tai.
Nepamirškite, kad kai kuriems vaikams reikia dėmesio bet kokia kaina. Jeigu jūs stipriau reaguojate į blogą vaiko elgesį nei į gerą, tai jis… dažniau elgsis blogai. Mažų vaikų jausmai – kaip amerikietiškieji kalneliai: tai euforija, tai visiškas liūdesys. Taip ir dėl pykčio – jis gali būti milžiniškas, todėl svarbu išlaukti, kol vaikas nusiramins. Kai nusiramins, pasakykite, kad suprantate, jog jis labai supyko. Taip vaikas mokosi pažinti savo emocijas. Jeigu norite, kad vaikas ko nors išmoktų, teks kartoti ir kartoti, kol norimas elgesys taps jo esaties dalimi.
Nemanykite, kad kartą pasakius jūsų vaikas nebesimuš. Kitas klausimas – ar verta vaiką versti atsiprašyti? Kai kurie teigia, kad toks mažas vaikas nesupranta, kodėl jis turi atsiprašyti ir pan., tačiau iš tiesų nuo pat ankstyvosios vaikystės galima mokytis būti mandagiam. Jei vaikas dar šiandien nesupranta atsiprašymo prasmės, gali būti, kad po pusmečio jau supras.
„Mamos žurnalas“
