Pagrindinis vaikų mokymosi būdas – mėgdžiojimas

Mėgdžioja

Linos Ruškytės nuotr.

Dažnai vaikystėje girdėjau suaugusiuosius sakančius, kad „blogas pavyzdys užkrečia“. Kažkodėl rečiau sakydavo, kad geras pavyzdys užkrečia. Sunku man buvo anuomet suprasti, ką suaugusieji tuo nori pasakyti, galbūt jie turėjo minty, kad vienam vaikui ėmus dūkti ir kiti prisideda…

Kai pati užaugau, baigiau universitete ir turiu savų vaikų, supratau, kad ne tik geras ar blogas pavyzdys užkrečia, dabar tikrai žinau, kad vienas iš pagrindinių vaikų mokymosi būdų ir yra per pavyzdį – mėgdžiojimas.

Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė

Mėgdžiojimas įgimtas

Žmonės iš prigimties mėgdžiotojai. Netikite? Pabandykite tokį eksperimentą. Kai naujagimis (jūsų ar kieno nors „paskolintas“) įdėmiai į jus įsižiūrės, iškiškit jam liežuvį. Taip draugiškai, nepiktai. Jei jums pasiseks, šis naujagimis jums atsakys tuo pačiu. Ką tai rodo? Kad mėgdžiojimas yra įgimtas, kad tai svarbus mokymosi būdas. Be mėgdžiojimo galbūt neišmoktume ir kalbėti – kūdikiai labai įdėmiai žiūri į kalbančiųjų lūpas, mimikas, tuomet jų lūpos irgi panašiai kruta.

Mėgdžioja net gyvūnai

Galbūt mėgdžiojimas yra kaip žindymas – naudingas tik gyvenimo pradžioje, o vėliau pereinama prie kitų mokymosi būdų – iš patyrimo, iš knygų?

Pasidairius atidžiau į vaikus, paauglius ir suaugusiuosius, matyti, kad mėgdžiojimas išlieka visą gyvenimą. Įdomu tai, kad mėgdžioja ir kai kurie gyvūnai. Tam ypač gabios varnos – pavyzdžiui, viena varna išmoko atsidaryti pieno butelį prakirsdama snapu dangtelį, o kitos, ją mėgdžiodamos, irgi įgijo šį įgūdį. Deja, šis gebėjimas būdingas tik nedaugeliui gyvūnų. Užtat žmonės tuo naudojasi tikrai daug – mėgdžiojimu paremtos mados, paauglių subkultūros, muzikos, darbo įgūdžių perėmimas ir dar daug kas.

Visi iš paskos!

psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė

psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė

Jei suaugusieji prieš perimdami kokį įgūdį, veiksmą ar madą kartais pamąsto apie tokio perėmimo svarbą, prasmę, tai vaikai mėgdžioja beveik automatiškai. Kuo mažesni, tuo greičiau viskas vyksta. Pamatė dar dvejų neturintis bambliukas, kaip filmuke skruzdė įkando lapei į nosį, pasilenkė prie tėčio nosies – ir krimst. Vaikų kompanijoje vienas vaikas netyčia parpuola į balą, kiti – iš paskos. Iš pradžių mėgdžiojama automatiškai, vėliau vaikai ima stebėti veiksmo pasekmes – jei pasekmės patinka, tuomet ir pats veiksmas nukopijuojamas.

Pavyzdžiui, įpuolė vaikas į balą, o jam padėti subėgo trys susijaudinę suaugusieji – tai atrodo patraukliai.

Veiksmas pakartojamas. Jei parpuolė į balą ir niekas nepasikeitė – atsistojo, nuėjo, aplinkiniai nesureagavo – nėra prasmės mėgdžioti. O jei parkritęs į balą graudžiai verkia – geriau pasisaugoti. Jei džiaugiasi – verta išmėginti. Kai vaikai ima sieti priežastis su pasekmėmis, mėgdžiojimas tampa mažiau automatinis. Įsijungia mąstymas, kuris, deja, veikia ne visad taip, kaip mums, suaugusiesiems, norėtųsi. Dažnai imamasi veiklos, kuri yra pavojinga, bet kiti bendraamžiai taip elgdamiesi atrodo „kietai“. Tokiu būdu, siekiant irgi būti „kietam“, imama mėgdžioti pavojingą, rizikingą veiklą, tokią kaip rūkymas, greitas važinėjimas motociklu. Bet tai jau paauglystė. Pakalbėkime dar apie vaikystę.

Pavyzdžių „sandėliukas“

Mėgdžiojimo elgesys gali pasireikšti iš karto – tuo pačiu metu, kaip pavyzdyje su bala. Vyresnio amžiaus vaikų elgesys dažniau yra kruopščiai įsidėmimas ir pasidedamas į galimų elgesio būdų „sandėliuką“. Iš ten elgesio būdai ištraukiami pagal situaciją, pagal pareikalavimą. Taip po dienos ar net savaitės vaikas gali atkartoti konflikto metu tėvo ar mamos elgesį, išsakytus nemalonius žodžius, kai kyla naujas panašus konfliktas. Kai kurie vaikai daugiau linkę stebėti kitus, tokiu būdu jie gali susidėti į savo „sandėliuką“ įvairių elgesio būdų, kuriuos po to panaudoja, pakliuvę į panašias situacijas. Todėl nereikia versti visų vaikų būtinai įsitraukti į siūlomą veiklą – galbūt kai kurie iš jų žaidžia mintyse, stebėdami, įsidėmėdami.

Objektai – tėvai, draugai, herojai

Vaikystėje pagrindinis mėgdžiojimo objektas yra tėvai ar kiti asmenys, kurie daugiausiai laiko leidžia su vaiku, kurie yra svarbiausi emociškai.

Žiūrėkit – pusantrų metų mergytė mėgdžioja savo tėtį, kaip jis kalba telefonu – medžio kubelį prie ausies prisidėjusi, rimtą veido mimiką nustačiusi kažką sava paukščių kalba aiškina. Mėgdžiojama tiksliai – ir poza, ir veido išraiška, ir kalbos intonacija. Kai vaikų aplinkoje yra kitų vaikų, ne tik suaugusieji, mėgdžiojimo objektais tampa ir šie vaikai. Turbūt visi suaugusieji yra pastebėję, kad didesnėje vaikų kompanijoje net ir nevalgus vaikas geriau valgo – kai visi kartu valgo, maistas turbūt skanesnis.

Įdomu, kad mėgdžiojami ne tik bendraamžiai ar didesni vaikai, dažnai dideli vaikai sumažėja, šeimoje atsiradus kūdikiui. Jie ima mėgdžioti kūdikišką elgesį, ypač tą, kuris kūdikiui padeda prisišaukti suaugusiųjų dėmesio. Mėgdžiojami ir spektaklių, filmų ar knygų veikėjai, reklamų personažai. Kuo vaikai vyresni, tuo svarbesni tampa draugai – vis daugiau pamėgdžiojama jų elgesio būdų. Todėl teisūs tie tėvai, kurie domisi, su kuo draugauja jų vaikai – draugai ims formuoti paauglių vertybes, elgesio būdus. Tačiau drausti draugauti jau sukūrus abipusį draugystės ryšį neteisinga vaiko atžvilgiu – tuo parodome, kad suaugusieji geriau žino, su kuo verta draugauti. Geriau yra parūpinti vaikui aplinką, kurioje galėtų rasti gerą pavyzdį rodančių draugų – darželyje, mokykloje, būreliuose ar gyvenamojoje vietoje.

Emocinis mėgdžiojimas

Ingos Deksnės nuotr.

Paprastai mėgdžiojamas elgesys, kuris pasireiškia dažnai arba yra emociškai reikšmingas.

Užrėkė mama ant sūnaus vieną kartą garsiau, netekusi kantrybės – šis jau rėkia ant savo meškučio – emocijas irgi perduoda tiksliai, o mamai tenka aiškintis, kad ji taip paprastai nesielgia. Užtenka ir vieno bet emociškai sukrečiančio karto. Tas pat, jei tėvai dažnai „moralizuoja“ vaikams, aiškina, kas kodėl gerai ir blogai, nebūtinai tuomet, kai vaikams įdomu.

Vaikai tuomet irgi ima gyvenimo tiesas aiškinti savo žaislams, kitiems vaikams, net ir tėvams ar kitiems suaugusiesiems. Toks yra mėgdžiojimo dėsnis – jei dideli ir svarbūs žmonės taip elgiasi, vadinasi, tai tinkama ir svarbu, vadinasi, ir man reikia taip daryti, kad būčiau didelis ir svarbus, kad mane mylėtų.

Kalbant apie mėgdžiojimą, svarbu pakalbėti ir apie smurtą. Jei man pavyko perteikti mėgdžiojimo svarbą vaikystėje ir jo esmę, tai nebereikia aiškinti, kodėl smurtas vaikystėje yra netinkamas pavyzdys. Bet pasikartosiu, kad būtų tikrai aišku. Vaikai mėgdžioja jiems svarbius suaugusiuosius, ir jei šie muša ar kitaip skriaudžia vaikus, kitus suaugusiuosius, gyvūnus, vaikai priima tai kaip išgyvenimo būtinybę ir patys ima taip elgtis. Jei vaikų aplinkoje yra daugiau vaikų – brolių ar seserų, kai vaikas lanko darželį – pavyzdį ima ir iš kitų vaikų. Tuomet ir kitų vaikų skriaudžiantis elgesys gali būti mėgdžiojamas, ypač, jei nesulaukia neigiamos suaugusiųjų reakcijos arba jei ši reakcija, kad ir neigiama, yra labai trokštamas dėmesys. Nes tiems, kurie nesulaukia suaugusiųjų dėmesio, net ir neigiamas dėmesys yra svarbus ir geidžiamas. Kiekvieno vaiko svarbiausias poreikis yra būti mylimam suaugusiųjų. Net jei ta meilė pasireiškia neigiamu dėmesiu – barimu, mušimu – kartais geriau tiek negu nieko.

Jei darysime daugelį darbų vaikams nematant – jie šių darbų niekada ir neišmoks. Dėl to gerai kuo daugiau būti kartu su vaikais, vestis juos į darbus, įtraukti į suaugusiųjų ruošos darbus.
Mėgdžiojant perimamas ne tik elgesys. Mėgdžiojant perimami ir emocijų raiškos būdai – didelė tikimybė, kad vaikai reiškia emocijas taip pat, kaip tėvai – ramiai, santūriai ar triukšmingai.

Taigi, jei vaikas, pykčio pagautas, ima rėkti – gal reikia pasižiūrėti į savo ar kitų vaikui artimų suaugusiųjų elgesį – kas panašiai elgiasi pykčio pagautas. Tuomet pirmiausia galima dirbti su suaugusiuoju – suaugusieji daugiau supranta apie jausmus ir gali imtis jausmų išraiškos valdymo, taip rodydami pavyzdį vaikams, kaip elgtis užklupus smarkiems jausmams. Taip prisidėsime ir prie suaugusiųjų, ir prie vaikų emocinio intelekto lavinimo.

Vertybės – išmokstamos

Mėgdžiojimo būdu perimamos ir vertybės. Tyrimai atskleidė, kad vaikai su genais paveldi daugelį savo tėvų bruožų, tačiau vertybės yra išmokstamos.

Pavyzdžiui, jei vaikas yra įvaikintas ir neperims jūsų muzikinių gebėjimų, gali perimti meilę muzikai, žavėjimąsi muzika, pagarbą muziką kuriantiems ir ją atliekantiems žmonėms. Vaikų auginimo metas gali būti labai tinkamas apmąstymui – kokios vertybės yra svarbiausios mūsų gyvenime, kokias vertybes perteikiame savo elgesiu (ar elgesys atitinka tas svarbiausias vertybes), rodomais filmais, pokalbiais su vaikais. Kuo vieningesnis tėvų vertybių – elgesio – žodžių atitikimas, tuo lengviau vaikams perimti vertybes, tuo lengviau savarankiškai spręsti, kas gyvenime yra gėris, kas blogis. Jei tėvų vertybės, jų elgesys ir išsakomi žodžiai neatitinka vieni kitų, vaikai pasirenka tai, kas jiems atrodo efektyviausia. O tai nebūtinai labiausiai patinka tėvams, tad gali kilti rimtų konfliktų. Mūsų mokytojas mėgdavo pajuokauti šia tema: „Vaikeli, tu nevok iš mokyklos, pasakyk, ko tau reikia, aš iš darbo parnešiu…“.

Pastaruoju metu kilo susidomėjimas vaikams rodomais filmais. Diskutuojama, kiek jie naudingi ir kiek žalingi. Man tokiais atvejais padeda susigaudyti vienoje geroje psichologinėje knygoje išskaitytas būdas. Reikia savęs paklausti „Ką mano vaikas iš to išmoks?“ – ar išmoks pasyviai leisti laiką, ar domėtis pasauliu, ar tinkamų elgesio būdų, o gal kokių netinkamų vertybių.

Pavyzdžiui, žiūrėdami filmukus apie Teletabius, vaikai išmoko sveikintis ir atsisveikinti su kiekvienu žmogum asmeniškai, o tai Lietuvoje nebuvo labai įprasta. Gal ir gerai nerodyti vaikams greitos vaizdinės medžiagos – filmų, filmukų. Bet jei jie jau žiūri ir tai jiems patinka – pasitelkite filmukus savo naudai. Tam pirmiausia reikia patiems žinoti, ką rodome vaikams, kokius elgesio būdus ar vertybes jie perims. Jei filmuke yra tokių vietų, kurios nekelia pasitikėjimo, galima tai aptarti su vaikais ir paaiškinti veikėjų elgesio pasekmes, aptarti, kodėl jums tai patinka ar nepatinka, kaip galima būtų pasielgti kitaip, geriau. Galima pasinaudoti filmukų žiūrėjimu vaiko akiračiui plėsti ir pateikti tinkamų mėgdžiojimui elgesio būdų.

Išnaudokite mėgdžiojimo gebėjimą

vienturtis

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Manau, kad svarbu yra tinkamai išnaudoti vaikų gebėjimą mėgdžioti. Jei darysime daugelį darbų vaikams nematant – jie šių darbų niekada ir neišmoks. Dėl to gerai kuo daugiau būti kartu su vaikais, vestis juos į darbus, įtraukti į suaugusiųjų ruošos darbus. Kuo suaugusieji vaikams matant yra aktyvesni, tuo ir vaikai būna smalsesni, nori daugiau ką nuveikti. O jei tėtis televizorių žiūrėdamas bando išsiųsti vaiką į lauką palakstyti, tai greičiausiai susilaukia tik niurzgėjimo, kad ten nuobodu. Jei norite vaikus išmokyti jūsų klausyti – išmokite pirma įsiklausyti, ką jie sako. Jei norite, kad pasakotų, kas jiems rūpi – teks dalintis savais rūpesčiais, nes pasakymas, kad vaikams neturi rūpėti tėvų rūpesčiai, sukels priešingų reakcijų.

Jei norisi, kad vaikai būtų draugiški vieni su kitais, teks patiems bet kokioje situacijoje išlaikyti draugiškumą. Jei norite, kad vaikai sveikai maitintųsi, patys pereikit prie sveiko maisto (ir pasislėpę netriaukškit traškučių). Manau, kad supratote, ką noriu pasakyti. Ypač svarbu suderinti tai, ką sakome ir tai, kaip elgiamės. Jei tai vienas kitam prieštarauja (o suaugusieji mėgsta nurodyti, kad reikia klausyti, ką jie sako, o ne žiūrėti, ką daro), vaikai greičiau seks elgesiu, o ne žodžiais. Jie irgi mąsto, daro savas išvadas apie pasaulį, santykius, save. Kokios jos bus, iš dalies priklauso ir nuo mūsų, suaugusiųjų, elgesio su vaikais.

Pradėkime nuo savęs

Kokias galima padaryti išvadas iš šio rašinio? Pagelbėsiu tiems, kuriems vis dar tingisi mąstyti savarankiškai. Jei esame mėgdžiotojai, galime tai išnaudoti, pateikdami savo vaikams tokius elgesio būdų ar vertybių pavyzdžius, kuriuos norėtume jiems suformuoti. Jei vaikas netinkamai elgiasi – pirmiausia žvilgterėti reikėtų į save – galbūt tai mūsų elgesio kopija, kartais tiksli iki mažiausių smulkmenų, kartais kūrybiška interpretacija. Taigi darsyk pasitvirtina taisyklė, kad norėdami pakeisti kitus, pirmiausiai turim pradėti nuo savęs – tik pakeitę sau nepatinkantį elgesį, kurį kopijuoja mūsų vaikai, galime tikėtis ir jų elgesio pokyčių. O kad būtų patiems lengviau gyventi su vaikais ir su kitais, galime, remdamiesi tuo pačiu mėgdžiojimo principu, nusižiūrėti patinkamą elgesį su vaikais ar kitais suaugusiaisiais, kuris kitiems suveikė, ir tokį elgesį sąmoningai pamėgdžioti, kol jis tampa automatiniu. Juk pavyzdys užkrečia!

Smagaus mėgdžiojimo!

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + = 11

Kitos temos: