Živilė Labutė – vardas, kuris vis dažniau girdimas vaikų literatūroje ir tėvų pokalbiuose. Jos kelias į kūrybą nebuvo tiesus ar iš anksto suplanuotas. Priešingai – tai istorija apie drąsą keistis, apie motinystę, kuri ne tik keičia kasdienybę, bet ir atveria visiškai naujas profesines kryptis.
Nuo teisėsaugos – prie pasakų pasaulio
Dar visai neseniai Živilės kasdienybė buvo griežta, struktūruota ir paremta aiškiomis taisyklėmis. Teisėsaugos darbas reikalauja racionalumo ir emocinio atsparumo. Tačiau net ir tokioje aplinkoje, pasirodo, tyliai brendo kūrybinis pradas.
„Ilgą laiką maniau, kad kūryba – tik hobis, laisvalaikio pramoga“, – prisipažįsta Živilė. Visgi vidinis poreikis rašyti niekur nedingo. Jis tik laukė tinkamo momento – o tas momentas atėjo kartu su vaikais.
Vaikai – didžiausias įkvėpimo šaltinis
Motinystė tapo esminiu lūžio tašku. Būtent vaikai grąžino Živilei ryšį su vaizduote, žaidimu, paprastais, bet labai tikrais klausimais apie pasaulį. Skaitydama pasakas, kurdama istorijas prieš miegą, ji pradėjo pastebėti, kaip stipriai vaikai reaguoja į nuoširdumą, gyvas emocijas ir tikrumą.
Vaikų literatūroje Živilė nesiekia moralizuoti ar „auklėti“. Jai svarbiau – kalbėti vaiko kalba, palikti erdvės klausimams, jausmams ir savoms interpretacijoms. „Vaikai labai greitai pajunta netikrą toną. Jie – patys griežčiausi kritikai“, – šypsosi autorė.
Kiek asmeninė patirtis persikelia į kūrybą?
Živilės kūryboje gausu atpažįstamų situacijų: baimių, džiaugsmų, pykčio, netikrumo. Tai ne atsitiktinumas. Asmeninė patirtis – tiek iš profesinio gyvenimo, tiek iš motinystės – natūraliai įsilieja į pasakojimus.
Būtent tai ir kuria ryšį su skaitytojais: vaikais, kurie atpažįsta save istorijų herojų jausmuose, ir mamomis, kurios tarp eilučių randa palaikymą sau.
Profesinis virsmas: drąsa rinktis save
Palikti stabilų, visuomenėje gerbiamą darbą ir pasukti į kūrybos kelią – sprendimas, reikalaujantis ne tik svajonės, bet ir drąsos. Živilė neslepia – abejonių buvo. Tačiau vidinis balsas, sakantis „jei ne dabar – tai kada?“, galiausiai nugalėjo.
Šiandien ji sako, kad ankstesnė patirtis niekur nedingo – ji tiesiog transformavosi. Teisėsaugos darbas išmokė disciplinos, atsakomybės, o kūryba leido šias savybes panaudoti prasmingai, kuriant vertę vaikams ir šeimoms.
Pripažinimas, kuris patvirtino pasirinkto kelio prasmingumą
Svarbiu kūrybinio kelio įrodymu tapo ir debiutinė Živilės knyga „Sesė.“ Ji buvo pastebėta ir šiltai priimta ne tik mažųjų skaitytojų bei jų tėvų, bet ir vaikų literatūros profesionalų. Knyga sulaukė dėmesio kaip jautrus, estetiškas ir šiuolaikiškai su vaikais kalbantis kūrinys.
2024 metais „Sesė“ buvo įvertinta Knygos meno konkurse, kuriame jai skirta premija ir suteiktas gražiausios 2024 m. knygos vaikams vardas. Tai pripažinimas, kuris pabrėžė ne tik teksto, bet ir vizualinės kalbos svarbą vaikų literatūroje. Dar daugiau – IBBY Lietuva knygos iliustracijas atrinko į Top 3 geriausių metų iliustracijų. Knygos dailininkė Simonai Buzė sukūrė abejingų nepalikusį vizualų knygos pasaulį.
Šis įvertinimas tapo svarbiu ženklu, kad intuicija, jautrumas ir drąsa pasitikėti savo balsu veda teisinga kryptimi. Živilei tai – ne tik profesinis pasiekimas, bet ir tylus patvirtinimas, jog vaikams skirta literatūra gali būti gili, estetiška ir lygiavertė bet kuriai kitai meno formai.
Rašytoja ir mama
Paklausta apie save kaip mamą, Živilė neskuba klijuoti etikečių. Ji – ne „tobula“, ne „ideali“, bet labai tikra. Mama, kuri mokosi kartu su vaikais, leidžia sau būti gyva, klystanti ir auganti.
„Noriu, kad mano vaikai matytų, kad mama nebijo klysti, keistis ir klausyti savo širdies“, – sako ji. Ši žinutė tyliai, bet užtikrintai skamba ir jos kūryboje: būti savimi, girdėti savo jausmus ir nebijoti savo unikalumo.
Živilės Labutės istorija – tai priminimas, kad motinystė gali tapti ne tik atsakomybe, bet ir galingu kūrybiniu impulsu. O kartais didžiausi gyvenimo virsmai prasideda nuo paprasčiausio vakarinio pasakojimo vaikui.
