Pasaulyje mamų sportavimas su vaikišku vežimėliu – labai populiarus ir senas. Kuriami net specialūs bėgimui pritaikytų vežimėlių modeliai. Lietuvoje šis sportas atsirado palyginti neseniai, 2016 metais. Jo pradininkė Laura Dabašinskienė dalinasi 8 metų patirtimi.
Laura augina 2 dukras – Jogailei artėja 7 metai, Gabrielei netrukus 2-eji.
Veikli moteris yra kvalifikuota nėščiųjų ir moterų po gimdymo treniravimo specialistė, diplomuota bei patirtį turinti akušerė, negana to, dirba ir policininke. „Tarnyboje esu vaiko priežiūros atostogose, tai puiki proga realizuoti save ir prisiminti akušeriją ir treniravimą“, – sako Laura. Veiklos geografija irgi plati, Laura mamas treniravo Kaune, Gelgaudiškyje, Jurbarke, Šakiuose. Moters sukurta mamų bendruomenė vadinasi „ManoMAMAjuda“. Na, o mums Laura svarbiausia dėl to, kad dalinasi savo patirtimi, dega entuziazmu, stebina naujomis temomis.
Laura, papasakokite, kaip Lietuvos mamos prisijaukino sportą su vežimėliais. Mūsų uždaram mentalitetui atrodo svetima bėgti stumiant vežimuką.
2016 metais Kaune dalyvavau projekte „Judėk sveikai“. Neries krantinėje susirinko 20 mamų su vežimėliais. Tai buvo pirmoji masinė mamyčių treniruotė, su vaikais – mūsų buvo net 40, aplinkinius privertėme išsižioti. Vėliau su šeima persikėlėme gyventi į Klaipėdą, paskui į Jurbarką. Gyvendama Jurbarke pakviečiau mamas susitikti, ir ištiko šokas, į susitikimą atėjo tik viena mama. Labai nusivyliau, galvojau, kam aš tai darau, jeigu niekam to nereikia.
Na ir aplinkiniai šnairai žiūrėjo komentuodami: „Kokios dar mamytės? Kokie čia gali būti sportai?“
Kaip gerai, kad nenuleidau rankų!
Nors gyvenome Jurbarke, persikėliau per Nemuną ir ten atradau mažo miestelio Gelgaudiškio mamų bendruomenę. Skirdavau savo laisvą laiką mamytėms ir treniruodavau jas nemokamai, nes tai man tiesiog labai patiko.
Norėjau, kad visos šitos veiklos mamoms būtų nemokamos. Ne visos gali išleisti vaiko pinigus treniruotėms. Kreipiausi į Šakių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biurą, ir jie sutiko padėti. Vėl pakviečiau mamas kartu sportuoti, važinėjau treniruočių vesti į Šakius. Po truputį kūrėsi bendruomenė, ateidavo vis daugiau mamų. O sprogstamoji jėga išsiveržė tada, kai pati pradėjau lauktis ir vedžiau nėščiųjų treniruotes baseine. Atsirado tęstinumas. Tos pačios mamos, kurios treniravosi baseine, vėliau atėjo sportuoti su vežimukais. Susibūrė labai stipri bendruomenė.
Jurbarku buvau nusivylusi, verčiau važinėjau 25 km į Šakius. Bet dėl didėjančios iniciatyvos „ManoMAMAjuda“ žinomumo vis gaudavau paklausimų: „Kada bus treniruotės Jurbarke? Kodėl nevedate Jurbarke?“. Po beveik 2 metų, nors ir jaudinausi, kad vėl nenusivilčiau kaip pirmą kartą, nusprendžiau pabadyti vėl. Kreipiausi į Jurbarko rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biurą, kuris skyrė finansavimą. Ir ką jūs sau manote? Į mamų treniruotes užsiregistravo 35 moterys. Jurbarkas reabilitavosi!
Dabar Jurbarko sportuojančių mamų bendruomenei priklauso 35, o į treniruotes pakaitomis vaikšto 15–20 mamyčių. Nepamirštu ir Šakių mamyčių bendruomenės, todėl tenka ir pavažinėti ten. Nuostabus vaizdas, kai sportuoti susirenka tiek mamų su vežimėliais ir kūdikiais.
Jums pačiai pavyko atgauti jėgas ir formas po gimdymo taikant vežimėlių sportą?
Žinoma. Praėjus 2 mėnesiams po gimdymo jau vedžiau treniruotes kitoms moterims. Pabrėždavau, kad aš irgi neseniai gimdžiau, irgi stiprėju, man irgi reikia motyvacijos, jėgų. Praėjus 2 mėnesiams po gimdymo, Jurbarke dalyvavau 3 km bėgime ir buvau vienintelė bėgime dalyvaujanti ir bėganti mama su vežimuku. Mano 2 mėnesių dukrytę nominavo kaip jauniausią bėgimo dalyvę. Neslėpsiu, registracijos metu net kelis kartus paklausė – ar jūs tikrai bėgsite su vežimu? Atsakiau: ŽINOMA. Išties likau pastebėta! O tai ir buvo mano pagrindinė idėja – atkreipti visuomenės dėmesį ir griauti stereotipus, parodyti kitokį – aktyvų ir šaunų – mamyčių gyvenimą. Išeiti iš komforto zonos atrodytų sunku, bet mes, mamos, viską galime. Galime ir toliau mėgautis gyvenimu su vaikais.
Kompanijoje visa tai daryti saugiau, paprasčiau, nebijai žvilgsnių. Mamas šis sportas labai užkabino, dabar yra kelios, kurios lenkia mane ir jau vyksta atvirkštinė motyvacija, mamos manęs klausia – tai kada bėgam?
Papasakokite apie bėgiojimo su vežimuku techniką, ar reikia lygios trasos? Juk nepabėgsi mišku ar smėliu.
Tikrai nereikia asfaltuoto tako, galima bėgti ir bekele, tik vežimėlio ratukai turi būti didesni, o vežimas – manevringas ir su vientisa rankena. Dar geriau būtų permetama rankena, nes, esant vėjui, vaikelį būtų lengva apsukti į kitą pusę.
Jeigu vežimuko rankenos su rageliais, bėgti nepavyks, nes bėgant viena ranka reikia stumti vežimą, o kita – laikyti balansą ir naudoti bėgimo technikoje. Kuo daugiau bėgi, tuo labiau įpranti vežimėlį stumti ir valdyti vežimą viena ranka, pakaitomis. Vežimuko kaina visiškai nesvarbi. Kadangi esu aktyvi vežimėlių sporte, man jie ilgai nelaiko. Su antra dukryte jau teko remontuoti du vežimus, todėl neišlaidauju. Galima bėgti su visai puikiais ir manevringais vežimais, pirktais Vintede už 50 eurų. Vežimėlio kaina tikrai nesvarbi, galima pirkti ir už 1000 eur specialų bėgimui pritaikytą vežimą su stabdžiu ant rankenos, bet kas iš to, jei jį paskui pasidėsi ir nebėgiosi. Geriau nepagailėkite ir įsigykite gerus ir bėgimui pritaikytus sportinius batelius, tai bus tikrai nauda jūsų sąnariams.
Bėgant kvėpavimas turi būti ritmiškas, stenkitės kvėpuoti pilvu, o ne krūtine. Dažna klaida bėgime yra kvėpavimas, dėl to pradeda skaudėti šoną. Jei taip nutiko, įkvėpkite giliai oro ir iškvėpkite pilnu plaučių tūriu (ilgu iškvėpimu). Pakartokite šį kvėpavimą kokius 3–4 kartus, ir šono nebeskaudės.
Bėgimą galima derinti prie vaiko miego. Jeigu vaikas miega du kartus po valandą ar dvi, tai įsivaizduokite, kiek per tą laiką galima nubėgti. Žinoma, niekas nebėgs 4 valandas, moteris privalo atsigerti, pailsėti, o ir bėgimas neturi būti lėkimas dėl lėkimo. Mamoms nuolatos pabrėžiu, koks svarbus yra balansas. Vežimėlių sportas nereiškia, kad po gimdymo aš šoku į kedus ir bėgu 10 km. Tikrai ne. Pirmą kartą nubėkite pusę kilometro. Pabėgėkite, pailsėkite. Svarbu treniruočių nuoseklumas ir kūno po gimdymo paruošimas bėgimui.
Mamos labiausiai bijo, kad treniruotės metu kūdikis pradės klykti. Jeigu matote, kad mažylis irzlus, pavargęs, tą dieną galite nebėgti. Kaip minėjau, geriausia bėgioti, kai kūdikis miega. Svarbi pirmoji miego fazė, kuri trunka 30 min. Jei po šios fazės vaikui neleisime išsibudinti, nuraminsime, pamaitinsime, jis vėl užsnūs, ateis gilesnio miego fazė, kuri puikiai tinkama bėgimui.
Bėgiojant patariu segėti liemenėlę, prilaikančią krūtis, o prieš treniruotę pamaitinti kūdikį, kad krūtys bent kurį laiką būtų apytuštės.
Kai kūdikiai pradeda sėdėti, persodiname juos į sportinį vežimėlį ir bėgiojame toliau. Su sportiniu vežimuku galima bėgioti, kol vaikas jame tilps pamiegoti pietų miego, iki maždaug 3 metų.
Vaikui augant, mamos bėgimas sunkėja, nes didėja pasipriešinimas dėl vaiko svorio. Kai bėgi stumdamas 15 kg svorį, organizmas gauna didesnį krūvį. Taip gerinama aerobinė ištvermė, o jei tarp bėgimų įtrauksite stroller-fitness pritūpimų ar kitokių jėgą lavinančių pratimų, tai rezultatai nustebins.
Kada po gimdymo jau galima bėgti į trasą?
Nerekomenduoju išbėgti per anksti. Pirmiausia reikia patreniruoti dubens dugną. Pirmieji pratimai, kuriuos rekomenduoju daryti iškart po gimdymo, jeigu nejaučiate jokio diskomforto tarpvietės srityje, – Kėgelio pratimai. Kad šie pratimai būtų efektyvūs, reikėtų jiems skirti kasdien bent 5 minutes, tarp ilgų išlaikymų įtraukti greitus tarpvietės sutraukimus. Kai šiek tiek sustiprės dubens dugnas ir korsetas, galima pamažu pradėti eiti stumiant vežimėlį. Ramų ėjimą gali keisti greitesnio ėjimo epizodai. Galima dubens dugno pratimus atlikinėti einant – įtempti ir atpalaiduoti. Greitą ėjimą į trumpus prasibėgimus reikėtų pradėti keisti praėjus maždaug 6–8 savaitėms po natūralaus gimdymo arba 8 savaitėms po cezario pjūvio, visiškai sugijus pjūviui.
Po truputį galima didinti atstumus ir greitėti, pabėgėti po pusę kilometro, kilometrą.
Į mano treniruotes ateina moteris, kurios didžiausias atstumas, nubėgtas su vežimuku, iš pradžių buvo kilometras, o dabar, praėjus 2 metams po gimdymo, ji nubėga po 15 km. Jos vyras – tolimųjų reisų vairuotojas, ji namie viena, tad bėgimas su vežimuku yra geriausias būdas išnaudoti vaiko miegą sportui.
Matote moterų pokyčius?
Sėkmės istorijos kiekvieną dieną mano akyse. Daug moterų sportas ištraukia iš depresijos. Bėgimas yra geras vaistas. Iš pradžių bėgti sunku, bet po kurio laiko peržengi ribą ir pajunti, kad gera, išsiskiria endorfinai. Kitos mamos svajoja, kaip išlėkti į miestą susitikti su drauge, o „ManoMAMAjuda“ mamos svajoja, kaip užsidėti sportbačius ir išbėgti pabėgioti.
Neila Ramoškienė, nuotraukos Malvinos Palaitytės, Vina_Photography
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4 800 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.07.08.
Susiję straipsniai
