Tikimės, kad kaunietės Marijos patirtis padės toms mamytėms, kurios augina „nemiegiukus“.
Nemiegiukas – tai mažylis, kuriam sunku užmigti. Mūsų Kamilė buvo kaip tik tokia. Tiesa, nemiegiuke ji tapo ne nuo gimimo, o tik nutraukus natūralų maitinimą. Iki 11 mėnesių maitinau krūtimi, ir dukrytė beveik visuomet užmigdavo prie krūties, o tuomet atsargiai įkelta į savo lovytę išmiegodavo iki pat ryto. Deja, artėjant Kamilės pirmajam gimtadieniui mano gydytoja, pastebėjusi, kad mano kraujas nusilpęs, pastačiusi ne vieną lašelinę, griežtai prisakė žindymą nutraukti. Mažoji į perėjimą prie mišinuko reagavo gana ramiai, tačiau migdymas akivaizdžiai pasikeitė. Ramus užsnūdimas per keletą minučių virto blaškymusi, muistymusi lovytėje, prabudinėjimu viduryje nakties. Supratau, kad privalau išspręsti šią bėdą, nes mažylei ramus ir kokybiškas miegas gyvybiškai svarbus.
Metodai, pagrįsti vaiko ašaromis – nepriimtini
Paieškas pradėjau nuo visažinio interneto, kuriame atradau daug migdymo būdų. Deja, mūsų šeimai jie buvo nepriimtini. Beveik visi metodai, tarp jų ir garsusis Ferberio migdymo būdas, reikalavo daug vaiko ašarų. Mūsų tikslas buvo pasiekti ne tik ramų miegą, bet ir nesukelti vaikui streso. Šeimos gydytojos rekomenduotos valerijono šaknų vonelės gelbėjo tik šiek tiek, o pavargę nuo nesiliaujančio inkštimo gerokai po vidurnakčio panaudodavom Viburcol žvakutę, kad vaikas nebebūtų irzlus.
Vis dėlto taip tęstis nebegalėjo, nežadėjau vaiko kasnakt raminti vaistais, kad ir žoliniais, tuo labiau laukti, kol ji užmigs išvargusi nuo verkimo, net jei taip pataria patys didžiausi žinovai. Vyresnio amžiaus mamos galbūt nusijuoks: kokia čia problema, padainavai lopšinę, ir vaikas miega. Mums lopšinės netinka. Nei atliekamos Telebimbamų, nei mano pačios. Kamilė vos išgirdusi dainą, kad ir kaip pavargusi būtų, keliasi lovoje ir linguoja arba ploja. Kaip gi čia miegosi per koncertą. Apdulkėjo net speciali migdymo žvaigždelė su besikeičiančiais ant lubų paveikslėliais. Nesinorėjo mažajai leisti miegoti mūsų lovoje, nors galbūt tai ir būtų padėję. Griežtas mano vyro sprendimas dar belaukiant Kamilės buvo, jog visi turi miegoti savo lovose, nes paskui labai sunku paaugusiam vaikučiui paaiškinti, kodėl jis nebegali miegoti pas tėvus, ką blogo padarė.
Pirmąją migdymo idėją pademonstravo Kamilės močiutė migdydama ją pietums. Ji pasakojo Kamilei, kaip po vieną prie lango renkasi Kamilei pažįstami žmonės ir gyvūnai, kviečia ją žaisti, o Kamilė visiems atsako, kad ateis vėliau, nes dabar eina miegoti. Neva atėjus pusbroliui Domantui, Kamilės močiutė pirmuoju asmeniu atsakydavo, kad Kamilė ateiti negali ir paėmusi jos rankytę lėtai pamojuodavo „ate ate“. Išvardijus pusę giminaičių ir augintinių, Kamilė pagaliau užmigo. Po poros dienų treniruočių, vardijamų asmenų skaičius smarkiai sumažėjo, nes Kamilė greitai užmigdavo. Supratom, kad lėtas rankų ir kojų mankštinimas migdo mažylę. Atsirado naujų istorijų, kaip Kamilė važiuoja traukiniu, kuomet jos rankytė lėtai mojuoja, kol traukinys įsibėgėja, kaip katė nekviesta įbėga į virtuvę, o Kamilė vis trepteli koja ore, sakydama: „Škac iš čia“, kaip minamas netikras dviratis, čiuožiama netikromis pačiūžomis.
Nakties miegui šis migdymo būdas vis dėlto nepasiteisino. Matyt, mažoji įprato, kad tai pietų miego tradicija, ir tikėjosi dar didesnio kūrybiškumo.
Kadangi mažylė nenorėdavo miego, pagalvojome, galbūt norėtų jos kojytės. Pasiguldžiusi Kamilę į lovą, prisiglausdavau ir sakydavau, jog Kamilė nemiegos, tai darys tik pavargusi kojytė. Susukdavau vieną mažosios koją į švelnų pledą, glostydavau ir kalbėdavausi lyg su atskiru asmeniu (kad ir kaip keistai tai atrodytų iš šalies). Kojytė lyg tikras vaikutis po supimo „atsakydavo“, kad nemiegos, ir greit išlįsdavo iš už pledo, lyg žaidžiant slėpynes. Kamilė tyliai nusijuokdavo ir vis dėlto užsnūsdavo.
Dar vienas būdas, kurį atradome neseniai – tai migdymas „petnešėlėmis“. Tam tinka visos palaidinės siauromis petnešėlėmis arba po palaidine esanti liemenėlė. Kamilė pamažu išmoko sukti mano palaidinės petnešėlę ant pirštuko, traukti ją į save, „paraugauti“ ir vėl atiduoti. Esmė – lėtas pirštukų kutenimas, tam tinka ir ramus žaidimas „Virė virė košę“. Dabar, (beldžiu į medį), Kamilė neprabusdama išmiega nuo 23 iki 7 valandos, o išgėrusi savo pienuką, kartais ir dar nusnaudžia. Pagerėjo ne tik mano, bet ir mažosios nuotaika. Juk daug smagiau žaisti, lakstyti lauke ar valgyti mamos ruoštus pietus, kai esi gerai pailsėjęs. Kiekviena mamytė gali atrasti savo žaidimą, sukurti savų istorijų, o galbūt nors vienas mažylis užmigs pritaikius Kamilės miego metodus. To ir linkime visiems nemiegiukams ir jų mamytėms.
„Mamos žurnalas“
