Ramutės Žilionės nuotr. Studija Foto Happy
10 mėnesių kūdikis tarė balses, bandė kažką kalbėti savaip. Bet tas truko labai neilgai, dabar 13 mėn. vaikas visą laiką tyli. Nebent, kai pyksta, pradeda rėkti sava kalba. Klausa lyg ir gera. Su vaiku bendraujama tikrai labai daug, bet rezultato jokio.
Mamai atsako docentas Algimantas Vingras.
Kalbėjimo normos
Pirmieji vaiko žodžiai džiugina kaip ir pirmieji žingsniai. Dešimties–dvylikos mėnesių vaikas mažiau čiauška, nes mokosi ištarti ne tik pirmuosius žodžius prasmingus žodžius, bet ir atsistoti, žengti pirmuosius žingsnius. Vienerių metų vaikas, kuris nestokojo šeimos meilės ir dėmesio, dažnai nesirgo, taria 2–8 žodžius, pvz., tėtė, ne, ate ate, ir panašius.
Vienerių–pusantrų metų vaikas jau gali pasakyti iki 30 žodžių. Dažnai vaikas gali pasakyti tik pirmąjį žodžio skiemenį, o kitus praleisti ir pasakęs „ge“… rodyti į puodelį. Tėvai turėti suprasti, kad jis nori gerti.
Nuo pusantrų metų vaiko kalbos kokybė sparčiai gerėja. Kalba darosi tikslesnė, aiškesnė, atsiranda trijų žodžių sakiniai. Būna ir taip, kad vaikas vienu kartu pasako ir daugiau vieno su kitu nederančių žodžių.
Antrųjų metų pabaigoje dėmesingai lavinamo vaiko žodyną jau gali sudaryti apie 250 žodžių. Dvejų metų vaikai jau gali gerai skirti net ir vienu garsu besiskiriančius žodžius. Vaikas, tardamas žodžius, kartais gali praleisti juose po vieną kitą raidę.
Jei antrų metų pabaigoje, juolab trečiųjų pradžioje vaikas nekalba arba kalba tik sava, aplinkiniams nesuprantama kalba, norus ir poreikius išreiškia gestais arba mimika, dera sunerimti ir nedelsiant kreiptis į logopedą ir savo vaiko gydytoją. Jie patars: reikia ar ne kreiptis į kitus specialistus.
Iki pusantrų metų mažylis išmoksta gerai kontroliuoti savo kalbos intonaciją, kuri atspindi jo nuotaikas (džiaugsmą, pyktį), reikalavimus. Su vaiku dera kalbėti trumpais sakiniais, garsiau – tyliau, lėčiau – greičiau, pakeltu (tik nepiktu!) tonu. Taip padedama suprasti ne tik mamos, bet ir kitų žmonių kalbą.
Mergaitės pradeda kalbėti anksčiau. Jau pusantrų metų daug kalbantis vaikas vartoja daug dviskiemenių žodžių, pvz., tete, mama, sese, ausi (ausis), batiai (batai), nio (noriu), nenio (nenoriu), apapa (pakelk), ir panašių. Iki pusantrų metų atsiranda trumpi 2 žodžių sakiniai, pvz., nio apapa, nio niam niam (noriu valgyti), ir panašūs.
Patarimai, kaip prakalbinti
Norėdami skatinti vaiko raidą, su juo nuolat kalbėkite:
Neskubėdami aiškiai pasakokite, ką darote, įvardinkite ir parodykite daiktus, kuriuos naudojate, pavyzdžiui užsivelkame marškinėlius, aunamės batukus, valgysime iš lėkštutės ir t.t.;
Daug žaiskite. Žaisdami skatinkite kartoti balsius, pvz., aaa … migdome lėlytę, au–au loja šuo, ūūū – pučia vėjas ir pan. Kai vaikas be vargo pakartoja, – mokykite garsažodžių, pvz., miau–miau kniaukia katytė, be–be bliauna avis, mū–mū – mykia karvė, pyp–pyp signalizuoja automobilis ir pan.
Garsažodžių mokyti padeda knygelės, kuriose nupiešti objektai, apie kuriuos su vaiku šnekama;
Iš garsų, kuriuos vaikas ištaria, sukurkite paprastus žodžius, pvz., mama, teta, katė ir pan.;
Už kiekvieną ištartą žodį visuomet vaiką pagirkite;
Žaiskite žaidimus, kurie mankštintų pirštukus, pvz., užsegti, atsisegti drabužėlių sagas, raišioti raištelius, rinkti akmenukus, piešti pagal pavyzdį, (saulę, stačiakampes figūras, namuką ir t.t.).
Žaisdamos kalbėkite – apibūdinkite, kokias sagas jis mato, kokie raišteliai, kokios spalvos nupiešta saulė ir t.t;
Duokite plastilino, parodykite, kaip nulipdyti paplotėlį, dėžutę, rutuliuką ir t.t. Smegenyse šalia smulkiojo judėjimo reguliavimo centro yra kalbos centras. Todėl, jeigu lavinami smulkieji judesiai (pirštukų judesiai), aktyvėja ir šalia esantis kalbos centras. Tai padeda lavinti kalbą;
Mokant vaiką kalbėti, jam informaciją būtina perduoti visais jutimais: klausa, rega, lytėjimu, skoniu. Kiekvieną mokomą žodį dera susieti su judesius (gestu), mimika, tam tikra balso intonacija. Pavyzdžiui, žodis ‚ateik“ parodomas rankos mostu į save, „sėsk“ – rankų mostas žemyn, „tyliau“ – smilius priglaudžiamas prie lūpų, „didelis“ – rankos iškeliamos į viršų, ‚aš;“ delnas priglaudžiamas prie krūtinės;
Mokant kalbos, reikėtų naudotis tais daiktais, kuriuos vaikas regi savo aplinkoje. Pvz., duokite pačiupinėti įvairių medžiagų skiaučių (ar drabužėlių) ir apibūdinkite jų savybes: šiurkštus – švelnus, plonas – storas, didelis – mažas, kokia spalva ir t.t. Duokite pačiupinėti obuolių – pasakykite, kokie jie yra, tas didelis, tas mažas. Vaikas, matydamas konkrečius daiktus, lengviau suvokia jų savybes (dydį, formą, spalvą, paviršiaus ypatybes), daikto ir jį reiškiančio žodžio ryšį;
Vaikui rodykite tikrovę atspindinčius paveikslėlius ir klauskite, ką jis mato. Kai nepasako, – paaiškinkite, kas pavaizduota.
Tad kodėl gi nekalba?
Vėlyvojo kalbėjimo priežasčių gali būti įvairių. Dažniausiai jos slypi nėštumo metu arba sunkaus gimdymo bei ankstyvuoju periodu po gimdymo pažeidžiamuose vaiko kalbos centruose. Tai nėra organinis pakitimas ir paveikia ne visą vaiko raidą, o tik kalbos centrus. Dažniausiai pasitaikanti vėlyvojo kalbėjimo priežastis – deguonies trūkumas, kurio medikai gali ir neužfiksuoti. Iš pažiūros atrodo, kad vaikas gimė sveikas ir jo raida vyks sėkmingai, tačiau ilgainiui pasimato, kad jis turi kalbos ir raidos sutrikimų. Išsamų vaiko raidos vertinimą atlieka Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio Vaiko raidos centrų specialistai.
„Mamos žurnalas“
