Perkreipta burna, surauktos akys, įsitempęs kūnas… Kas? Labai piktas vaikas. Kaip elgtis, kai vaikas pyksta?

Dalia Guzaitienė

Psichologė-psichoterapeutė ir žaidimų terapeutė Dalia Guzaitienė

Perkreipta burna, surauktos akys, įsitempęs kūnas… Kas? Labai piktas vaikas. Kaip elgtis, kai vaikas pyksta? Pataria psichologė-psichoterapeutė ir žaidimų terapeutė Dalia Guzaitienė, privatus kabinetas „Žaisdami gyjame“, http://www.zaidimupsichologe.lt//

Pyktis prieš pyktį

Nežinau kaip jus, bet mane ilgą laiką trikdydavo vaikų pyktis. Ta perkreipta burna, surauktos akys, įsitempęs kūnas ir įkyrus klyksmas… Rodos, aš pati visu kūnu imdavau jausti bejėgiškumą ir purtantį neišpildytą norą. Tai nemalonu, tad dažniausiai norėdavau tuojau visą šią „isteriją“ sustabdyti, paimti viską į savo rankas ir sutvarkyti. Ir žinote ką, dažniausiai tai baigdavosi dar didesniu vaiko rėkimu ir pasipriešinimu, o tada mane irgi apimdavo įsiūtis. Aprėkdavau, nubausdavau, palikdavau vaiką vieną ar kitaip parodydavau savo jėgą prieš vaiką. Po to susitaikydavome, atsiprašydavome. Rodos, viskas išsispręsdavo… Bet toks auklėjimo būdas nedžiugino. Jaučiau, negaliu auklėti jėga, pati demonstruodama, kaip reiškiasi nevaržomas pyktis.

Pažįstama? Tai yra buvimo tėčiu ar mama neišvengiamybė. Nebent jūs puikiai mokate toleruoti ir reguliuoti savo bei vaikų pyktį. Net tai mokantys tėveliai kartais būna susirūpinę, pavargę ir pikti. Nes tai normalu, nes tėveliai irgi žmonės. Ir nėra jokių supermamų ar supertėčių. Ir valio, vadinasi, galime atsikvėpti, atleisti sau ir savo vaikams už tai, kad kartais būname tiesiog žmonės su savo sunkiais jausmais, klaidomis ir kitomis netobulybėmis.

Kas tam vaikui pasidarė…

Pirmiausia reikia suprasti, kas yra pyktis, kaip jis veikia, kaip reguliuojamas ir kaip mokomasi jį valdyti.

Manęs tėveliai dažnai klausia, kaip čia gali būti, kad vaikas tik ką elgėsi kaip laukinis žvėriukas, po kiek laiko atsiprašinėja, žada, kad daugiau taip nedarys. Už valandos viskas vėl kartojasi? Ar vaikas specialiai taip daro? Ar meluoja, kai pažada? O gal jis iš prigimties blogas? O gal jam kokia liga, sutrikimas?

Dažniausiai visa tai reiškia, kad vaikas yra sveikas, gal tik emocionalesnis, ūmesnio temperamento, stiprios valios ar jautrus. Žinoma, kartais būna, kad vaikams iš prigimties sunkiau suvaldyti savo emocijas, nes jie turi sutrikimą, pavyzdžiui: aktyvumo ir dėmesio arba elgesio. Tai nekeičia reikalo, nors šiems vaikams sunkiau, bet mokytis reguliuoti savo pyktį jie taip pat turi išmokti, kaip visi kiti vaikai. O tėveliai yra pagrindiniai vaikų savireguliacijos mokytojai.

Pykčio analizė

Pyktis yra natūrali emocija, kaip ir baimė, tiesiogiai susijusi su išlikimo instinktu bei streso reakcija. Vaikai negimsta turėdami pykčio ar baimės reguliavimo mechanizmus, jie to mokosi nuo gimimo. Žmonių smegenys pritaikę, kad pykčio ar didelės baimės metu organizmas pereina į išgyvenimo būseną, kai išjungiamos aukštesniosios smegenų funkcijos, kurios atsakingos už racionalių sprendimų priėmimą, elgesio ir emocijų kontrolę.

Streso reakcija yra galingas mechanizmas, susiformavęs per tūkstančius evoliucijos metų kaip adaptyvus, padedantis išgyventi. Todėl, kai šis mechanizmas veikia, vaikai visiškai nesugeba atsiminti, ką yra pažadėję, o tuo labiau sukontroliuoti savo elgesį. Nes visų pirma jų smegenų dalys, atsakingos už reguliaciją, dar tik vystosi, antra, streso metu deguonis į tas vietas beveik visai nepatenka.

Dr. Danielo Siegelo smegenų modelis

Kad būtų aiškiau, naudosiu dr. Danielo Siegelo smegenų modelį. Šis garsus vaikų ir suaugusiųjų psichiatras išrado nuostabų būdą, kaip paprastai paaiškinti galvos smegenų veikimą vaikams ir tėveliams, naudojantis smegenų modeliu. D. Siegelas pasiūlė padalinti visas galvos smegenis į tris pagrindines dalis: smegenų kamieną, limbinę sistemą ir smegenų žievę.

Pabandykite sukurti mažą smegenų modelį iš savo rankos: nykštį sulenkite ir prispauskite prie delno vidurio, tada surieskite likusius pirštus virš nykščio beveik jį paslėpdami. Įsivaizduokite, kad žmogaus veidas yra ties jūsų vidurinių pirštų krumpliais. Taigi plaštakos viršus vaizduoja smegenų žievę, o paslėptas nykštys ir delnas – limbinę sistemą, kuri yra giliai galvos smegenų viduje. Jūsų riešas simbolizuoja smegenų kamieną, susijungiantį su nugaros smegenimis.

Dūkite, voliokitės ant žolės, kutenkitės, badykitės, trinkitės nosimis, darykite apkabinimų sumuštinį ar masažo pasaką ant nugaros. Visa tai ypač prisideda prie vaiko sveikų smegenų vystymosi.

Smegenų kamienas yra pati seniausia ir žemiausia smegenų dalis, kuri dar kartais vadinama roplių smegenimis.

Smegenų žievė, o tiksliau – kaktinė smegenų žievės sritis – yra tiesiogiai atsakinga už reguliaciją, už tai, kad galėtume prieš veikdami sustoti, pasvarstyti ir priimti tinkamus sprendimus, jausti empatiją, elgtis moraliai.

Limbinė sistema kartu su smegenų kamienu yra atsakingos už streso reakciją, kai organizmas patiria grėsmės jausmą.

Kai mes esame išgyvenimo būsenos, vadovavimą iš aukštesniųjų smegenų dalių perima žemiausia smegenų dalis – kamienas. Kontrolės perėmimas vyksta dėl to, kad, esant grėsmei, būtina reaguoti greitai.

Smegenų kamienas, veikdamas kartu su limbine sistema, nustato – ar mes pasirinksime kovoti, bėgti ar sustingti. Tuomet mes reaguojame instinktyviai ir tampa sudėtinga, o kartais ir visai neįmanoma būti supratingiems, atviriems, jautriiems.

Intensyvaus streso metu ryšys tarp smegenų žievės ir kamieno yra labai silpnas. Kad tai justumėte, grįžkime prie smegenų modelio rankoje. Smegenų žievę reprezentuoja keturi viduriniai pirštai. Tiesiog juos pakelkite, tai vaizdingai parodo, kaip smegenų žievė tarsi atsiskiria ir nebedalyvauja stresinės situacijos valdyme.

Bręstančio žmogaus užduotis yra mokytis mažinti smegenų kamieno ir limbinės sistemos reaktyvumą, ypač tada, kai nėra tikros grėsmės gyvybei, didinti aukštesniųjų smegenų dalių aktyvumą.

Audringo vaikų pykčio metu, kai liepiame vaikams tuojau pat baigti pykčio sukeltą elgesį, iš tikrųjų tik didiname jiems stresą. Mes duodame itin sunkią užduotį, kurios jie dar neturi gebėjimų atlikti. Kai padedame savo vaikams išbūti, sureguliuoti intensyvius jausmus, mes tarsi statome jų smegenų ląstelėms tiltą aukštesniųjų smegenų dalių, geresnės emocijų reguliacijos, racionalių sprendimų priėmimo ir elgesio kontrolės link.

brain hand model_LT

Patariami, kaip elgtis

Dabar jau žinome, kaip pyktis veikia, tad galime kartu su savo vaikais mokytis geriau jį reguliuoti.

PASIRŪPINKITE SAVO RAMYBE. Stenkitės likti ramūs patys, nes vaikui reikalinga jūsų pagalba ir pavyzdys mokantis reguliuoti emocijas. Gerai padėti galėsite tik tuomet, jei patys liksite ramūs, dėmesingi ir susikaupę. O jeigu pajutote, kad jūsų pačių pyktis jau kyla, pirmiausia skirkite laiko sau. Pakvėpuokite giliai, darydami ilgesnį iškvėpimą nei įkvėpimą, suskaičiuokite iki 10 ar darykite ką kita, kas jums padeda nusiraminti.

Čia labai panašiai, kaip lėktuvo avarijos atveju – pirma deguonies kaukę turi užsidėti tėvai, tik po to jie padeda jas užsidėti vaikams. Stenkitės neauklėti būdami susijaudinę, pikti, dažniausiai tuomet padarysite klaidų, dėl kurių vėliau gailėsitės. Efektyviausias vaikų auklėjimas vyksta, kai tėveliai yra ramūs, susikaupę ir švelniai griežti. Likti ramiam nereiškia viską vaikui leisti, tai kur kas daugiau – nubrėžti ribas ir išbūti su vaiku kartu, padedant jam nurimti ir susitaikyti su tuo, kad jis ar ji negaus to, ko nori.

PARODYKITE SUPRATIMĄ, KAIP VAIKAS JAUČIASI. Vaikai nuo kūdikystės iš tėvų mokosi emocijų reguliavimo. Juk kai kūdikis verkia ar pyksta, mes jį paimame ant rankų, supame, glostome, niūniuojame, kalbame švelnius žodelius. Po to stengiamės kuo greičiau atspėti ir patenkinti jo poreikius. Kuo geriau mums sekasi susiderinti su kūdikiu, tuo greičiau jo smegenys išmoksta nurimti. Vaikui augant, ir toliau svarbu padėti jam nurimti, ypač, kai jį apima intensyvios emocijos.

Čia labai panašiai, kaip lėktuvo avarijos atveju – pirma deguonies kaukę turi užsidėti tėvai, tik po to jie padeda jas užsidėti vaikams.

Skirtumas tik toks, kad, vaikui augant, svarbu išmokyti jį palaukti, kol jo poreikis bus patenkintas. Ir tai ateina ne iš dangaus, tam reikia daug laiko pratintis ištverti nepatenkinto poreikio sukeliamą stresą. Tėveliai turėtų padėti tai padaryti – išmokyti ištverti, o ne duoti viską, vos tik vaikas ko nors paprašo, arba barti bei bausti, kai vaikas daro klaidų

Pripažindami, įvardindami, kaip vaikas jaučiasi, mes parodome, kad suprantame jį, kad esame šalia ir kad padėsime ištverti. Įvardindami vaiko jausmus, pasistenkite kalbėti paprastais žodžiais, ypač trumpai, vaikui suprantamai. Nesistenkite mokyti, moralizuoti ar aiškinti, tiesiog parodykite, kad žinote, kaip vaikas jaučiasi. Pavyzdžiui, „Tu labai pyksti ant manęs, kad neleidau tau pasiimti raudonos mašinėlės iš parduotuvės. Ji tau labai patiko, tu jos labai labai nori… Tau taip sunku, kad mes jos nepirksime…“

JEI REIKIA, NUBRĖŽKITE RIBAS. Kai vaikas netinkamai elgiasi, jam labai svarbu, kad tėveliai nubrėžtų ribas. Ribos – tai tarsi apsauginė tvora, kuri padeda ir moko vaiką atsispirti emocijų impulsyvumui ir pasijusti saugiam. Vienas iš garsiausių žaidimų terapeutų Garry Landrethas pasiūlė labai paprastą ir efektyvų ribų nustatymo būdą (PIN), kurį galima taikyti maždaug nuo 3–4 metų iki paauglystės.

PIN auklėjimo metodas

pyktis

Laimos Druknerytės nuotr. www.laimosfoto.lt

P – PRIPAŽINK JAUSMUS. Pripažindami vaikų jausmus, mes palaikome vaikų ketinimus, parodome, kad suprantame juos, net jei nepritariame jų elgesiui. Daugeliu atvejų vaikui užtenka išgirsti, kad tėvai aiškiai supranta, ko jis nori, ir jam nebereikia blogai elgtis.

Įvardinkite vaiko jausmus, ketinimus, norus ar troškimus. Pavyzdžiui:

„Aš žinau, kad tu labai norėtum…“,

„Aš matau, kaip tu jautiesi…“

I – ĮVESK RIBAS. Nenaudokite skaudžių ar grasinančių teiginių, bet paprastus, aiškius teiginius (taisykles).

Pavyzdžiui:

„Žmonės yra ne mušimui“,

„Laikas miegoti“,

„Siena nėra skirta piešti“.

N – NURODYKITE ALTERNATYVAS. Kai suprantame, ko vaikas iš tikrųjų nori, nesunkiai galime pasiūlyti alternatyvių, saugių būdų patenkinti poreikius. Mums tereikia nukreipti vaiko dėmesį nuo pradinio objekto, tai mes galime padaryti rodydami, žiūrėdami, pasiūlydami, ką jis ar ji gali pasirinkti. Visu savo kūnu nukreipkite dėmesį į tuos naujus dalykus, nes tai padės vaikui lengviau persijungti. Tik venkite pridėti gale „gerai?“. Pavyzdžiui:

„Tu gali pasirinkti mušti pagalvę“,

„Tu gali suduoti pliušiniam meškiukui“,

„Tu gali pasirinkti eiti į savo lovą“,

„Tu gali paprašyti manęs tau paskaityti vieną pasaką“.

„Ką tu renkiesi?“

MOKYKITE VAIKĄ ATSIPALAIDUOTI. Mokyti vaiką atsipalaidavimo pratimų naudinga prieš jam patenkant į audringų emocijų sūkurį, kad susiformuotų įgūdžiai ir vaikas galėtų pasinaudoti jais prireikus. Atsipalaidavimų būdų yra įvairių. Pavyzdžiui, gilus atpalaiduojantis kvėpavimas.

Galima pasiūlyti vaikui įsivaizduoti, kad jis laiko rankose karšto šokolado puodelį ir per nosį giliai įkvepia šį skaniai kvepiantį šokolado aromatą.

Tada iškvepia per burną ilgu išvėpimu (maždaug 3 sekundės) tarsi pūstų šokoladą, kad jis pravėstų. Taip kvėpuoti reikėtų 4–5 kartus, kol vaikas pajus, kad ima atsipalaiduoti. Visai mažiems vaikams tinka tiesiog pūsti muilo burbulus ir juoktis.

SUKURKITE PRIEŠNUODĮ VAIKO STRESUI IR PYKČIUI ATSVERTI. Streso metu žmogaus organizme pasigamina labai daug streso hormonų: adrenalino, norepinefrino, kortizolio ir kt. Dėl dažnai jaučiamo streso organizmas tarsi apsinuodija jais, ilgainiui gali net susirgti.

Geriausias priešnuodis streso hormonams yra juoko ir laimės hormonai okcitocinas ir opioidai. Norint juos paskatinti, tereikia skirti laiko smagiems užsiėmimams. Okcitocinas išsiskiria, vos tik vaikui gimus, padėdamas mamai ir kūdikiui užmegzti artimą ryšį. Opioidai – tai gerovės, laimės jausmo hormonai, kurie išsiskiria, kai tėveliai ar kiti artimi žmonės su meile liečia vaiką, jį glaudžia, glosto. Šilti ir dėmesingi tėveliai per meilės pilną fizinį kontaktą aktyvuoja šių hormonų išsiskyrimą, kartu sukurdami saugų ryšį su vaiku.

Ir priešingai, jei tėvai nesupranta vaiko poreikio fiziniam artumui arba nuolat reaguoja į vaiko elgesį kritika ir šaukimu, okcitocino ir opioidų išsikyrimas gali užsiblokuoti. Tuomet vaikas kenčia nuo streso hormonų „pragaro“, užsitęsęs jis gali padaryti daug žalos vaiko smegenų vystymuisi.

Vaikams ypač svarbu žaisti, nes žaidžiant vystosi jų smegenys, vyksta intensyvus mokymasis. Tėveliai, kurie kartu su vaiku žaidžia bent po 0,5 valandos per savaitę, tikrai pastebės teigiamus pokyčius vaiko elgesyje. Žaidimas kartu – tai nebūtinai lavinimas, tai smagi spontaniška veikla, kurios esmė yra geros emocijos, o ne gražus rezultatas. Leiskite vaikams vadovauti žaidimui, o jūs tik prisiderinkite ir… mėgaukitės. Dūkite, voliokitės ant žolės, kutenkitės, badykitės, trinkitės nosimis, darykite apkabinimų sumuštinį ar masažo pasaką ant nugaros. Visa tai ypač prisideda prie vaiko sveikų smegenų vystymosi bei aukštesniųjų smegenų funkcijų stiprinimo, o tai padeda reguliuoti emocijas ir elgesį.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 − = keturi

Kitos temos: