Pilvo diegliai – trijų mėnesių pragaras

pučia pilvuką

Jurgitos Kerulienės nuotr.

Jei kūdikis dėl nepaaiškinamos priežasties verkia, jam dažniausiai „pripaišomi“ pilvo diegliai.

Diegliais mėgstama pavadinti bet kokį negalavimą, susijusį su pilvo problemomis. Tačiau anaiptol ne visada tai yra tiesa.

Kas yra tie diegliai

Pilvo diegliai – tai staiga užeinantys periodiški intensyvūs pilvo skausmai, dėl kurių šiaip sveiki kūdikiai nenumaldomai verkia. Kūdikio rankos ir kojos staiga įsitempia, kumšteliai susispaudžia, nugarytė išsiriečia. Kūdikis kojas lenkia prie pilvo, tada staiga ištiesia ir pan. Veidukas būna perkreiptas, burna plačiai išžiota – kūdikis rėkia visu balsu, akis tai užsimerkia, tai plačiai atmerkia. Išsikankinęs iki išsekimo, užmiega, tačiau neilgam – vėl staiga prasideda toks pat nenumaldomo verksmo ir kančios priepuolis.

Diegliai prasideda pirmomis savaitėmis po gimimo. Intensyviausi skausmai būna 4-6 mėn., o kartais ir vėliau. Jie pasireiškia 10-15 proc. kūdikių. Dažniausiai diegliai tęsiasi 2-3 val. Jie dingsta taip pat mįslingai, kaip ir atsiranda.

Mįslingos priežastys

Kol kas nenustatytos tikslios dieglių atsiradimo priežastys. Manoma, kad dieglių priežastys gali būti:
pažeistas gyvenimo bioritmas (žmogaus „vidinis laikrodis“, reguliuojantis organizmo gyvybinę veiklą bei jo aktyvumą); centrinės nervų sistemos brendimas.

Dažniausios negalavimo, panašaus į dieglius, priežastys:

Permaitinimas. Permaitinus kūdikį pieno mišiniais gali prasidėti vidurių pūtimas, kuris sukelia skausmą, jei laiku nepasišalina dujos.

Mamos dieta. Pilvuką kūdikiui gali skaudėti, kai žindanti mama daugiau užvalgo medaus, šokolado, kopūstinių daržovių, riešutų, iš kviečių pagamintų patiekalų, išgeria daugiau nei įprasta pieno ir pan.

Kad mažylis netoleruoja minėtuose produktuose esančių medžiagų, įrodo tai, jog skausmai, panašūs į dieglius, užeina praėjus kelioms valandoms po žindymo (kai mama buvo suvalgiusi netinkamo produkto) ir nebesikartoja po 1-2 dienų, jei mama to produkto nebevalgo.

Gastroezofaginis refliuksas. Tai situacija, kai skrandžio rūgštus turinys patenka į stemplę, o kartais ir į burną (beveik tas pat, ką suaugusieji vadina rėmens ėdimu). Taip įvyksta dėl nepakankamo stemplės skrandžio rauko sandarumo, žiojėjimo.

Taip pat pastebėta, kad:

Gimusiems mažo svorio kūdikiams (priklauso nuo nėštumo laiko) diegliai pasitaiko dažniau, tačiau neišnešiotiems ir išnešiotiems jie pasitaiko beveik vienodai dažnai.

Rūkančių tėvų mažylius diegliai kankina dažniau už nerūkančių.

Motinų, kurios nėščios daugiau išgyveno, turėjo nervinių sukrėtimų, kūdikius diegliai kankina dažniau.

Gal kalti ne diegliai

Ne visada ir ne kiekvieno mažylio nenumaldomo verksmo ir skausmų priežastis yra pilvo diegliai.

Kūdikis nenumaldomai gali rėkti dėl įvairių priežasčių – įstrigus išvaržai, susirgęs apendicitu ar atsiradus centrinės nervų sistemos, virškinamojo trakto, šlapimo sistemos defektams. Todėl, jei vaikas nenumaldomai verkia, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Patvirtinti ar paneigti, kad mažylio nenumaldomo verksmo priežastis yra pilvo diegliai, gali tik jį apžiūrėjęs gydytojas, kuriam suteiksite išsamią informaciją.

Gydytojui bus svarbi ši informacija:

kada atsiranda skausmo priepuoliai, ar kasdien tuo pačiu metu, kiek laiko jie trunka;

kas, jūsų nuomone, išprovokuoja skausmo priepuolius, ar jie atsiranda be pastebimos priežasties; ar jie būna naktį, gal pasikartoja kelis kartus per parą, gal susiję su maitinimu ar kūdikio buvimo vietos pakeitimu;

koks skausmo intensyvumas, ar jis visuomet vienodas;

kaip atrodo kūdikis skausmo priepuolio metu, pvz., gal jo veidas, pilvas, rankos, kojos, blyškios, melsvos ar rausvos ir pan.;

kaip verkia, pvz., ar visuomet vienodai stipriai, gal niurzgia, gal iki nusiraminant verkimas stiprėja ar silpnėja, kiek laiko užtrunka ir pan.;

ar dieną, ar naktį kūdikis atsibunda iš skausmo, ar paverkia ir vėl užmiega;

ar, jūsų nuomone, skausmas toks stiprus, kad kenkia kūdikiui;

kaip maitinate mažylį – žindote ar iš puoduko, buteliuko, ar dažnai, ar ilgai jis po žindymo ar maitinimo atsirūgsta, gal vemia, ar, atsiradus pilvo skausmui, pakeitėte pieno mišinį, gal prieš skausmų atsiradimą pradėjote duoti naują patiekalą, gal maisto pakeitimas laikinai padėjo (ar nepadėjo) sumažinti skausmus ir pan.;

ar dažnai mažylis tuštinasi, kokie jo viduriai – gal kieti, skysti, kokia spalva, kokios priemaišos (gleivės, kraujas, nesuvirškinto maisto gabaliukai ir pan.);

gal po maitinimo ilgai lieka išpūstas pilvukas, ar lengvai išeina dujos;

ar mažylis atsirūgsta ir kokia jėga, gal prieš skausmo priepuolio atsiradimą pasikeitė atsirūgimo pobūdis, pvz., susilpnėjo ar sustiprėjo ir pan.;

ar esate pastebėjusi apie išangę raudoną žiedą, gal mažylį protarpiais išberia nuo maisto, ar jis linkęs šusti;

kokias priemones taikėte/netaikėte skausmui ir verksmui šalinti, koks jų poveikis, pvz., nepadėjo jokios priemonės, kitos – konkrečiai kokios, padėjo laikinai, dabar nepadeda, arba ir tos, ir tos padeda;

kokia, jūsų nuomone, yra kūdikio pilvo skausmo bei nenumaldomo riksmo priežastis ar jos nežinote.

Kaip pašalinti dieglius

Kol kas nėra vienareikšmių veiksmingų priemonių diegliams pašalinti, nes jų priežastys nėra aiškiai žinomos. Beveik kiekvienam kūdikiui tenka ieškoti tik jam padedančių priemonių, kartais visai netradicinių. Būna ir taip, kad iš pradžių gelbsti viena priemonė, ir, kai ji nebepadeda, tenka ieškoti kitos.

Pastebėta, kad užėjus pilvo diegliams padeda šie veiksmai:

Prieš kiekvieną žindymą mažylį paguldykite ant pilvo. Stipresni pilvo sienelės raumenys padeda žarnų judesiams, todėl diegliai susilpnėja.

Diegliai praeina greičiau, kai prieš jų pradžią ir jų metu mažylis guldomas ant pilvuko (kniūbsčias).

Praėjus 30 min. po žindymo, ypač tuomet, kai pučia pilvuką, jį pamasažuokite. Masažuojami lygieji žarnų raumenys dėl odos-visceralinio (vidurių) reflekso atsipalaiduoja ir galiausiai dujos bei išmatos pasišalina.

Kūdikį panešiokite pasiguldę ant rankos taip, kad jo galva gulėtų ant jūsų delno, liemuo ant dilbio, o kojos – kurioje nors alkūnės pusėje, kita ranka kūdikį prilaikydami pavaikščiokite.

Po žindymo duokite kūdikiui atsirūgti, leiskite tai daryti ir žindydamos.

Padeda judesiai, panašūs į šokį, raminamai veikia, kai jie atliekami aukštyn–žemyn, dešinėn–kairėn, pirmyn–atgal. Kūdikis aprimsta laikomas priglaustas prie šiltos suaugusiojo krūtinės, ypač kairiosios pusės, kūdikio galvą reikia priglausti smakru ir prilaikyti. Galima kakliuką arba galvą padėti ties alkūne ir atremti į žastą. Kūdikio liemuo, pilvas turi gulėti ant dilbio bei plaštakos, kojos nukarusios. Abiem pozicijomis kūdikį laikykite tvirtai, tačiau laisvai, priglaustą taip, kad jaustų suaugusiojo širdies plakimą ir kvėpavimą. Kad mažylis nenukristų, reikia prilaikyti kita ranka. Taip laikant ritmingai, 60-70 taktų per minutę ritmu reikia šokti darant aukščiau minėtus judesius. Judesys aukštyn–žemyn geriausiai pavyksta, kai einate perkeldami svorį nuo pirštų ant kulno ir atvirkščiai, kiekvieną kartą truputį pasikeldami. 60-70 taktų ritmas atitinka mažylio pulsą, kuris buvo motinos įsčiose. Turbūt dėl to jis yra efektyviausias. Toks ritmas pasiekiamas mintyse skaičiuojant „vienuolika-vienas“, vienuolika-du“, „vienuolika-trys“. Šokant labai svarbu prilaikyti mažylio galvą.

Reikia ieškoti ir kitų nešiojimo padėčių, kurios ramintų išskirtinai jūsų kenčiantį mažylį. Galite jį paimti ant rankų taip, kad jo nugara glaustųsi prie jūsų krūtinės – viena ranka laikykite už kūdikio sėdynės, pakeldami ir glausdami jo kojas prie pilvo, o kita ranka prilaikykite už krūtinės. Ši padėtis netinka, jei mažylis nelaiko arba blogai laiko galvą.

Pamėginkite mažylį paimti taip, kad stovėdami ir vaikščiodami galėtumėte su mažyliu pasiūbuoti kaip laikrodžio švytuoklė. Mažylio nugara turi remtis į jūsų dilbį, plaštaka prilaikykite galvutę, o kojos turi apimti dilbį. Kita ranka prilaikykite už pilvuko ir krūtinėlės. Sugalvokite ir kitų būdų, kaip pasupti mažylį, pvz., vežimėlyje.

Niekada mažylio nepurtykite, nes pakenksite jo smegenims.

Kūdikį paguldykite ant pilvo ant didelio pripučiamo kamuolio ir, jį prilaikydami, ridinėkite sukamuoju judesiu kamuolį pirmyn-atgal.

Atkreipkite kūdikio dėmesį į garsus, judančius objektus (tik ne į televizorių), įjunkite muzikos centrą – tegul pasklinda ramūs garsai, o nuo 2 mėn. amžiaus parodykite neramiam kūdikiui jo atvaizdą veidrodyje.

Kūdikį kartais ramina ir neįprasti garsai, pvz., dulkių siurblio ar indaplovės skleidžiamas garsas. Kai diegliai atsiranda, įsijunkite įrašytus į kasetę dulkių siurblio garsus arba tiesiog įjunkite siurblį.

Kūdikis gali aprimti stipriai suvystytas į šiltą paklodę.

Kartais ramina vibracija. Atsisėskite prie veikiančios centrifugos (skalbimo mašinos) drabužiams sausinti taip, kad kūdikis girdėtų garsą ir jaustų vibraciją.

Padeda ir šiluma – šiltas jūsų delnas ant pilvuko, rankšluostis ar elektrinė šildyklė, veikianti pačiu mažiausiu galingumu.
Gelbsti ritmingas supimas lopšyje, vežimėlyje.

Diegliai sumažėja naudojant pilvo pūtimą mažinančius preparatus.

Konsultavo doc. Algimantas Vingras

 

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi − = 1

Kitos temos: