Nuostabi, specialiai parengta klasikinės muzikos programa ir patiems mažiausiems klausytojams pritaikyta Nacionalinio operos ir baleto teatro erdvė – visa tai parengta tam, kad pirmasis gyvenime koncertas paliktų pačius gražiausius įspūdžius!
Programų ciklas „Muzika mažoms ausytėms“, „Muzika mažoms nosytėms“ ir „Muzika mažoms kojytėms“ skirta žiūrovams nuo gimimo iki trejų metų, bet, žinoma, žiūrovų amžius neribojamas. Dažnai ateina šeimos su kūdikiu ir vyresniu vaikučiu – iki penkerių metų žiūrovams bilieto nereikia.
Kalbamės su viena iš šio projekto sumanytojų, Nacionalinio operos ir baleto teatro smuikininke Vitalija Makrickiene.
Operos ir baleto žanras tarsi reikalautų tam tikro žiūrovo brandumo. Ir staiga – klasikinės muzikos koncertas kūdikiams! Kaip kilo sumanymas tai padaryti?
2018 metų pabaigoje mūsų teatre lankėsi Estijos nacionalinės operos artistai su tada dar novatoriška programa – klasikinės muzikos renginiu kūdikiams. Pamatėme, kad jis sulaukė didžiulio susidomėjimo, pasirodo, yra tokių renginių poreikis! Juk programa orientuota ne tik į kūdikius, bet ir į jų tėvelius, kurie, būdami vaiko priežiūros atostogose, pasiilgsta galimybių išeiti į teatrą. Nauda dviguba – vaikas nuo mažų dienų dalyvauja meno edukacijose, o tėvai turi progą kartu su vaiku patirti tą meną ir pajusti gilesnį ryšį su vaiku.
Įprotis eiti į teatrą, domėtis menu formuojamas šeimoje. Ir jeigu anksčiau į Operos ir baleto teatrą ateidavo šeimos su vaikais, kurie jau gali išsėdėti žiūrovų salėje ir išlaikyti dėmesį tam, kas vyksta scenoje, tai mes nutarėme tą amžiaus kartelę nuleisti žemiau ir pakviesti kūdikius. To gyvenime nebuvo buvę, kad ateitų žiūrovai su sauskelnėmis! Kilo klausimų, tai gal tada reikia ir vystymo stalo? O kur palikti vežimėlius? O jei reikės žindyti? Beje, iš karto galiu pasakyti, kad prireikus mamos gali žindyti ir renginio metu.
Pirmosios programos kūdikiams autorė ir viena iš atlikėjų esu aš. Kadangi tuo metu pati auginau mažą vaiką, tai jaučiau, kaip vaikui turėtų būti pateikta klasika. Man didelis įkvėpimo šaltinis buvo vaikams skirtas televizijos kanalas „Baby Chanal“, kuris vakarais transliuodavo nebe filmukus, o klasikinę muziką. Ji skambėdavo lydima gražių gamtos vaizdų ar ant debesėlių skraidančių muzikantų.
Tokia muzikos ir vaizdo visuma nuteikia ramybei, poilsiui. Mūsų sūnus Augustas labai mėgdavo žiūrėti tą programą.
Pirmąjį edukacinį renginį kūdikiams pavadinome „Muzika mažoms ausytėms“-Šioje programoje dalyvauja LNOBT simfoninio orkestro muzikantai – styginių kvartetas bei aktorius Tomas Dapšauskas. Mažiau nei valandą trunkančiam renginiui parinkome lengvesnę klasikinę muziką. Styginių kvartetas groja Mocartą, Vivaldį ir kitus labiau žinomus autorius – norėjome, kad muzika būtų miela, klausytojams atpažįstama. Aktorius Tomas Dapšauskas veda šią edukaciją įtraukdamas į veiksmą ir žiūrovus. Pavyzdžiui, mažyliams padalina barškučius, ir tam tikru metu žiūrovai groja į ritmą kartu su muzikantais. Aktorius juokauja: „Žiūrėkite, kokia yra klasikinės muzikos galia – jūsų kūdikis prieš valandą čiulpė pirštą ir tampė mamai už sijono, o pasiklausęs muzikos jis jau groja simfoniniame barškučių orkestre.“
Pirmasis projektas susilaukė tęsinio – atsirado muzika nosytėms, muzika kojytėms?
Antrojoje programoje „Muzika mažoms nosytėms“ kartu su styginių trio programoje dalyvauja profesionalūs aktoriai – klounai, kurie dažnai rengia pasirodymus vaikams, tad tikrai puikiai jaučia ir mažųjų klausytojų auditoriją, o kadangi klounų pagrindinis atributas raudonos nosys- iš čia ir kilo „nosyčių“ pavadinimas.
O trečioji ciklo dalis „Muzika mažoms kojytėms“ taip buvo pavadinta dėl to, kad čia kartu su muzikantais pasirodo ir baleto šokėjai. yra daug baleto elementų.
Šios programos sumanytojas – choreografas Donatas Bakėjus. Baleto šokėjai čia ne tik atlieka gražiausius baleto numerius iš vaikiškų baletų, bet ir moko žiūrovius pagrindinių baleto judesių, leidžia pačiupinėti ir net patiems pasimatuoti puantus. Pastebime, kad puantus mielai apžiūrinėja ar pasimatuoja ne tik vaikai, ypač mažos mergaitės, bet ir jų mamos.
Visos trys kūdikiams skirtos edukacinės programos yra apkeliavusios Lietuvą, jas matė ne tik Vilniaus vaikai.
Ar kuriant programas kūdikiams reikėjo teorinio pasirengimo?
Kai kūrėme pirmąją programą, visi jos dalyviai tuo metu auginome mažus vaikus, taigi apie kūdikius žinojome nemažai. Bet, žinoma, teko skaityti ir teorinių žinių apie kūdikio raidą, straipsnių apie muzikos poveikį nėščiosioms ar kūdikiams.
Pirmieji pasirodymai mums patiems buvo nemažas iššūkis, nes juk nežinai, kaip kūdikiai reaguos į muziką, ar nebus per rami, per nuobodi? Kita vertus, negali parinkti tokios, kad viso koncerto metu būtų tik energinga ir tranki. Bet gana greitai mes įėjome į tą ritmą, labai padėjo Tomo Dapšausko mokėjimas bendrauti su publika, įtraukti į veiksmą ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius.
Koks jauniausias žiūrovas yra apsilankęs Nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Prisimenu, kad viena mama atsinešė gal dviejų mėnesių kūdikėlį, kuris viso koncerto metu ir pramiegojo. Ko gero, tai buvo labiau šventė pačiai mamai, negu mažyliui. Ne kartą esame matę kelių mėnesių kūdikius, kurie dar net nesėdi, nelabai suvokia aplinkos erdvės. Būna šeimų, kurios ateina su keliais vaikais – mažiausias nešynėje, vyresni jau vaikštantys. Mūsų renginio vedėjas mėgsta žiūrovų paklausti, kiek vaikų jie turi? O tada papasakoja, kad, pavyzdžiui, Bachas, kurio muzika tuoj nuskambės, turėjo ar ne 20 vaikų. Tokia demografinė situacija tarsi susiejama su publika.
Kartais ateina mama, močiutė ir kūdikėlis. Vis dažniau pasitaiko ir tėčių, kurie anksčiau ateidavo tik savaitgaliais, o dabar vis dažniau juos galima pamatyti ir darbo dienomis vykstančiuose koncertuose. Mane sužavėjo dvi draugės močiutės, kurios atėjo į operos teatrą su savo anūkais. Visiems graži proga pabendrauti.
Labiausiai įsiminė viena mama su neįgaliu kokių aštuonerių metų berniuku. Ji prieš koncertą paklausė, ar jos vaikas netrukdys kitiems, nes turi psichikos negalią? Mano nuomone, tokios edukacijos ir yra būtent ta vieta, kur vieni kitiems netrukdo. Tu neturi bijoti, kad tavo vaikas pradės verkti. Juk įprastame spektaklyje, jei vaikas pravirksta, tėvai dažniausiai su juo išeina iš salės. Ir dar jaučiasi labai nepatogiai prieš kitus, kad sutrukdė renginio eigą.
Kadangi mūsų edukacijos kūdikiams vyksta teatro Raudonojoje fojė koridoriuje, kuriame ištiesiamas didžiulis kilimas žiūrovams atsisėsti, visi gali įsitaisyti kur patogu. Vieni gal norės sėdėti ant kėdžių, kiti atsisės ar net atsiguls ant kilimo. Tas kilimas irgi nepaprastas, specialiai sukurtas teatro dailininkės Gintarės Jonaitytės su skirtingų audinių ir faktūrų lopinėliais. Kūdikiams lietimo patirtis labai svarbi.
Taigi renginio metu vaikai nėra apriboti sėdėjimo kėdėje, jie gali laisvai judėti. Pamenu vieną šeimą, kuri viso koncerto metu laipiojo pagrindiniais laiptais pirmyn – atgal, nes vaikutis buvo nusiteikęs skambant muzikai būtent pasportuoti.
O kartais ir pajuokaujame, kad jei vaikas koncerto metu labai garsiai verkia, greičiausiai užaugęs bus operos solistas.
Ar skambant klasikai žiūrovai netriukšmauja?
Eksperimentų būdu supratome, koks žiūrovų skaičius optimaliausias. Pradėjome nuo 70 žiūrovų, vėliau skaičių padidinome iki 100. O dabar parduodama 90 bilietų – tiek nei per daug, nei per mažai. Beje, bilietai tiesiog išgraibstomi.
Kartais publika būna rami, kartais nelabai. Kad mažylių dėmesys nepradėdų slopti, kviečiame žiūrovus kartu pašokti, paploti, pagroti barškučiais. Kartais visi kartu į ritmą kniaukia „miau“. Kartais žiūri, kaip juda gimnastikos juosta ar mėtosi netikromis sniego gniūžtėmis, skambant ištraukai iš Vivaldžio kūrinio „Žiema“. Turi būti daug interaktyvumo, netrūkti veiksmo.
Kitose programose interaktyvumo taip pat netrūksta- tarkim „Muzikos mažoms nosytėms“ aktoriai – klounai išsitraukia žaislinę planšetę, o muzikantai tuo metu pradeda groti telefono skambutį primenančią melodiją. Smagu ir vaikams, ir tėvams. Arba visi kartu su aktoriais rodo, kur ausytė, kur nosytė, kur rankytė. Bendravimas su publika vyksta ir per pantomimą, kūno kalbą.
Vitalija, pasidalinkite savo asmenine patirtimi: ar jūsų sūnus, nuo gimimo girdintis klasiką, ją mėgsta ir dabar, būdamas paauglys?
Mes su vyru, kuris irgi muzikantas, dažnai grojame namuose, tad sūnus nuo gimimo girdi visą mūsų repertuarą. Būdamas mažas, dažnai išmokdavo niūniuoti tai, ką mes grodavome. Šiuo metu jis lanko muzikos mokyklą, kur mokosi groti fleita, šiek tiek skambina ir pianinu. Vaikams skirtus operos ir baleto spektaklius, rodomus mūsų teatre, jis matęs po keletą kartų ir dabar į teatrą nebesiveržia. Sunku sugundyti net karštu šokoladu, kuris yra neatsiejama Operos ir baleto teatro dalis!
Bet džiaugiuosi, kad namuose kartais prisėda prie pianino ir pats savarankiškai iš jutubo ar kitų programėlių išmokęs pagroja kokią nedidelę ištrauką iš „Mėnesienos sonatos“ ar „Elizai“. Džiugu, kad vėliau kur nors išgirdęs šių kūrinių motyvus atpažįsta juos, žino juos sukūrusius kompozitorius. Kartais išgirsta kokį muzikos motyvą ir sako: „Čia iš filmo „Venomas“, o aš patikslinu, kad ne iš filmo, o tai Mocarto „Requiem – Lacrimosa“. Kai klasikinė muzika susijungia su technologijomis, išeina įdomus rezultatas!
Kad žmogus mėgautųsi ne tik klasikine muzika, bet ir šiuolaikine rimtąja, reikia klausytoją „priauginti“ iki to?
Mes teatre turime spektaklį vaikams „Zuikis puikis“, kuriam muziką parašė šiuolaikinis kompozitorius Sigitas Mickis. Arba „Alisą stebuklų šalyje“ su kompozitoriaus David Sebba muzika. Kai šiuolaikinė rimtoji muzika vaikams pateikiama su teatro elementais, kai vaizdas susiejamas su garsu, ji tampa labai paveiki. Tokie spektakliai – proga pažinti šiuolaikinę klasikinę muziką ir nebijoti eiti į koncertus, kai atliekama XXI amžiaus kompozitorių muzika.
Matome dėsningumą – jei šeima vaikus vedė į spektaklius, kai jie buvo maži, užaugę jie sugrįžta patys. Paauglystėje dažnai vaikams būna maištavimo etapas, kai jie jokių operų ir baletų nenori, tada nepriviliosi nei šokoladu, bet sulaukę 17–18 metų tie vaikai jau ateina į teatrą patys su savo draugais. Paauglystės maištavimas baigiasi, ir jaunas žmogus suvokia, kad jam reikalingas kultūrinis gyvenimas.
Rasa Grinkevičienė, nuotraukų autorius Martynas Aleksa
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.02.25.
