Penktasis mėnuo. Kūdikio raida psichologo akimis

5 mėnesių kūdikis

5 mėnesių kūdikis

Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt, Tel. 8*652 43939

Nauji laimėjimai

Penktąjį mėnesį mažylis išmoksta siekti rankomis rūpimus daiktus ar žaisliukus. Jeigu prisimintume, koks naujagimis atrodė bejėgis, nesuprantantis, ką su rankomis apskritai reikia daryti, nebent jas įsikišti į burną ir paragauti, tai per pirmuosius kelis gyvenimo mėnesius galime matyti, kokią didelę rankų valdymo patirtį mažylis įgauna: kūdikis išmoksta rodyti į jam įdomius objektus, žaisti abiem rankomis prieš save (tai būdinga 3–4 mėnesių vaikučiui), na o dabar – ir naudoti rankas po vieną.

Tam labai svarbus gebėjimas koordinuoti regėjimą abiem akimis (tokiu būdu nustatant atstumą iki žaisliuko ar kito daikto) ir gebėjimas valdyti savo rankas.

Naudodamasis savo naujai įgytais gebėjimais, kūdikis gali pradėti siekti savo pėdučių, o jas pagavęs – imti čiupinėti, žaisti jomis. Be to, gulėdami ant pilvo ir remdamiesi rankytėmis, kūdikiai jau pajėgia visiškai pakelti savo viršutinę kūno dalį ir apsidairyti aplink.

Kuo svarbūs visi šie judesių raidos laimėjimai? Jie suteikia naujų galimybių mažyliui pažinti pasaulį: kai jis išmoksta pats pasiimti žaisliuką ar pakėlęs liemenį apžiūrėti, kas jį supa – tai jam teikia vis daugiau informacijos apie tai, kas vyksta aplinkui. Be to, kiekvienas naujas raidos etapas yra svarbus kitų etapų formavimuisi, pavyzdžiui, mokymuisi atsisėsti, šliaužti, vėliau – ropoti prie rūpimų daiktų. Įgimtas kūdikio poreikis pažinti pasaulį yra varomoji jo naujų įgūdžių formavimosi jėga!

Bendravimas

Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Jau praėjusį mėnesį kalbėjome apie bendravimą tarp kūdikio ir mamos, kaip svarbu, kad mama atsilieptų į kūdikio signalus ir pajustų, kada reikėtų bendrauti, o kada – nuraminti mažylį ir leisti jam pailsėti. Jei naujagimis atrodė labai pasyvus, mažai reaguojantis į kalbinimą ar paglostymą, ilgainiui sulig kiekvienu mėnesiu ar net savaite kūdikiai vis daugiau siekia bendravimo su suaugusiaisiais, ir dialogas – tiek verbalinis, tai yra, žodinis, tiek neverbalinis – jiems tampa labai svarbus. Todėl svarbu, kad mama ne tik pastebėtų, kada su kūdikiu bendrauti, o kada – geriau padėti jam nurimti, bet ir žinotų, kaip bendrauti.

Ypač pirmą kūdikėlį auginančioms mamoms tas būna sudėtinga, nes atrodo, kad lyg ir nėra ką pasakyti mažyliui, arba mama pati sau jaučiasi keistai, kalbėdama „apie bet ką“.

Kaip kūdikis išmoksta kalbėti? Pastebėta, kad jau 5 savaičių mažylis taria garsus, kai mato veidus ar girdi balsus. Šių garsų tarimas vadinamas vogravimu: vaikas kartoja tuos pačius balsius po keletą kartų, truputį keisdamas tono aukštį.

Nuo 20 savaitės (5 mėnesių) mažylis prie balsių („a“, „e“, „o“) pradeda pridėti kai kuriuos priebalsius (‚m“, „d“, „b“, „n“, „v“, „t“), o būdamas 6 mėnesių taria kelis skirtingus garsus ir jų derinius. Toks kalbėjimas, kai nuolat kartojami tie patys garsai, vadinamas čiauškėjimu.

Be abejo, tarp šių etapų yra daug laipsniško perėjimo, kai kūdikis išmoksta vis kažką naujo, paskui vėl pakartoja tai, ką mokėjo anksčiau – na, kaip ir mes, suaugusieji, įgydami naujų įgūdžių. Garsai gali būti tariami trumpai arba ilgai, pavyzdžiui, „aaaaaaaaaa“, „eeeeee“, ypač jeigu žaidžiamas koks nors stipriai mažylį įtraukiantis žaidimas arba suaugusieji jį „kibina“. Skirtingi garsai gali būti paprasčiausias mokymasis ir vis geresnis savo balso valdymas, o gali turėti ir skirtingas prasmes, pavyzdžiui, primygtinesnis ar ne toks reiklus kvietimas ateiti ir pamaitinti arba protestas, kai kas nors nepatinka. Kūdikiai iš tiesų greitai supranta, kad tame pasaulyje, į kurį jie pateko, informacija perduodama garsais, todėl sparčiai mokosi, kaip tai daryti. Svarbu, kad ir mes bandytume suvokti, kokią žinią jie nori mums pateikti!

Kaip kalbėtis su kūdikiu:

• Pradėkite pokalbį kreipdamiesi į kūdikį vardu ar kitu meiliu žodžiu. Daugelis 4 mėnesių amžiaus kūdikių jau reaguoja į savo vardą, jei jis dažnai kartojamas, todėl toks kreipinys gali būti puiki bendravimo pradžia. Tinka ir kiti malonūs kūdikiui skirti apibūdinimai, pavyzdžiui, „dukryte“, „mažuti“ ir panašiai. Kai pastebite, kad „pagavote“ kūdikio dėmesį, jis į jus atsisuko ir žiūri, pakartokite savo kreipinį ar kitą frazę dar kartą ar kelis kartus.

• Kalbėdamiesi palaikykite akių kontaktą. Kaip bendraudami su žmonėmis stengiatės jiems žiūrėti į akis, taip darykite ir bendraudami su savo kūdikiu: stenkitės kalbėtis, žiūrėdami mažyliui į akis, šypsokitės, išlaikykite jo susidomėjimą. Jei matote, kad kūdikio žvilgsnis nukrypsta į šalį – vėl pakvieskite jį vardu ar kitu maloniu kreipiniu. Įdomu, kad kūdikiai dažnai į suaugusiojo veidą žvelgia kur kas ilgiau, nei suaugęs žmogus į jį: pastebėta, kad kūdikis gali stebėti suaugusįjį net iki pusės minutės, kai tuo pat metu suaugusieji žvilgsnį nukreipia kur kas greičiau. Galite pabandyti „nepabėgti“ nuo mažylio žvilgsnio, stengtis kuo ilgiau išlaikyti akių kontaktą.

• Mėgdžiokite kūdikį. Galite paprasčiausiai mėgdžioti jo veido išraiškas, skleidžiamus garsus, tarp jų ištarti kokį nors kitą garsą ar nutaisyti veido išraišką ir pažiūrėti, ar kūdikis irgi mėgdžios.

• Įvardinkite jus supančius daiktus, pavyzdžiui, „mama“, „tėtis“, „lempa“, „katė“, parodykite minimus objektus, galite keliais žodžiais daugiau apie juos papasakoti (pavyzdžiui, „čia tavo sesutė, ji atnešė tau sauskelnes“, „mamytė tuoj tavimi pasirūpins – pakeis sauskelnes ir perrengs“).

Įvardinkite tuos daiktus, kuriuos parodė jums kūdikis, apibūdinkite juos („čia barškutis, jis pajudintas garsiai barška“).

• Pabandykite suprasti, kaip gali jaustis jūsų mažylis, ir atspindėti jo emocinę būseną. Pavyzdžiui: „Matau, kad labai supykai už tai, kad maunu tau kepurę“, „Koks tu linksmas, kaip tau smagu, kad tėtis tave pakelia ant rankų“. Galite įvardinti emocinės būsenos priežastis, pavyzdžiui: „Labai nuliūdai, nes ilgai prie tavęs neatėjau“, taip pat galite kalbėti ir apie savo bei kitų supančių žmonių emocines būsenas: „Tavo sesutė šįvakar labai pavargo, todėl tiek daug pyksta“. Tai svarbu pradedant ugdyti emocinį intelektą, kuris gyvenime be galo reikalingas.

• Stenkitės bendrauti dialogo forma, tai yra, jei kūdikis ką nors „pasako“ – išklausykite jį, tada kalbėkite jūs, po to vėl padarykite pauzę, kad mažylis turėtų erdvės „kalbėti“. Jau nuo pirmųjų mėnesių bendraukime su vaikučiu taip, lyg jis būtų lygiavertis, mūsų amžiaus pašnekovas – juk kalbėdami, sakykime, su kolega, stengiamės jo nepertraukti, išklausyti iki galo, todėl taip pat mokykimės bendrauti ir su mažyliu.

Mąstymo pokyčiai

Nuo 4 mėnesių kūdikis pereina į naują mąstymo etapą, kuriam daug reikšmės turi mūsų anksčiau aptarti nauji įgūdžiai – tai yra gebėjimas paimti norimą daiktą. Esame kalbėję, kad kūdikiams būdinga mąstymo fazė vadinama cirkuliarine (žiedine) reakcija: šios fazės metu kūdikis reaguoja į savo paties kūno „atradimus“, pavyzdžiui, kad malonu čiulpti nykštį, arba į suvokimą, kad galima pabarškinti žaisliuką, kuris skleis naują, iki tol negirdėtą garsą, ir tokie veiksmai kartojami, kol kūdikiui neatsibosta (tų pačių veiksmų kartojimas ir yra ta „žiedinė“ reakcija).

Nuo mėnesio iki 4 mėnesių mažyliams būdinga pirminė cirkuliarinė reakcija, tai yra kūdikis daugiau domisi potyriais, kuriuos sukelia jo paties kūnas: pirštų ar rankyčių čiulpimas, pirštų čiupinėjimas, burbulų iš seilių pūtimas.

4–8 mėnesių kūdikiai vis dažniau atranda aplinkos daiktus, kuriuos jau gali paimti ir pajudinti, o išgirdus barškėjimą ar cypimą siekia tą veiksmą pakartoti. Tai antrinė cirkuliarinė reakcija, tai yra susijusi su aplinkos daiktais. Palaipsniui kūdikiai atranda žaidimą, kuris kartais gali išvesti iš kantrybės tėvus: numesti žaisliuką iš lovelės ir prašyti, kad suaugusieji paduotų. Gavę žaislą vėl jį išmeta. Iš šono gali atrodyti (ir kartais tėvai taip mano), kad kūdikis žaislus mėto sąmoningai, „manipuliuoja“ tėvais.

Tačiau iš tiesų tokio amžiaus kūdikiai dar nėra pajėgūs „išmąstyti“, kaip galima „panervinti“ mamą ir tėtį ar kitus suaugusiuosius: šis nesibaigiantis žaidimas kyla todėl, kad vaikui labai įdomu stebėti, kaip rankoje turimas daiktas jį paleidus „dingsta“, tai yra, jo nebesimato. Todėl pasistenkite būti kantrūs ir nepykti ant savo žaidžiančio, „išdykaujančio“ mažylio: iš šalies jo elgesys atrodo visiškai beprasmis, tačiau iš tiesų tokiu būdu kūdikis mokosi suprasti daiktų tvermės dėsnį – kad net nematant daikto nereiškia, kad daiktas išnyko. Po kurio laiko toks suvokimas padės mažyliui geriau ištverti tėvų nebuvimą šalia (kai įsisąmonins, kad net ir nesant šalia mamos ar tėčio jie niekur nedingsta, o po kurio laiko gali vėl „atsirasti“).

Šiuo amžiaus tarpsniu kūdikiai stengiasi kuo ilgiau, kol nepavargsta, pratęsti savo patiriamus malonius įspūdžius. Kartais suaugusiesiems tai gali labai atsibosti (kaip tas pats minėtas žaisliuko padavimas jį numetus). Kartu toks malonių įspūdžių siekimas padeda kūdikiui mokytis naujų dalykų, pavyzdžiui, kalbėti: mažyliui smagu, kai mato, kad suaugusieji reaguoja į jo skleidžiamus garsus, todėl jų taria vis daugiau, išmoksta naujų, stengiasi mėgdžioti jį supančių žmonių veido išraiškas, gestus, garsus.

Įdomu, kad šio amžiaus kūdikis pradeda reaguoti į kutenimą. Atrodytų, keista, bet visai mažiukas kūdikis kutenamas ar bučiuojamas nesišypso, nes dar nesugeba suvokti, kad tokius veiksmus daro kitas žmogus, o ne jo paties kūno dalys. Nuo 4 mėnesių kūdikis kutenamas juokiasi, džiaugiasi.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 + = trylika

Kitos temos: