Jurgitos Kerulienės nuotr.
Apie skiepus kalbama nuolatos, tačiau pastaruoju metu dėl jų kilęs tikras šaršalas. Pildomas skiepų kalendorius, ketinama piniginėmis baudomis bausti tėvus, kurie atsisako privalomų skiepų, ruošiamasi nepriimti į darželį neskiepytų vaikų.
Šis sujudimas paskatino vėl imtis skiepų temos. Pokalbiui pakvietėme docentą Algimantą Vingrą. Šiame numeryje kalbėsime apie skiepą nuo meningito.
Kasmet išgirstame apie mirtis nuo meningokokinės infekcijos, kuria nei iš šio nei to suserga maži ir dideli, ypač šaltuoju metu laiku. Nuo šios ligos galima pasiskiepyti, bet už savo pinigus. Ar verta?
Meningokokinė infekcija vis dar yra viena iš agresyviausių ir klastingiausių infekcijų, kuri gali užsikrėtusįjį lengvai susargdinti ir tiesiog nužudyti per keletą valandų. Šalyje paplitusios kelios meningokoko, kaip bakterijos, padermės. Dažniausios iš jų yra B (dažnis apie 80 proc.) ir C (dažnis apie 20 proc.). Kitos padermės: A, W–135 ir Y yra gana retos. Meningokokinė infekcija vieniems sukelia nesunkią ligą – ūminį nosiaryklės uždegimą („peršalimo ligą“), kitiems – minkštųjų galvos smegenų dangalų uždegimą – meningitą, o dar kitiems staiga išsisėja po visą organizmą ir gali susirgusįjį nužudyti per keletą valandų. Kasmet šalyje miršta 8–12 vaikų bei suaugusiųjų.
Sunkios eigos meningokokinės infekcijos požymiai yra šie: aukštas karščiavimas, šaltkrėtis, temperatūrą sunku sumažinti, galvos skausmas, vėmimas, sprando raumenų sustingimas, greitai blogėjanti ligonio būklė. Ligai progresuojant, atsiranda tamsus, greitai gausėjantis bėrimas.
Nenustebinsiu pasakydamas, kad nuo tokios klastingos ligos geriausia apsauga – skiepai. Nuo 2014 m. Lietuvoje galima paskiepyti bet kurio amžiaus vaikus nuo paplitusios meningokoko B padermės ir kitų padermių. Deja, kol kas nėra galimybės sužinoti, ar užsikrėtęs meningokoko paderme žmogus taps bakterijos nešiotoju, ar persirgs nesunkiai it peršalimo liga, ar susirgs minkštųjų galvos smegenų dangalų uždegimu, ar bakterija žaibiškai išplis po visą organizmą ir grės mirtimi.
Ar nėra skirtumo, kada skiepyti nuo meningokoko? Tarkime, ar galima skiepyti 10–15–20 metų žmogų?
Bet kokia užkrečiamąja liga gali užsikrėsti bet kurio amžiaus vaikas ar suaugęs žmogus. Ar jis susirgs, ar ne, kaip sunkiai sirgs, priklauso nuo jo organizmo gebėjimo priešintis ligos sukėlėjui. Konjuguota meningokokine vakcina galima skiepyti bet kurio amžiaus vaikus ir kūdikius, taip pat ir suaugusiuosius iki 50 m. (vyresnio amžiaus asmenų skiepyti nuo meningokoko B nesiūloma).
Ar nuo meningokoko B pakanka vieno skiepo?
Ne, nepakanka. Skiepijimų skaičius priklauso nuo skiepijamo žmogaus amžiaus, skiepai atliekami pagal vakcinos gamintojo schemą.
Pvz., nuo meningokoko B vakcina „Bexsero“ pradėjus skiepyti 2–5 mėn. kūdikį būtinos 3 dozės ir dar viena stiprinamoji dozė, kai sukanka 12–15 mėn., – iš viso 4 dozės.
Pradėjus skiepyti 6–11 mėn. kūdikį, reikia 2 dozių ir stiprinamosios dozės antrais gyvenimo metais – iš viso 3 dozių.
Pradėjus skiepyti 12–23 mėn. vaiką, reikia 2 dozių ir vienos stiprinamosios dozės – iš viso 3 dozių.
Pradėjus skiepyti 2–10 metų vaiką, reikia 2 dozių.
Pradėjus skiepyti 11 metų vaiką ir vyresnį vaiką bei suaugusiuosius iki 50 metų, reikės 2 dozių.
Tarp atskirų dozių sušvirkštimų daromi 1–2 mėn. intervalai, priklausomai nuo paciento amžiaus.
Kol kas nėra duomenų apie vyresnių nei 50 m. žmonių skiepijimą.
Per kiek laiko išnyksta imunitetas meningokokui B?
Vakcina nuo meningokoko yra 20 metų tyrimų produktas, Europos Medicinos Asociacijoje aprobuota ir leista pradėti vartoti tik nuo 2013 m. sausio mėnesio. 2014 m. ja pradėta skiepyti ir Lietuvoje. Kol kas nepavyko aptikti epidemiologinių tyrimų duomenų, kurie atsakytų į klausimą, per kiek laiko išnyksta imunitetas nuo meningokoko B? Dabar žinoma, kad, praėjus vieneriems metams po visos vakcinacijos, meningokoko B bakterijas naikinančių antikūnų titras buvo aukštas (95 proc.) – 98–100 proc. paskiepytųjų.
Kodėl sakoma, kad šia liga suserga patys stipriausi, geriausio imuniteto vaikai?
Šiam teiginiui kol kas trūksta mokslinių tyrimų. Tai, kad vaikas per metus kelis kartus nesusirgo peršalimo ligomis, nėra įrodymas, kad jo imunitetas yra stipresnis už kitų.
Augančio organizmo susitikimai su užkrečiamųjų ligų sukėlėjais ir kitomis jam svetimomis medžiagomis (pvz., alergenais), įvairiais fiziniais veiksniais (šaltis, karštis, drėgmė ) treniruoja jo imuninę sistemą, ugdo organizmo atsparumą. Užsikrėtus kvėpavimo organų ligas sukeliančiais virusais, kilsteli temperatūra. Tai rodo, kad organizmas pradėjo kovoti su jam nepriimtina svetima medžiaga. Netreniruotas organizmas sunkiau susidoroja su bet kokia infekcija – kitaip tariant, sunkiau suserga. Palyginimui – visiems žinoma, kad treniruotai sportininkai nugali, o silpnesni ar pervargę nuo treniruočių – pralaimi.
Kodėl žmogaus imuninė sistema su vienomis jam svetimomis medžiagomis susidoroja, o su kitomis nesusidoroja be pagalbos iš išorės (vaistų), mokslininkai kol kas atsakymo nepateikia. Kuo sukėlėjas organizmui neparankesnis, nežinomas ar mažai žinomas, tuo sunkiau organizmui su juo kovoti. Kitaip tariant, dar nėra visagalių priemonių visoms ligoms įveikti. Skiepai tik padeda organizme susidaryti atsparumui prieš vieną ar kitą užkrečiamosios ligos sukėlėją tam tikram laiko tarpui. Dėl to daugeliui gali atrodyti, kad neverta skiepytis, kai nėra apčiuopiamo rezultato, nes nusipirkus rankinę už tą pačią sumą rezultatas akivaizdus.
„Mamos žurnalas“
