Motinystė – tikras stebuklas, tai Vilija žinojo, tuo tikėjo. Po 5 santuokos metų gimusi mažylė buvo išsvajota ir išlaukta. Į gimdymą moteris lėkė kaip ant sparnų, lygiai tokia pati pakylėta prašėsi kuo greičiau išleisti namo. Ko tikėjosi toliau? Tik palaimos auginant mylimą kūdikį. Ko sulaukė? Baisiausio gyvenime mėnesio, kurio nepamirš niekada nei pati Vilija, nei jos vyras ir artimieji.
Gražus gimdymas
Vilija nėštumas buvo puikus, toks pats – ir gimdymas. Jam moteris ruošėsi – lankė, kaip pati sako, „natūralistų“ kursus, kur tvirtai nusprendė gimdyti be nuskausminimo. Tiesa, Vilija, pagal gydytojų paskaičiavimus, 2 savaites pernešiojo, bet pati žinojo geriau – gimdė laiku.
Po gimdymo Vilija pati nuėjo į dušą, sėkmingai prižiūrėjo dukrelę palatoje, maitino, vystė ir nešiojo. Šiek tiek skaudėjo kryžkaulį, bet gydytojas patikino, kad taip gali būti, todėl Vilija jau po 3 dienų išsiprašė namo.
Vis blogiau
Šeštadienį Vilija su dukryte grįžo namo. Sekmadienį nugaros skausmas aštrėjo, eidama Vilija pradėjo vilkti koją. Nerimauti nebuvo ko – juk gimdymo skyriuje jai aiškiai sakė: „Taip būna, praeis“. Su vyru ir vaikučiu Vilijaišsiruošė pasivaikščioti. Jautė – eiti vis sunkiau ir sunkiau.
Pirmadienį nugaros skausmas tapo nebepakeliamas. Vilija namie liko viena su dukryte (buvo nutarę, kad vyras atostogų išeis po mėnesio). Jautė, kad jau vos pajuda, todėl labai laukė gydytojos, kuri, kaip žinojo, turi ateiti aplankyti naujagimės. Kai pirmadienį gydytojos nesulaukė, paskambino į polikliniką. Išgirdo šaltą atsakymą: „Na, jei jau taip labai norite, gydytoja ateis rytoj“.
Prirakinta prie lovos
Atėjo antradienis. Vilija jau sunkiai pakilo iš lovos – vos pabandydavo pajudėti, skausmas sukaustydavo nugarą ir kojas. Iki virtuvės – tik keli metrai, bet juos Vilija įveikė vos per 10 minučių – vilko koją. Kai atėjo gydytoja, Vilija gulėjo lovoje. Kad ir kaip stengėsi, moteris negalėjo pakilti ir atidaryti durų. „Gulėjau ir galvojau – ką daryti? Kaip sulaikyti gydytoją, kad ji nenueitų? Staiga pradėjo verkti vaikutis, ir gydytoja išgirdo, kad namuose kažkas yra. Ji palaukė, kol aš šiaip ne taip prislinkau prie durų ir atidariau“, – prisimena Vilija. Gydytoja padėjo Vilijai pasiekti lovą, moteris pritūpė palaukti, kol gydytoja apžiūrės vaikutį. Bet kai reikėjo pasikelti, pajuto, kad nebegali.
Nežinau, ką jums daryti…
Gydytoja, pamačiusi, kad Vilijai tikrai blogai, pradėjo gūžčioti pečiais: „Net nežinau, kas Jums yra. Gal pasitepkite tepaliuku? Tikriausiai kažkas su stuburu…“. Ir išėjo.
Vilija telefonu pasikvietė vyrą, šis grįžęs pabandė padėti Vilijai nueiti iki lovos. Kai vyras ją kėlė, Vilijai nutirpo rankos ir kojos, aptemo sąmonė.
Moterį vyras į lovą nunešė ant rankų. Kai atsipeikėjo, Vilija bandė pasikelti, bet pastangos buvo tuščios – atrodė, kad kūnas visai surakintas, galėjo judinti tik rankas. Vyras skubiai pakvietė Vilijos tėvus, iškvietė greitąją.
Greitoji – bejėgė
Grietosios gydytoja irgi nepasakė, kas Vilijai galėtų būti. Kai pabandė pakelti moters kojas, siaubingas skausmas pervėrė nugarą. Deja, gydytoja negalėjo niekuo padėti, tik ištrynė Vilijai nugarą spiritu ir pasakė: „Net jei vežčiau Jus į ligoninę, Jūsų ten niekas nepriims. Gulėkite ir laukite, kol praeis. Trinkite nugarą degtine ir tepaliukais“.
Po to buvo kelios dienos išeiginių – Mindaugo karūnavimo diena. Vilija taip ir gulėjo laukdama „pagerėjimo“. Vaikutį prižiūrėjo vyras ir Vilijos tėvai. „Aš tik gulėjau ir verkiau. Prisidėjo pogimdyminė depresija, viskas atrodė juoda. Galvojau – kokia aš mama, nesugebu net savo vaikučio auginti… Anksčiau turėjau priežodį: „Ką, negaliu pati padaryti? Juk aš ne invalidė“. Dabar tas priežodis atsisuko prieš mane – sukosi tik viena mintis: „O jei aš iš tikrųjų tapsiu invalide visam gyvenimui“, – pasakoja Vilija. Moteris negalėjo kilstelėti nė milimetro. Mama keitė sauskelnes, apiprausdavo. Prie sofos atlošo mama pririšo skarelę, kad Julija galėtų įsikibusi nors truputį kilstelėti (kad galima būtų pakeisti sauskelnes). Julija meldė Dievą, kad leistų jai atsistoti ant kojų ir pačiai auginti vaiką.
Ieškant sveikatos
Slinko dienos, o Vilijos būklė negerėjo. Šeima iškvietė bendrosios praktikos gydytoją. Ji irgi prisipažino nežinanti, ką patarti. Pasiūlė kreiptis į neurologą. Kai šeima paklausė – o kaip gi Vilija pas tą neurologą nugabenti, gydytoja atsakė: „Ką aš žinau? Galvokit“.
Tada šeima pakvietė privatų neurologą į namus. Jis pabadė Vilijos kojas adatėlėmis ir – kaip visi iki šiol moterį apžiūrėję gydytojai – pasakė: „Laukime, žiūrėsime, taip būna, gal nervas užspaustas, gal stuburo slanksteliai pasislinko…“.
Tačiau padėtis nė kiek negerėjo, o tik blogėjo – Vilija naktį prabusdavo nutirpusiomis rankomis, atrodė, kad jos – iš vatos. Šeima išpešė siuntimą pas neurologą rimtesniems tyrimams. Teko pasiskolinti automobilį didele bagažine, kuriame, nuėmus sėdyne, galima buvo Viliją vežti gulinčią.
Sugužėjo draugai, Vilijos dėdė kariškis „suveikė“ žalius kariškus neštuvus – moterį nunešė iki automobilio, atsargiai paguldė, nuvežė iki ligoninės, neštuvuose nunešė iki kabineto.
Čia vėl Viliją pabadė adatėlėmis ir vėl nieko nepasakė. Pasiūlė važiuoti į aukštesnio lygio ligoninę, nes reikia daryti magnetinio rezonanso tyrimą.
Ar esate susitarę?
Į aukštesnio lygio ligoninę šeima važiavo su viltimi – dabar tikrai viskas išsispręs – Viliją paguldys į stacionarą ir normaliai ištirs. Tačiau beviltiška padėtis tik tęsėsi. „Aukštesnio lygio ligoninės“ priėmimo skyriuje Vilijos paklausė: „Ar esate susitarę?“ Moteris nustebo – su kuo reikėtų tartis, jei ji turi gydytojų parašytą siuntimą? Šis naivumas Vilijai kainavo 4 valandas laukimo priėmimo kambaryje, kelių minučių apžiūrą ir reziume: „Važiuokite namo ir gerkite vitaminus“. Vilijai pasirodė keista, kad visiems priėmimo skyriuje laukiantiems ligoniams gydytojas skyrė tą patį vaistą – melgamą. Vienintelis žingsnelis į priekį buvo klubų rentgeno nuotrauka, kuri parodė, kad šie nėra išnirę. Vilija mano, kad jei būtų sumokėjusi reikalingam gydytojui ir „susitarusi“, jai būtų atsiradusi vieta ligoninėje, skirti tyrimai ir gydymas.
Vėl namuose
Ratas apsisuko – Vilija vėl atsidūrė namuose, ant tos pačios sofos. Buvo praėjusios 2 savaitės po surakinimo pradžios. Galbūt buvęs uždegimas tikrai pradėjo slopti, o gal padėjo vitaminai, bet Vilija jau galėjo kelis centimetrus kilstelėti lovoje – kad galima būtų pakišti basoną (kurį suorganizavo pusseserė – būsimoji medikė). Vos pakildavo labiau, Vilijai aptemdavo akyse. „Niekam nelinkėčiau tokių kančių – kai namie naujagimis, o jo negali net žmoniškai paimti ant rankų, ką kalbėti apie priežiūrą, kai norisi prieš vyrą būti gražiai, o jis turi tau keisti basonus, kai negali nė galvos išsiplauti, guli ir galvoji – ar aš nedvokiu?“, – prisimena Vilija.
Tyrimai už „savus“
Šeima nutarė daryti tyrimus už savo pinigus. Kreipėsi į pažįstamą neurologę privačiai. Ji iš savo spintelės ištraukė plečiančių vaistų ir čia pat Vilijai sulašino lašelinę. Neurologė neėmė pinigų. Ji pasakė: „Pataupykite, nes dar nežinote, kiek jums pinigų prireiks“.
Po lašelinės moters sveikata pradėjo gerėti, todėl procedūrą pakartojo dar kartą. Praėjus mėnesiui po surakinimo, Vilija galėjo savo kojomis nueiti į tualetą. „Atrodė, kad tai buvo pati laimingiausia diena mano gyvenime – aš, pati, savo kojomis galiu eiti!“, – prisimena Julija. Dar ilgai po to vyras atvažiuodavo per pietus namo, kad išneštų į lauką vežimėlį – Vilija negalėjo sunkiai nešti.
Visa tai – Vilniuje
Vilija gulėjo lygiai mėnesį. Tuo metu namuose nuolatos sukosi žmonės – Vilijos mama išėjo atostogų, ateidavo teta, giminaičiai. Visų artimųjų Vilijos šeima prašė padėti prižiūrėti vaiką, kad ir po valandą ar dvi. Vilija sako, kad po košmariško mėnesio dar ilgai negalėjo rasti virtuvėje daiktų – tiek per tą laiką ten sukosi šeimininkių. Mažoji dukrytė per tą laiką buvo nustumta į antrą planą. Kai mama apsveiko ir liko namuose viena su dukrele, ši siurbte įsisiurbė į mamą – nebenorėjo jos paleisti nė minutei. Vos Vilija dukrą atitraukdavo nuo krūties, ši pradėdavo rėkti.
Iki šiol Vilija nežino, kas jai buvo. Beveik visi gydytojai Vilijos klausė – ar Jums nedaryta epidurinė nejautra? Išgirdę, kad ne, medikai tik spėliodavo – gal užspaustas nervas? Gal pasislinko slanksteliai? O gal koks nervų uždegimas? Kraujotakos sutrikimas? Keisčiausia, kad tokias miglotas diagnozes Vilija girdėjo „medicinos širdyje“ – Vilniuje. Moteris negali įsivaizduoti, kas tokiu atveju lauktų moters iš nuošalaus kaimo. O koks likimas lauktų į tokią situaciją patekusios, pavyzdžiui, vienišos mamos, kuriai niekas nepadėtų?
Vilija sako: „Jei man sąmonė būtų aptemusi dar gimdymo namuose, jei ten būčiau buvusi surakinta skausmų, juk niekas manęs nebūtų išleidęs namo – iškart atsirastų vieta ligoninėje, sulaukčiau dėmesio ir gydymo. Bet kai man taip atsitiko namuose, tapau niekam neįdomi. Daryk ką nori, nors ir sėsk į invalido vežimėlį“.
Nors Vilija buvo apsidraudusi gyvybės draudimu ir sąžiningai mokėjo įmokas, už šį „nesusipratimą“ negavo nė cento. Mat Vilija negulėjo ligoninėje, tai gal ir visai nesirgo?
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
