Vyrui ir žmonai skyrybos gali būti atokvėpis po slegiančio buvimo kartu, tačiau vaikams tai greičiausiai – jų kančių pradžia ir nesančio tėvo ilgesys. Skyrybos reikalauja esminių pasikeitimų ne tik iš suaugusiųjų, bet ir iš vaikų. Kai tėvai skiriasi, apie vaikus dažnai pamiršta, nors šie ne mažiau kenčia. Gal net daugiau, nes į jų norus ir nuomonę apie skyrybas nebuvo atsižvelgta.
Vaikas pasijunta kaltas
Suaugusieji dažnai nesugeba emociškai paremti savo vaikų šiuo sunkiu šeimai metu. Tėvai nežino, kaip galėtų padėti vaikams, nežino, ką jų vaikai išgyvena. O vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl to, kas atsitiko.Vaikas įsivaizduoja padaręs kažką blogo.
Kai skyrybos galų gale įvyksta, vaikas mano, kad tai jis privertė tėtį ir mamą išsiskirti, kadangi nebuvo paklusnus, geras ir t.t. Taip yra todėl, kad tėvai priešiškumą vienas kitam perkelia ir į santykius su vaiku. Du subrendę žmonės turi prisiimti visą atsakomybės naštą už savo santykių sėkmę ar nesėkmę. Ir netgi tokiu atveju vaikas vis tiek gali pasijusti kaltas. Jo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Vienas iš tėvų, kurį vaikas nuoširdžiai mylėjo, išėjo iš namų, o mažasis buvo bejėgis ką nors pakeisti.
Vaiko poskyrybinė depresija
Iš karto po skyrybų vaikas gali susirgti lengva depresija, kuri paprastai kyla iš vienišumo jausmo. Tai normali reakcija, tačiau tėvas ir mama, įnikę į savo bėdas, jos gali ir nepastebėti.
Išsiblaškymas, užsidarymas ir gyvenimas praeitimi – tai bendri depresijos požymiai, būdingi vaikams, kurių tėvai jau nebegyvena kartu. Gali kilti ir pyktis, agresija. Vaikas gali nepagarbiai elgtis namuose ar įsivelti į muštynes mokykloje – savo pyktį išreikšti veiksmais.
Nauji tėvų mylimieji
Labiausiai vaiką žeidžia – ir jis tada dažniausiai neslepia pykčio – kai vienas iš tėvų „įsigyja“ naują draugą ar draugę. Vaikui labai sunku suprasti, kad tėvelis ir mamytė nebemyli vienas kito, tačiau jam dar sunkiau suvokti tai, kad santykiai pasikeitė taip smarkiai, jog jo tėvai susitikinėja su kitais.
Pyktis, reiškiamas naujam draugui ar draugei, yra daugiau ištikimybė mamai ar tėvui negu antipatija „tetai“ ir „dėdei“. Iš pradžių naujasis draugas(ė) gali net bandyti atstoti tėtį ar mamą: imti auklėti įvaikį. O tai sukelia dar didesnį vaiko pyktį – jis nėra pripratęs prie jam svetimo žmogaus. Vaiko širdis vis dar priklauso tikrajam tėvui, o naujojo tėvelio ar mamytės patarimai bei nurodymai tik nuolat primena, kad nebėra tikrojo tėvo.
[reklama]
Vaikui reikia laiko susivokti
Emocinis ryšys negali būti greitai nutraukiamas. Tėvai turėjo galimybę priprasti prie skyrybų minties, o vaikas – ne. Daugeliui vaikų skyrybos – kaip perkūnas iš giedro dangaus – jiems reikia laiko susivokti. Neretai jie pasineria į plačias fantazijas, bandydami sušvelninti realybę. Nemažai vaikų tiki, kad tėvai vieną dieną susitaikys. Tai labai guodžianti mintis, ypač kai jie yra bejėgiai ką nors pakeisti. Fantazijos gali būti vienintelis būdas išsipildyti mažųjų norams ir svajonėms.
Kaip elgtis, kad vaikas mažiau kentėtų?
Praktiniai patarimai besiskiriančiai porai:
* Tėvams patariama sutelkti savo jausmus į vaiką, o ne į buvusį sutuoktinį. Neabejotina, kad skyrybos išryškino daug negerų sutuoktinių bruožų, tačiau bendraudami su vaiku tėvai turi valdyti savo jausmus, žodžius, veiksmus.
* Su vaiku geriausia kalbėtis esamuoju laiku, tačiau jeigu vaikas nori aptarti, kaip viskas buvo, nereikėtų to drausti. Tačiau jei pokalbį pradėsite jūs, kalba turėtų suktis apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Kalbėdamiesi apie praeitį, galite išprovokuoti kaltės jausmą ir pyktį.
Šiuo laiku vaiko išgyvenimai labai stiprūs. Tėvai gali pasijusti kalti, kad leido mažajam visa tai pajusti. Po tėvų skyrybų ateina tarsi emocinis gedėjimo periodas. Daugelis vaikų sugrįžta į įprastinę būseną, kai susidoroja su šia situacija.
* Vaikai turi žinoti, kas jų laukia, tačiau nereikia mažų galvelių perkrauti skyrybų detalėmis. Užteks bendrai paaiškinti. Jie neturėtų žinoti ir finansinių susitarimų specifikos. Finansai yra esminis dalykas sutuoktiniams, ir tai gali būti gana karštų diskusijų objektas. Bet šis klausimas neturėtų būti svarstomas girdint vaikams. Vaikas gali pasijusti atsakingas už tai, kad rūpestis dėl jo išlaikymo ir toliau „kaitina geležį“ tėvų santykiuose.
* Tačiau vaikai privalo žinoti visas smulkmenas apie susitarimus dėl jų globos. Jie neturi likti nežinioje, kai kalbama apie jų ateitį. Vaikai turėtų žinoti, kad susitarta buvo abipusiškai. Tai neleis jiems pasijusti atstumtiems to tėvo, kuris gyvens atskirai. Jie taip pat turėtų žinoti, kaip galės aplankyti tėvą, kada vyks susitikimai ir kiek laiko truks. Kuo daugiau vaikai žinos apie tai, kas su jais susiję, tuo saugesni jie jausis, nes kai nežino, kas jų laukia, jaučia didžiulį nerimą.
* Tėvams patariama bendrauti bent jau telefonu, jei jau negali vienas į kitą žiūrėti. Tai būtina tiek dėl vaikų, tiek dėl tėvų gerovės. Kadangi auklėjant vaikus labai svarbu tęsti discipliną – jei vienas tėvas ko nors neleido, tai ir kitas turėtų to neleisti. Tėvai dėl vaiko turi bendradarbiauti, nors ir yra išsiskyrę. Jie jau nebėra vyras ir žmona, tačiau vis tiek yra vaiko tėvas ir mama. Nors ir sunku, bet nė vienas iš tėvų niekada neturėtų kito žeminti vaiko akivaizdoje.
* Jeigu pavyksta bendradarbiauti auklėjant vaiką, kartu negyvenantis tėvas gali būti didelė pagalba antrajam. Tai leidžia vaikui suprasti, kad tėtis ar mama, gyvenantys atskirai, neabejingi jam, domisi ne vien jo žaidimais ar pramogomis. Kai išsiskyrę tėvai palaiko gerus tarpusavio santykius, vaikui daug lengviau būti ir vienuose, ir kituose namuose. Jeigu vaikas gali bendrauti su abiem tėvais ir vienodai gerai jaučiasi abiejuose namuose, tai jam tik padeda ir tikrai nekenkia.
* Kai kuriems tėvams sunku prisipažinti, kad skiriasi. Šiuo atžvilgiu reikėtų būti atviresniems. Labai svarbu apie tai pranešti vaiko darželio ar mokyklos auklėtojai ir paprašyti, kad ji padėtų vaikui šiuo momentu. Jei pedagogas žinos apie situaciją šeimoje, jis sugebės suprasti ir galimus vaiko elgesio pokyčius. Jei įmanoma, geriausia būtų neatskirti brolio ir sesers. Jie jau prarado vieną iš tėvų. Vaiko išskyrimas su broliu ar seserimi sukeltų dar didesnį praradimo jausmą. Brolių, seserų santykiai dažnai yra nepakankamai vertinami. Mes dažnai matome išorinį peštynių, barnių ir pavydo demonstravimą, bet po jais dažnai slepiasi šilumos, meilės jausmai, rūpinimasis vienas kitu. Kai broliai ir seserys išskiriami, jų praradimo jausmas gali būti kur kas gilesnis ir skaudesnis, negu tėvai įsivaizduoja.
Vaikas – ne mažas suaugusysis
Išsiskyrusioje šeimoje kyla nemažai sunkumų. Mamos priverstos daugiau dirbti, kad aprūpintų vaikus. Atsiranda pavojus, kad su vaikais bus elgiamasi kaip su mažais suaugusiaisiais. Neretai vaikams tokiose šeimose skiriama daugiau atsakomybės, negu jie gali prisiimti, pavyzdžiui, vyresnieji vaikai paliekami auklėti mažuosius brolius, seseris. Žinoma, vyresni vaikai turi padėti jaunesniems, tačiau jeigu užkraunama per didelė atsakomybės ir pareigų našta, galima sulaukti priešiškos reakcijos. Svarbu šito nepamiršti.
Nedarykite iš vaiko savo emocinės šiukšliadėžės
Už šeimos bėdas, kylančias dėl skyrybų, yra atsakingi tėvai. Vaikai neturėtų tapti savo tėvų advokatais. Mamai ir tėčiui vertėtų pasistengti patiems susidoroti su gyvenimo sunkumais. Jeigu kartu negyvenantis tėvas ar motina jaučia poreikį pasikalbėti apie savo vienišumą, susierzinimą, turėtų pasiieškoti suaugusio draugo ar psichologo pagalbos. Vaikai gali žinoti kai kuriuos dalykus, tokius kaip pinigų stygius ar kt., bet negalima iš jų reikalauti emocinės paramos. Jų būsena yra tokia, kad jiems patiems reikia maksimalios paramos. Vaikas, žinodamas visas tėvų problemas, yra dar neramesnis ir nesijaučia saugus net namuose.
Tos pačios taisyklės galioja ir naudojant vaikus kaip pasiuntinius tarp buvusių sutuoktinių. Kai kurie tėvai mano, kad nieko blogo, jeigu jie per vaiką primena savo buvusiam sutuoktiniui apie nesumokėtą sąskaitą ar alimentus. O vaikas atsiduria keblioje padėtyje.
Tėvai dažnai jaučia, kad privalo kažkaip kompensuoti vaikams skyrybų traumą. Vienas iš tėvų, gyvenantis atskirai, gali suteikti vaikui per daug privilegijų ar perkrauti dovanomis, kai šis pas jį apsilanko. Bet tai nepadeda spręsti problemų.
Tėvai yra linkę žadėti daugiau negu iš tikrųjų gali duoti. Visiškai nėra jokio reikalo prižadėti vaikams kalnų, jei nerealu išpildyti pažadus. Vaikai nusivylę skyrybomis, bet su tuo dar gali susidoroti, o neišpildomi pažadai tik didina mažojo nusivylimą ir susierzinimą.
Išsiskyrusių tėvų vaikai gali užaugti, subręsti ir be didelių traumų, jeigu tėvai jiems padeda išgyventi krizę. Situacija nėra beviltiška. Vaikai gali įveikti šią kliūtį, jei suaugusieji supranta, ką jaučia jų mažieji.
Birutė Černiūtė–Petraitienė
„Mamos žurnalas“
