Pogimdyminė depresija – didžiausias gamtos paradoksas. Tuo metu, kai reikia giedoti džiaugsmo himnus, pagimdžiusi moteris verkia. Daugybė moterų pirmąsias savaites po gimdymo prisimena kaip tikrą jausmų ir nuotaikų maišalynę, tikrą lacrimossa. Mamos Silvos laiškas paskatino vėl imtis amžinos temos.
NENORĖJAU BŪTI MAMA
Visą nėštumą galvojau tik apie patį nėštumą ir gimdymą. Nors pirkau daiktus, lankiau kursus, viskuo domėjausi, bet mano mintys siekė tik iki gimdymo, o po to – pažiūrėsiu. Negalėjau (o ir nesistengiau) suvokti, kas bus toliau, kai rankose turėsiu tą žmogeliuką. Tai, kad šalia atsiras naujas žmogus, man buvo visiškai nesuvokiama. Vaikas, mano vaikas, su visomis su juo susijusiomis detalėmis! Nepatirta, nauja, nežinoma. Meldžiausi ir galvojau, kad tik gimtų sveikas, kad tik viskas būtų gerai. Gyvenau iki gimdymo, o po to – tarsi buvo uždėtas koks apsauginis šydas arba aš pati jį buvau užsidėjusi ant savo minčių.
Nėštumas buvo tikrai geras, nevarginantis, suplanuotas, buvau laiminga, o ypač kai prasidėjo atostogos – fantastiškas metas. O gimdymas, deja, buvo komplikuotas. Gimdžiau pati – 8 valandas, bet jau per stangas skubiai išvežė į operacinę – vaisiaus hipoksija. Tad dukrytė pasaulį išvydo per cezario pjūvį, o taip svajojau pati pagimdyti, vyras – nukirpti virkštelę, nufilmuoti. O dar po operacijos kol „atgaivino“ mane… Kaip daktarė sakė – nėščios ir gimdančios moters sveikatos būklė – nenuspėjama.
Tą pačią dieną pavakary man atnešė suvystytą dukrelę, padėjo šalia, liepė maitinti. Tai buvo euforinė, akimirką trukusi pogimdyminė būsena. Toks mažytis veidelis!!! Gyvas! Nerealu! Mano?!
Antrą dieną nuo manęs atjungė vamzdelius ir aparatus, atsikėliau. Mažyle rūpinomės patys. Gal ir nebuvo tokia jau nepagrįsta ankstesnė sistema, kai moterims leisdavo pailsėti, vaikus laikydavo atskirai?! Aš jaučiausi tokia negyva. Gerai, kad vyras būdavo per naktis. Bet jis irgi pavargęs. Tik vyro nervai, matyt, kitokie – vaikas šalia jo peties verkia, o jis miega…
Pogimdyminė depresija mane apniko staigi ir stipri. Ašaros tekėjo upeliais, pasaulis ir ateitis atrodė pačios juodžiausios spalvos, globalios filosofinės mintys tiesiog žudė norą gyventi toliau – kam tie žmonės gimdo vaikus?
Taip gerai gyvenau ir šitaip viską susigadinau! Tiek daug įdomios, gražios veiklos gyvenime – kam tie vaikai?
Suvokimas, kad viskas pasikeitė 100 procentų, trypė mane. Menka paguoda sau (sulaukusiai 26 metų), kad ne 18 metų būdama pasidariau tokią „programą visam gyvenimui“. O dar taip sopėjo visą kūną net su nuskausminamaisiais. Kažkokia prisirūkiusi akušerė papriekaištavo ar pajuokavo, kad aš mat bloga mama – kojinių nespėjau vaikučiui užmauti. „Nenoriu būti mama“… Tokie žodžiai ir mintys sklido iš manęs.
Kotletas buvo ašarų padaže. Buvau skaičiusi knygose ir draugės buvo perspėjusios, kad retai kurią motinystė užplūsta iš karto, stipriai ir džiugiai. Bet nieko su savimi negalėjau padaryti. Į palatą net buvo atėjusi psichologė su manimi pasišnekėti, bet sunkių minčių naštos nepalengvino. Psichologė pakartojo mano žodžius, jog „taip, gyvenimas pasikeitė visam laikui“, pasiteiravo, ar nekyla noro ką nors blogo vaikui padaryti. Galvojau – ne, tą mažą žmogeliuką aš taip noriu nuo visko apsaugoti, o geriausia – susikišti sau atgal į pilvą.
Kas man padėjo? Efektyviausiai – istorijos apie išgyventas analogiškas būsenas. Trumpi, bet tuo metu tokie reikšmingi gydytojos prisipažinimai, jog ją pačią pagimdžiusią kankino tokios mintys, kad pliaukštelėjo verkiančiam 2 mėnesių sūnui, kol 3 mėnesių susirgusį pamilo net per didele (jei tokia gali būti) meile. „Nuo šiol gyveni nebe sau, o vaikui“, – sakė ji.
Iš pradžių man pasaulis atrodė tarsi pragaras. Ačiū Dievui, mūsų dukrytė augo gana rami, miegojo gerai.
Man visomis prasmėmis buvo labai blogai. Pirmas dienas namuose praleidau „visiškai suskydusi“, anot vyro. Tvarkiau, maitinau mažylę, bet tai buvo kažkoks transas. Aišku, pažiūrėjus į ją po truputį ėmė atsirasti meilė. Tik trečią mėnesį pradėjau dukra džiaugtis, ne vien tik nepaliaujamai visko bijoti. Juk turiu vyrą, namus, tėvus, lėšų gyvenimui. Pati truputį atsigavau. Vaikas nebeatrodo sugadinęs gyvenimą – greičiau jį papildęs. Ir pasijuntu kaip baloj sušlapęs kojas žmogus, besiskundžiantis žmogui, perplaukusiam jūras…
Iki šiol vis pagalvoju, kaip gi aš galėjau išdrįsti paleisti į šį pasaulį Tave, mano vaike. Prisiimti tokią atsakomybę, pasmerkti Tave patirti šios būties džiaugsmus ir vargus. Juk pati už save bijau… – nors, dabar labiau bijau dėl Tavęs.
Žodžiu, neslėpsiu: man buvo stipri, staigi, bet, rodos, neilga pogimdyminė depresija.
Mama Silva
DEPRESIJA PO GIMDYMO SUSERGA KAS DEŠIMTA
Komentuoja psichiatrė Aurima Dilienė
Tikriausiai nė nereikia sakyti, kad nėštumas ir gimdymas – labai svarbūs periodai moters gyvenime. Tai didelis moters fizinės ir psichinės būklės išbandymas. Jie sukelia ypač stiprius išgyvenimus ir jausmus. Ir ne tik džiaugsmą ir susijaudinimą, bet labai dažnai ir nerimą, baimę, liūdesį.
Nėštumo metu, iškart po gimdymo moters nuotaikos svyravimo amplitudės yra didesnės negu paprastai,po gimdymo keičiasi ir moters organizmas, hormonų sistema. Nėštumo metu rizika susirgti psichikos sutrikimais padidėja 4 kartus. Tyrimais nustatyta, kad klinikine depresija per pirmus metus po gimdymo suserga ne mažiau kaip 10 proc. moterų.
Tuo metu labai svarbu ankstyva ligos diagnostika ir tinkamai parinktas gydymas. Jei depresija negydoma, įtemptais tampa moters santykiai su artimaisiais, bet svarbiausia, kad dėl motinos depresijos atsiranda didelė rizika, kad sutriks kūdikio psichologinis vystymasis.
Simptomai atsiranda praėjus kelioms dienoms po gimdymo, tačiau šiuo metu pogimdymine depresija vadinamas ir nuotaikos sutrikimas, pasireiškiantis iki 12 mėn. po gimdymo.
Pagrindiniai rizikos veiksniai:
neplanuotas nėštumas;
buvęs nevaisingumas;
nežindymas;
nedarbas;
antenatalinis motinystės stresas;
skydliaukės disfunkcija;
tėvo depresija;
dviejų ir daugiau vaikų turėjimas;
nesugebėjimas valdyti situaciją;
naujagimio būklė (negyvagimis, naujagimio mirtis, mažo svorio naujagimis (
Pogimdyminė depresija pasireiškia 6,8–16,5 proc. moterų. Gerokai dažniau (iki 26 proc.) ja suserga pagimdžiusios paauglės. Rizika atsirasti pogimdyminei depresijai padidėja, jei ja sirgo šeimos nariai arba pati pagimdžiusi moteris. Tačiau daugiau kaip 50 proc. atvejų depresijos epizodas po gimdymo būna vienintelis ir jo išprovokuotas. Dažniau pogimdymine depresija suserga moterys, anksčiau patyrusios pogimdyminį liūdesį (apie 20 proc.). Depresijos po gimdymo atsiradimas priklauso nuo socialinės bei ekonominės moters padėties bei išsilavinimo. Rizika susirgti pogimdymine depresija padidėja, jeigu pasireiškia nesutarimai šeimoje, nepasitenkinimas šeimyniniu gyvenimu, stresas, sukeltas kūdikio maitinimo, ligos, priešlaikinis gimdymas, nemiga, susirgusio kūdikio ir mamos sveikatos būklė, negalėjimas maitinti krūtimi, nepakankamas sutuoktinio ar artimųjų palaikymas.
Kas būdinga pogimdyminei depresijai
Moteris jaučiasi išsekusi, nuvargusi, sugniuždyta, dirgli. Ji liūdna, ją kankina nevilties jausmas, padidėjęs verksmingumas. Be to, sutrinka miegas, dingsta apetitas. Moteris ima pernelyg rūpintis kūdikiu arba, atvirkščiai, rūpinasi kur kas mažiau, jaučiasi kalta, jog nėra pati geriausia mama, ją apima nepilnavertiškumo jausmas, nepaaiškinama baimė sužaloti kūdikį ar save. Sumažėja ir domėjimasis lytiniu gyvenimu. Depresija veikia ne tik mamą, į ją reaguoja ir kūdikis. Kūdikis jaučia mamos baimę, nepasitikėjimą savimi, jis pradeda verkšlenti, verkti, neišsimiega, visą laiką jaučiasi alkanas. Tai dar labiau sekina moterį, ji tarsi patenka į užburtą ratą.
Kada derėtų susirūpinti
Atsiradus minėtiems požymiams, būtina apie tai papasakoti gydytojui. Jei per 2 savaites po gimdymo nepavyksta susigrąžinti gyvenimo džiaugsmo, geros nuotaikos, apie tai irgi reikėtų pasakyti gydytojui.
Moteriai reikėtų atminti: nors ir labai norėtųsi rūpintis tik savo kūdikiu, ji turi pasirūpinti ir savimi.
Ko galima tikėtis iš gydytojo
Gydytojas, pateikęs keletą klausimų ar anketų, įvertins moters būklę, patars, ką reikėtų pakeisti gyvenime, kad moteris pasijustų geriau. Gydytojas gali pasiūlyti ir kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą. Jei viso to nepakaktų, gali prireikti vaistų depresijai gydyti.
Ką galima padaryti pačiai moteriai
Pirmiausia reikėtų paprašyti artimųjų pagalbos, jie gali padėti prižiūrėti vaiką.
Visus nerimą keliančius klausimus, tiek dėl kūdikio, tiek dėl savo sveikatos reikėtų aptarti su gydytoju.
Reikėtų pasiklausti, gal gydymo įstaigoje ar bendruomenėje yra panašią situaciją išgyvenančių moterų savitarpio pagalbos grupė. Išsikalbėjus dažnai tampa lengviau.
Reikia rasti laiko sau, kiekvieną laisvą minutę išnaudoti poilsiui.
Kuo gali padėti artimieji
Palaikymas, meilė, rūpinimasis tiek motina, tiek mažyliu – tai svarbiausi dalykai, kuriuos gali suteikti artimieji.
Kas dar svarbu
Jei moteris anksčiau sirgo depresija, pogimdymine depresija, jautė didelį nerimą ar liūdesį nėštumo metu, jei šeimoje kas nors sirgo depresija ar kitais nuotaikos sutrikimais, visa tai reikėtų pasakyti gydytojui. Tada jis atkreips didesnį dėmesį į moters nuotaikos kitimus po gimdymo.
„Mamos žurnalas“
