Pogimdyminis tėtis: kaip apsiverčia vyro pasaulis gimus kūdikiui

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Gimus kūdikiui, apsiverčia ne tik moters, bet ir vyro pasaulis. Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt, Tel. 8*652 43939

Kokių tik nėra tėčių!

Kai kalbame apie kūdikį ir juo besirūpinantį suaugusįjį, dažniausiai tą žmogų įsivaizduojame esant mamą. Ruošia maistą, nešioja, guodžia, moko užsegti sagą ar parašyti pirmąją raidę dažnai pirmiausia mamos. Tėčiai dirba, po darbo prisėda prie televizoriaus, retkarčiais nusiveda sūnų žvejoti, o dukrą didžiuodamiesi pristato draugams. Vaikams tarsteli, kad mamos reikia klausyti, tačiau patys lyg lieka šeimos gyvenimo nuošalyje… Toks yra stereotipinis tėčio vaizdas.

Knygose dar galime paskaityti, kad tėčiai yra labai svarbūs, jie turi aktyviai įsitraukti į vaikų auklėjimą ir praleisti su vaikais daug laiko, rodyti pagarbą mamoms, kad vaikai mokytųsi, kaip bendraujama su savo „antrąja puse“.

Kiek mažiau žinome apie tai, ką daryti, jei tėtis dirba užsienyje ir grįžta tik kas kelis mėnesius porai savaičių, arba mažylio atsiradimas tėtį taip išmuša iš pusiausvyros, kad namuose jis lieka retas svečias.

Yra ir tėčių, kuriems vaikai tokie svarbūs, kad jie pasiruošę teismuose kovoti dėl galimybės būti pagrindiniais jų globėjais po skyrybų.

Taigi tėčių yra labai įvairių, ir jų bendravimas su vaikas gali būti skirtingas. Tačiau visi specialistai sutaria, kad tėtis vaikui yra svarbus, iš jo mažylis gali išmokti kiek kitokių dalykų nei iš mamos. Todėl geriausia, jei yra galimybių bendrauti su abiem.

Tėtis skirtas aktyvumui

Jei mama kūdikiui daugiausia yra maitintoja ir ramintoja, padedanti mažyliui iš aktyvios būsenos pereiti į pasyvią (miegą), tėtis siejamas su priešinga veikla – aktyvumu. Mama prieina, kai kūdikis verkia, jį paima ant rankų, panešioja, jei jis alkanas – pamaitina, jei mato, kad jis jau pavargęs, – užmigdo. Tai nereiškia, kad pamaitinti iš buteliuko ar mažylio nuraminti negali ir tėtis, tačiau tėčiai pasižymi tuo, kad jie yra linkę su kūdikiais žaisti aktyviai (mėtyti, „niurkyti“), – tai skatina mažylius džiaugtis ir juoktis. Pastebėta, kad su tėčiais kūdikiai išgyvena daug stipresnes emocijas nei su mamomis, net kai jos žaidžia panašius žaidimus kaip tėčiai. Aktyvi fizinė veikla leidžia kūdikiui, vėliau – ir didesniam mažyliui – „iškrauti“ savo agresiją, tuomet vaikui lieka mažesnis poreikis ją reikšti kitur (piktai verkti, kąsti, žnybti, muštis). Kai kurie specialistai teigia, kad tėčio nebuvimas ar praradimas per pirmuosius pusantrų gyvenimo metų gali sukelti vaiko elgesio ir emocijų sutrikimų vėlesniame amžiuje.

Dar vienas aktyvių užsiėmimų privalumas – tai geresnis savo kūno pajutimas ir kūniškojo „Aš“ suvokimas, o tai puikus būdas sumažinti įvairių sutrikimų, susijusių su nepakankamu savo kūno suvokimu (tokių, kaip valgymo sutrikimai, savęs žalojimas ir pan., pasitaikančių paauglystėje), riziką.

Mama dažnai būna atsargi, susirūpinusi (kartais – net per daug) mažylio saugumu, todėl gali apriboti jo norą tyrinėti aplinką. Dažniau iš mamų, nei iš tėčių, išgirsime: „Atsargiai, ten neik, gali nugriūti“. Tėtis, priešingai, skatina pažinti pasaulį, moko vaiką būti drąsų. Dažnai tėčiai skatina ar leidžia vaikui kažką padaryti, nes neįvertina galimų pavojų (pavyzdžiui, duoda paragauti dar nežinomo maisto, išveda į lauką „netinkamai“ apsirengus, užsodina ant dviračio), tačiau tokiu būdu suteikia laisvę atrasti naujus dalykus. Drąsa, kurios prireikia vaikui susidūrus su naujomis patirtimis, padės jam ir ateityje įveikti įvairias kliūtis, siekiant savo tikslų. Taigi būtent tėčiai ruošia vaikus savarankiškam ir nepriklausomam gyvenimui, skatina atsiskyrimą, kai tam ateina laikas.

Tėčiai moko tyrinėti

Įdomu, kad moksliniai tyrimai rodo, jog vaikai, į kurių auginimą aktyviai įsitraukia tėčiai, pasižymi geresniais kalbiniais įgūdžiais ir mokymosi laimėjimais. Tai gali skambėti keistai, nes juk paprastai moterys aktyviau naudojasi kalba nei vyrai. Šie duomenys aiškinami tuo, kad tėčiai daugiau pabrėžia pasaulio tyrinėjimo (taip pat ir mokymosi) svarbą, kai mamos yra labiau susirūpinusios vaikų saugumu ir jų auklėjimu.

Tyrimai rodo ir tai, kad mergaitės, kurių santykiai su tėčiais geri, rečiau pastoja paauglystėje – šis rodiklis yra mažesnis daugiau kaip du kartus, lyginant su mergaitėmis, kurių santykiai su tėčiais prasti! Teigiama, kad mergaitės, gaudamos iš tėčių meilę ir palaikymą, mažiau to ieško iš kitų vyrų ar vaikinų ir tokiu būdu neskuba įsitraukti į ankstyvus lytinius santykius.

Savo ruožtu berniukai, kurių santykiai su tėčiais geri, paauglystėje dvigubai rečiau „prisidirba“ ir turi problemų su teisėsauga. Viena iš galimų priežasčių yra greitesnis ir tvirtesnis tėčių reagavimas į netinkamą vaikų elgesį – mamos vis dėlto dažniau stengiasi savo vaikus suprasti ir pateisinti.

Labai svarbu nepamiršti ir to, kad tėtis yra (ar bent turėtų būti) artimiausias mamą suprantantis ir palaikantis žmogus. Žinoma, suprasti ir palaikyti gali ir draugė, ir mamos mama, ir kiti artimieji, tačiau svarbu, kad su tėčiu vis dėlto mama bendrauja ir laiko leidžia daugiausiai. Mūsų kultūroje taip jau yra, kad nuo pat nėštumo atsakingesnės už savo vaikus jaučiasi mamos, kurios nuolat išgyvena nerimą, ar tikrai neliks vienos auginti vaiko, ar bus, kas jas paremia. Ypač neramu tuomet, kai santykiai nėra tvirti. Tėčio buvimas kartu su savo drauge ar žmona, pagalba buityje ar prižiūrint mažylį, palaikymas, kai gyvenimo draugė pavargusi, – visa tai yra geriausios priemonės išvengti depresijos po gimdymo.

Patarimai mamai

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt

* Turbūt daug kartų esate girdėjusios, bet vis tiek priminsime: stenkitės, kad tėtis turėtų galimybę ne stebėti kūdikio priežiūrą iš šalies, bet pats kuo daugiau įsitrauktų.

Taip, ne kiekvienas tėtis trokšta daryti vien nemaloniausius darbus, pavyzdžiui, keisti sauskelnes ar migdyti neramų mažylį, kai Jūs jau esate pavargusi ir todėl prašote pagalbos.

Pabandykite suteikti tėčiui galimybes pasimėgauti tėvyste: pavyzdžiui, įduokite išsimiegojusį, gerai nusiteikusį kūdikį, kai tėtis galės su juo pažaisti taip, kaip jam išeina, nesukdamas galvos, kad kažką daro netinkamai. Nekritikuokite, stenkitės pagirti už bet kokias tėčio pastangas, kad mažyliui patiktų buvimas su juo, – tada ir kitą kartą tėtis norės pasirūpinti kūdikiu. Padrąsinkite, kai tėtis bijos perrengti vaikelį ar jį išmaudyti, – nors ir kaip baisu leisti, pagalvokite, kaip palengvės, kai tėtis išmoks ir visa tai darys pats. Pabrėžkite, kaip gerai jam viskas išeina, ir koks kūdikis laimingas, kad turi tokį gerą tėtį, – pamatysite, kad tokiu atveju tėtis džiaugsis buvimu su mažyliu ir stengsis kuo daugiau įsitraukti.

* Atsiradus daugiau vaikų, nepamirškite, kad abu tėvai turi rasti individualaus laiko kiekvienam iš vaikų. Pasiskirstykite, kas ir kada su kuriuo iš vaikų bendraus: pavyzdžiui, šiandien 19 valandą vakare Jonukas turės valandą laiko su tėčiu, o Kotryna tuo metu – su mama, o rytoj bus atvirkščiai.

* Vaikai dažnai ne vienodai vertina tėvus, ir dažnai galima išgirsti: „Kaip gaila, kad parėjai tu, o ne tėtis“, arba: „Man su mama visada geriau“. Nepriimkite to asmeniškai: tai nereiškia, kad esate prastesnė ar geresnė už savo vyrą. Dažnai tai reiškia, kad tuo metu vaikas turėjo kokių nors lūkesčių kuriam nors iš jūsų. Išlaikykite kantrybę ir pusiausvyrą, pasakykite, kad mylite vienodai visus vaikus. Būkite ramybės ir stabilumo pavyzdys savo vaikams, nesusvyruojantis net ir išgirdus ne pačias maloniausias naujienas.

* Leiskite tėčiui aktyviai žaisti laiką su vaikais, kartais galbūt ir išsipurvinti ar padaryti kažką pavojingo (pavyzdžiui, leisti vaikams žiemą be pirštinių statyti senį besmegenį). Jei nuolat viską kontroliuosite, tėtis neturės noro vėl vaikus išsivesti į lauką, ir vaikai bus baikštesni.

Patarimai tėčiui

* Nepamirškite, kad esate tėtis. Galbūt tai netikėta, nežinote, kaip reikėtų elgtis ir reaguoti, norisi mažiau būti namuose, kai ten tiek šurmulio – visa tai galima suprasti. Tačiau žmonai ar draugei vienai rūpintis mažyliu nelengva. Jūs esate labai svarbus savo sūnui ar dukrai, todėl peržiūrėkite savo dienotvarkę ir sumažinkite sėdėjimo darbe, prie televizoriaus ar kompiuterio valandas – geriau išeikite su kūdikiu ar didesniu vaiku pasivaikščioti į lauką, o namie pasiūlykite vaikams kartu pažaisti kokių nors žaidimų. Atsiradus vaikų, gyvenimas pasikeičia, bet taip nutinka visiems tėvams, ne tik jums – taip pat ir jūsų žmonai. Natūralu, kad reikia šį tą pakeisti.

* Žaiskite su vaiku (vaikais). Jūsų aktyvumas ir entuziazmas – kaip tik tai, ko vaikams reikia iš tėčio! Mėtykite vaiką į orą (žinoma, saugiai), grumdykitės plačioje lovoje, bėkite lenktynių ir žaiskite futbolą – juk jūs žaidžiate visai kitaip, nei tai daro mamos, ir vaikus išmokote visai ko kito.

* Jei turite daugiau nei vieną vaiką, raskite laiko pabūti su kiekvienu iš vaikų atskirai ir su visais kartu. Vaikams reikia žinoti, kad juos mylite ir sugebate jiems rasti laiko savo dienotvarkėje.

* Domėkitės vaikų laimėjimais darželyje, būreliuose ir mokykloje. Dalyvaukite renginiuose ir koncertuose, padėkite namie ruošti namų užduotis. Nuvežkite ar palydėkite ir paimkite vaikus iš būrelių. Džiaukitės savo atžalų gebėjimais ir paguoskite, kai kas nors nepasiseks. Vaikams tai labai svarbu. Dabar jie girdi pagyrimo ir paguodos žodžius iš jūsų, vėliau jie galės patys save paguosti ar pagirti, kai to reikės, o paskui tą patį sakys savo vaikams. Tad jūsų žodžiai liks ilgam.

* Reaguokite į netinkamą vaikų elgesį. Būkite tvirti, nubrėždami ir išlaikydami nustatytas ribas. Vaikams ribos suteikia saugumo, nors jie dažnai gali joms priešintis ir skųstis. Mamos dažnai yra „minkštesnės“ ir atlaidesnės, joms sunkiau suvaldyti vaikų pyktį, todėl galite būti tvirtumo ir atsakomybės pavyzdys vaikams.

Tėčio depresija po gimdymo

Tikriausiai skamba keistai – tėčiai juk negimdo, kodėl juos turėtų apnikti pogimdyminė depresija? Taip, tėčiams netenka patirti nėštumo ir gimdymo džiaugsmų bei rūpesčių, tačiau kūdikio atsiradimas šeimoje yra didelis pokytis ne tik mamoms, bet ir tėčiams.

Įdomu, kad po gimdymo hormonų koncentracija keičiasi ne tik mamų, bet ir tėčių organizme: nustatyta, kad turinčių vaikų vyrų organizme yra mažesnė testosterono („vyriškumo hormono“) koncentracija. Kai kūdikis verkia, testosterono koncentracija padidėja, padažnėja pulsas, tėtis pajunta nerimą ir eina aiškintis, kas kūdikiui nutiko, kad jis tapo neramus. Šis nerimas stipresnis ir testosterono koncentracija didesnė tų tėčių, kurie susilaukė pirmojo kūdikio, organizme, palyginti su „patyrusiais“, daugiau vaikų turinčiais tėčiais. Nieko keisto – nebe pirmojo kūdikio susilaukęs tėtis yra ramesnis ir geriau žino, ką reikėtų daryti.

Apie pogimdyminę mamų depresiją kalbama plačiai, apie tėčius kol kas – gana nedrąsiai. Žinoma, kad švelnesnė ar sunkesnė pogimdyminė depresija turėtų varginti maždaug 1 iš 10 mamų (kad toli gražu ne visada depresija atpažįstama, ar mama, išgyvenanti depresiją, negauna tinkamos pagalbos – kitas klausimas). Panašiai depresija paplitusi ir tarp tėčių. Tyrimai rodo, kad tėčiams didžiausia tikimybė išgyventi depresiją yra 3–6 mėnesiai po kūdikio gimimo.

Kokios tėčių pogimdyminės depresijos priežastys

Vieną priežastį minėjome – tai didžiulis gyvenimo pasikeitimas, kuris reiškia, kad tėčiui reikia išmokti naujų dalykų (rūpintis kūdikiu), prisitaikyti prie santykių su žmona (drauge) ir gyvenimo būdo pokyčių (sunkiau tampa savaitgaliais visiems kur nors išlėkti, vakare iki vėlumos žiūrėti filmus, dažnai lankytis pas draugus ar kviestis kompaniją pas save), stengtis suvaldyti didesnes išlaidas, daugiau rūpintis buitimi. Tėčiai jaudinasi ir dėl žmonos (draugės) išgyvenimų, ir dėl kūdikio, net jei ne visada jaudinimasis turi realų pagrindą, o ką kalbėti, jei iš tiesų susiduriama su sveikatos sutrikimais. Nereikia pamiršti ir to, kad dažnai mažiau miegama, dažniau atsibundama naktį. Sunkiau, kai kūdikiai yra neramūs, prastai miega, daug verkia, o jei tenka auginti dvynius ar pametinukus.

Tiek mamų, tiek tėčių depresijai po gimdymo didžiulės įtakos turi jų pačių tarpusavio santykiai (įtampa poroje, dažni nesutarimai ar atsiskyrimas).

Jei vienas iš tėvų išgyvena depresiją, didelė tikimybė, kad kitas irgi turės depresijos požymių. Depresija gali atsirasti ir tuomet, kai tėtis jaučiasi atstumtas, „neprileidžiamas“ prie kūdikio, jei mama itin susirūpinusi ir bijo, kad tėtis ką nors padarys netinkamai, jei atstumtas nuo žmonos, kuri ypač pasinėrusi į motinystę.

Didesnę depresijos riziką turi jaunesni ir (arba) mažiau uždirbantys tėčiai, svarbūs paties tėčio asmenybės bruožai, anksčiau buvusi depresija ar depresijos atvejai tarp šeimos narių, neseniai išgyventa netektis ar psichologinė trauma, įtampa darbe ar nedarbas.

Tėčių pogimdyminės depresijos simptomai

Jie primena mamų pogimdyminės depresijos ar „paprastos“, nesusijusios su kūdikio atsiradimu, depresijos simptomus:

  • prislėgta, liūdna nuotaika, jausmas, kad gyvenimas yra pilkas, „bespalvis“, beviltiškas;
  • nuolatinis nuovargis, mieguistumas, nenoras ką nors daryti, nesidomėjimas niekuo;
  • jausmas, kad sunku „suimti save į rankas“;
  • kaltė dėl to, kad nepavyksta „susitvarkyti su savimi“ arba dėl nepakankamos meilės kūdikiui;
  • neįprastas dirglumas, kuris dar sustiprina kaltės jausmą, impulsyvumas, pykčio protrūkiai, kurie gali pereiti į smurtinį elgesį;
  • noras verkti arba dažnas verksmingumas;
  • įkyrios, nepagrįstos mintys, kurios gali būti labai gąsdinančios;
  • apetito praradimas arba nuolatinis noras valgyti;
  • sumažėjęs lytinis potraukis;
  • miego sutrikimai (sunku užmigti, naktiniai košmarai, dažni prabudimai naktį, ankstyvas prabudimas);
  • priešiškumas arba abejingumas žmonai (draugei) ir (arba) kūdikiui;
  • sunkumas susikaupti ar priimti sprendimus;
  • fiziniai simptomai, pavyzdžiui, sunkumas krūtinėje, galvos skausmai;
  • rizikingas elgesys (priklausomybė nuo alkoholio, raminamųjų ir panašiai);
  • mintys apie norą numirti ar nusižudyti;
  • baimė ką nors blogo pasidaryti sau arba kūdikiui.

Kodėl tėčių depresija pavojinga

Ji sutrikdo ne tik žmogaus, kuris ją patiria, gyvenimą, bet ir santykius su jo artimaisiais bei tų artimųjų gyvenimus. Tėčių išgyvenama depresija ir nerimas gali pereiti į smurtą prieš žmoną (draugę), taip pat padidinti depresijos atsiradimo žmonai riziką. Jei tėvai ar vienas iš jų yra depresiški, tai ypač sutrikdo kūdikio normalią raidą: mažyliui labai svarbus artimas, saugus, atliepiantis ryšys su tėvais, kurio depresijos atveju palaikyti neįmanoma. Kai kūdikį augina depresiški tėvai, vaikas išgyvena įtampą ir stresą, jo organizme nuolat padidėjusi streso hormonų koncentracija, kuri gali paveikti smegenų raidą, dėl to gali kilti sunkumų formuojantis mažylio pažintinėms funkcijoms ir emocijų reguliacijai. Jei tėtis depresiškas, vaikai dažniau turi elgesio problemų, būna per daug aktyvūs. Didesnės įtakos tėčio depresija turi berniukams, tačiau nustatytas poveikis ir mergaitėms.

PATARIMAI MAMOMS

Ką daryti, jei manote, kad jūsų vyrui (draugui) gali būti depresija:

* Depresija gali stipriai gadinti jūsų tarpusavio santykius, bet pabandykite būti kantrios ir prisiminti, kad savo noru niekas tokios būsenos nesirenka. Žinoma, jums nėra lengva rūpintis ir kūdikiu, ir vyru, bet stenkitės palaikyti ramybę, kad visai šeimai būtų lengviau. Kvieskite pasikalbėti apie tai, kuo jūsų vyras šiuo metu gyvena, kaip jaučiasi, apie ką galvoja. Kartais kūdikio gimimas gali paaštrinti įvairius senus prisiminimus, patyrimus, seniai nugrimzdusius pasąmonėje (pavyzdžiui, susijusius su santykiais su tėvais ar broliais/seserimis, netektimis), – kalbantis apie tai gali palengvėti, bent jau bus jums abiems aiškiau, kas vyksta. Pasiūlykite vyrui pasikalbėti ir dar su kuo nors – artimu draugu, šeimos nariais.

* Padrąsinkite vyrą kreiptis į psichikos sveikatos specialistą (psichologą, psichoterapeutą), ypač jei jam sunku kalbėtis apie savo būseną ar „paprasti“ pokalbiai nepadeda. Palaikantys artimieji yra aukso vertės, tačiau kartais reikia ne tik noro padėti, bet ir tam tikrų žinių, kurių turi tik profesionalai.

* Nelyginkite vyro su kitais vyrais (tėčiais), nesakykite, kad jis turi tik „susiimti“. Visa tai labai skaudina ir nepadeda pasijusti geriau. Stenkitės nenutolti nuo savo vyro, ieškokite galimybių jums pabūti dviese (pavyzdžiui, pasikalbėti prie arbatos puodelio miegant kūdikiui ar nueiti į kiną, kol mažylį prižiūrės močiutė). Kvieskite įsitraukti į kūdikio priežiūrą, kad vyras nesijustų atstumtas.

* Nors gimus kūdikiui gali būti sunku suplanuoti dienos ritmą, žmonėms, sergantiems depresija, naudinga, kad būtų kaip galima aiškesnė dienos struktūra: panašiu metu keltis, valgyti, išeiti pasivaikščioti, vakare eiti miegoti. Stenkitės padėti vyrui ją palaikyti.

* Jums visiems svarbu turėti galimybių pajudėti (pasivaikščioti, pasimankštinti), skirti laiko sau ar savo mėgstamam užsiėmimui (kad ir paskaityti žurnalą, išgerti arbatos). Ieškokite, kas galėtų padėti jūsų šeimai išgyventi šį laikotarpį, – pasikvieskite į pagalbą tėvus ar kitus giminaičius, kurie pagelbėtų buityje ar išeitų su mažyliu į lauką, jei turite galimybių, – pasisamdykite auklę ar namų tvarkytoją.

PATARIMAI TĖČIAMS

Ką daryti, jei manote, kad patiriate pogimdyminę depresiją:

* Jums gali būti sunku suprasti, kas su jumis vyksta ir kodėl taip jaučiatės. Savo jausmus įvardinti nelengva, dar sunkiau paaiškinti, iš kur jie kyla. Tam padeda kalbėjimasis apie savo būsenas, mintis, bandymas rasti šių būsenų priežastis ir pasekmes. Jei turite žmogų, kuriuo pasitikite ir kuris gali jus išklausyti, – pasikvieskite pokalbiui. Ypač svarbu nors trumpai paaiškinti apie savijautą savo žmonai, kad nepradėtumėte pyktis, jei jai atrodys, kad jūs labai nutolote ir norite „nusiplauti“ nuo šeimos.

* Kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą. Draugai ir artimieji gali jus palaikyti, tačiau ne visada vien to pakanka. Specialistai, kurie ne vienerius metus mokėsi, kaip bendrauti su įvairių sunkumų turinčiais žmonėmis, lengviau padės jums suprasti savo jausmus ir jų priežastis, ypač jei jų kilmė – skausmingos (galbūt jau užmirštos) patirtys.

* Bendraukite su kitais tėčiais. Savi rūpesčiai atrodo sunkiausi, tačiau pasikalbėjus su kitais galima pasidalyti patyrimu, išgirsti išradingų problemų sprendimų, kartais – suprasti, kad situacija nėra tokia sunki, kaip tuo metu atrodo. Panašaus amžiaus vaikų turinčių tėčių dairykitės tarp savo ar žmonos draugų, taip pat galite pabandyti rasti „likimo draugų“ interneto forumuose ar „senoviniu“ būdu – kieme, vaikščiodami su mažyliu.

* Stenkitės palaikyti dienos režimą, keltis, gultis ir valgyti panašiu laiku. Rūpinkitės asmens higiena, pasimankštinkite ar pasportuokite – tai neleis jums apsileisti, „ištižti“. Išeikite su kūdikiu pasivaikščioti – fizinis krūvis, ypač šviesiuoju paros metu, yra puikus vaistas nuotaikai pagerinti. Žmona tuo metu irgi galės pailsėti, tad vienu šūviu nušausite tris zuikius (kūdikiui tyras oras irgi į sveikatą).

* Stenkitės išsimiegoti. Auginant kūdikį, tai labai nelengva, tačiau pabandykite su žmona pasidalinti laiką, kai kelsitės pasirūpinti mažyliu, pavyzdžiui, vieną naktį keisite sauskelnes jūs, kitą naktį – žmona, arba pusę nakties jūs, kitą pusę – žmona. Savaitgalį vieną rytą leiskite ilgiau pamiegoti žmonai, kitą rytą prašykite, kad žmona nežadintų jūsų. Jei turite galimybių, nusnauskite po pietų.

* Nors dabar laiko greičiausiai gerokai sumažėjo, stenkitės jo rasti savo mėgstamam užsiėmimui (hobiui) – nors valandą per savaitę. Tai padės jums bent mintimis atitrūkti nuo dabartinio pasikeitusio gyvenimo ir atsipalaiduoti.

* Jei jus kankina mintys, kad nemylite ar per mažai mylite savo kūdikį, esate jam abejingas, todėl galbūt kenkiate jam, – pasistenkite prisiminti, kad jūs esate svarbus savo mažyliui. Jeigu tik galite, nešiokite mažylį, išmaudykite jį, pakeiskite sauskelnes, pakalbinkite, eikite su juo į lauką. Tai padės jums kurti artimesnį ryšį ir pajusti savo tėvystę.

* Stenkitės vengti tokių žalingų „gydymosi“ nuo depresijos būdų, kaip alkoholio vartojimo, gausaus rūkymo, sėdėjimo darbe iki vėlumos ar grįžimo į namus kaip galima vėliau. Tai nepalengvina nei jūsų, nei jūsų šeimos būsenos, tik sukuria papildomų problemų. Geriau pabandykite grįžti anksčiau ir pasikalbėti apie tai, kaip jaučiatės…

Šie patarimai naudingi ir tuomet, kai depresija apima ne po gimdymo, o kitu gyvenimo etapu. Apskritai vyrai rečiau linkę kreiptis į specialistus ar kalbėtis su artimaisiais, jiems sunkiau kalbėti apie savo jausmus, todėl depresija dažnai artimųjų neatpažįstama, o pats kenčiantysis lieka be tinkamos pagalbos. Jeigu manote, kad jūsų vyras turi depresijos simptomų, – pasikalbėkite su juo apie tai arba pakvieskite nueiti pas psichologą (psichoterapeutą).

Tėčio patirtis

Nors daug kalbama apie pogimdyminę vyrų depresiją, pavydą dėl dingusio žmonų dėmesio ar šilumos, noriu paprieštarauti. Man atrodo, kad visi normalesni, švelnesni vyrai vaiko laukia lygiai taip pat kaip ir motinos. Mano atveju, aš net labiau laukiau dukros gimimo, nei mano žmona (ji bijojo gimdymo, dėl to prašydavo, kad dukra nesiskubintų). O kai vaikas atsiranda, moterys lygiai taip pat gali pavydėti vyrų dėmesio vaikams. Ta depresija – visiškas egoizmas, matyt, depresuoja tie, kurie patys ne per daugiausiai skiria dėmesio savo kūdikiams.

Žinoma, būna įvairiausių jausmų – kadangi buvau dar labai jaunas, kai žmona pagimdė (man buvo 22 metai ), nerimavau dėl savo ateities, nes studijavau paskutiniame kurse, darbo neturėjau. Skubiai ieškojau darbo, kad tik galėčiau išlaikyti šeimą, juk dabar buvau atsakingas ne tik už save, bet ir už vaiką. Ir nors buvau jaunas, iki vaiko gimimo mėgau pašėlti, žinia apie nėštumą manęs visai neišgąsdino, nes mano žmona buvo lygiai tokia pati jauna, lygiai taip pat mėgstanti pašėlti. Sutarėme, kad vaiko gimimas nesustabdys mūsų – taip ir yra.

Aleksandras

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 − = vienas

Kitos temos: