
Kaunietė Rita brūkštelėjo kelis santūrius žodžius: „Norėčiau paskaityti apie paraproktitą. Mano sūnus dėl to operuotas, laukia antra operacija“. Iš šio sauso fakto išsirutuliojo įdomi istorija ir patarimai visoms skaitytojoms.
Pasakoja mama Rita
Po sunkaus nėštumo – sveikas sūnus
Kiekviena besilaukianti moteris tiki, kad viskas bus gerai tiek jai, tiek jos mažyliui. Prieš šį nėštumą buvau pastojusi du kartus, abu nėštumai baigėsi nesėkmingai. Pirmą kartą įvyko persileidimas, antrą kartą nesivystė vaisius, nuolatos karščiavau ir kraujavau, todėl teko nutraukti nėštumą. Natūralu, kad pastojus trečią kartą ir besilaukiant Domuko į galvą lindo negeros mintys. Be to, ir gydytoja, kai apsilankiau su gera naujiena, nieko neslėpdama pasakė: „Tikiuosi, išnešiosi bent septynis mėnesius“.
Laimei, pavyko Domą išnešioti. Nors gimė beveik dviem savaitėmis anksčiau laiko, svėrė 4 290 g, buvo 55 cm ūgio. Ligoninėje išbuvome 8 dienas. Domas gerai valgė, puikiai miegojo, tik antrąją gyvenimo dieną prasidėjo naujagimių gelta. Savaitę laiko su nedidelėmis pertraukomis Domukas gulėjo kvarco lempų „namelyje“. Gelta tai lyg silpnėdavo, tai vėl ūmėdavo. Namo mus išleido su sąlyga, kad ir toliau priiminėsime saulės vonias, nes gelta laikėsi, nors ir neviršijo leistinų ribų.
Taigi namo parvažiavome su sveiku, gražiu kūdikiu, išskyrus geltonesnę nei įprasta naujagimiams odelę. O ir pastaroji pamažu rausvėjo.
Per vieną naktį – netikėta liga
Po dviejų savaičių namuose prasidėjo mūsų istorija. Vakare kaip įprasta Domuką išmaudžiau ir pavalgydinau. Viskas buvo gerai. Tačiau ryte nuėmusi sauskelnes sustingau. Ant užpakaliuko netoli išangės pūpsojo didžiulis raudonas guzas. Kai jį paliečiau, Domukas pradėjo verkti. Nuraminusi pamatavau temperatūrą – ji buvo normali. Apetitu sūnus irgi nesiskundė.
Kadangi buvo savaitgalis, išsikviečiau gydytoją į namus. Apžiūrėjusi Domą ji skyrė antibiotikų ir gydančio tepalo kompresų. Sakė, jei nekils temperatūra, nedings apetitas, vaikutis bus ramus, galime laukti pirmadienio, o tada reikėtų pasirodyti vaikų chirurgui. Kai paklausiau, nuo ko galėjo iššokti toks baisus guzas, gydytoja atsakė: „Infekcija. Kiek tokiam mažam žmogučiui tereikia…“
Praėjus dienai pūlinys iškilo į viršų ir pratrūko, pradėjo tekėti pūliai. Buvo labai baisu, labai laukiau pirmadienio, kai vaikutį turėjo apžiūrėti chirurgas. O jis nenudžiugino. Davė siuntimą į stacionarą ir įspėjo: „Ruoškitės operacijai“. Nei ligos, nei priežasties chirurgas nepasakė.
Žaibinė operacija
Kai nuvažiavome į ligoninę, Domuką iškart pradėjo ruošti operacijai. Mus priėmęs gydytojas pasakė, kad Domui – ūmus naujagimių paraproktitas. Susidaręs pūlinys, kuris greičiausiai jungiasi su tiesiąja žarna. Išsamiai viską paaiškinti žadėjo po operacijos.
Pradėjau domėtis, kas tai per liga. Vyresniems vaikams (tuo metu, kai operavo Domą, skyriuje gulėjo 16 metų vaikinas, kuriam irgi buvo paraproktitas) tokia liga pasireiškia, kai žarnyne yra kirmėlių. Mūsų atveju kaip galimą priežastį įvardino įtrūkimus išeinamojoje žarnoje, per kuriuos ir įsimetė infekcija. Pusiau juokais, pusiau rimtai gydytoja patarė susirūpinti mūsų šeimos „pūlinėmis liaukomis“ (nes papasakojau, kad vyresniajam sūnui, kai buvo visai mažiukas, užpūliavo ašarų latakai, vaikutis, galima sakyti, verkė pūliais).
Domuką operavo praėjus vos 4 valandoms nuo mūsų atvykimo į ligoninę. Operacija truko apie 3 valandas. Štai ištrauka iš ligos išrašo: „Dėl ūminio naujagimių paraproktito operuotas skubos tvarka 2005.10.17 bendrinėje nejautroje. Operacijos metu rastas pūlinys, nueinantis į rectum, drenuota“.
3 savaitės ligoninėje
Mažojo ligoniuko būklė gerėjo, temperatūra buvo normali, jis ir toliau gerai valgė, miegojo, kiekvieną parą priaugdavo po 200-500 g svorio (po operacijos turėjau rašyti, kiek kasdien kūdikis sveria, kiek kartų valgė, kiek kartų tuštinosi, kokia buvo temperatūra). Kai baigėsi antibiotikų kursas, vienintelis gydymas liko tik apiplovimai ir perrišimai. Pūlinys valėsi gerai, tačiau formavosi fistulė. Tokio pobūdžio žaizdos turi gyti iš apačios į viršų, o Domukui gijo atvirkščiai. Taigi, kiekvieną kartą, kai jis pasituštindavo, žaizdą gydytojai drenuodavo. Tos akimirkos būdavo baisiausios.
Pamažu viskas stojo į savo vietas – žaizda nebepūliavo, kanalas pradėjo užsipildyti granuliacijomis ir užsidarė. Taigi, po 3 savaičių, praleistų ligoninėje, grįžome namo.
Ypatinga švara, laikas ir kantrybė
Po operacijos susidarė fistulė – mažas kanalas, kurio vienas galas jungiasi su tiesiąja žarna, o kitas išeina į paviršių. Per jį Domukui pasituštinus išsispaudžia išmatos. Taip būna ne visada. Kartais iš mažos skylutės (taip mes ją vadiname) neišsispaudžia niekas. Tai priklauso nuo to, ką vaikutis valgė, kaip tuštinosi. Vaizdingai galima pasakyti, kad Domas turi dvi išanges – normalią ir tą mažutę fistulę.
Tokio ligoniuko, kaip mano Domukas, priežiūra reikalauja trijų pagrindinių dalykų – ypatingos švaros, kantrybės ir laiko. Svarbiausia, kad žaizdelės vieta visada būtų švari, todėl Domas sunaudoja dvigubai daugiau sauskelnių. Kadangi ši vasara buvo karšta, bandėme gyventi be sauskelnių ir prisiminėme medžiaginius vystyklus. Gerus pusę metų naudojome tvarstukus, plaudavau Domo užpakaliuką tirpalu (jį tekdavo užsisakyti vaistinėje), maudydavome Domą virintame vandenyje. Reikėjo atidžiai sekti, kad skylutė neužsikimštų, stebėti, kad nebūtų sukietėjimo, išspausti išmatas. Naktį keldavausi po kelis kartus pažiūrėti, ar Domukas nepasituštino į sauskelnes.
Laukia dar viena operacija
Domuko laukia antra operacija – per ją chirurginiu būdu pašalins susidariusią fistulę. Iš pradžių gydytojai planavo šią operaciją daryti, kai Domui sukaks pusė metų, bet proktologas patarė lukterėti iki metų. Būna atvejų, kai fistulė savaime „susitvarko“, bet taip būna labai retai.
Ateities prognozės? Tikimės, kad pakaks šios operacijos ir daugiau sūneliui neteks gultis po skalpeliais. Svarbiausias tikslas – pašalinti fistulę, kad per ją nebėgtų išmatos.
Mamos, būkime stiprios ir tvirtos kaip uola. Juk mūsų mažyliams taip reikia šiltų, švelnių mūsų rankų. Ypač to reikia mažiesiems ligoniukams.
Gydytojo komentaras
Komentuoja proktologas Paulius Žeromskas
Paraproktitas – tai išangės pūlinys. Skirtumas nuo kitų pūlinių tas, kas jis susidaro tiesiosios ir išeinamosios angos riboje. Paprasčiau šnekant – tiesiojoje žarnoje. Supūliuoja ten esančios liaukos. Visi pūliniai „stengiasi pratrūkti“. Ir tai vyksta ten, kur yra mažiausias pasipriešinimas ir artimiausiu keliu. Tarkim, jei pūlinys yra poodyje, jis pratrūksta pro odą, retai kada jis „keliauja“ gilyn. Tuo tarpu tiesiojoje žarnoje susidaręs pūlinys dėl pakankamai didelio spaudimo joje, priešingai, keliauja tolyn nuo žarnos išangės link ir ten pratrūksta. Susidaro nenatūrali jungtis tarp tiesiosios žarnos ir išangės odos.
Liga dažniausiai pasireiškia karščiavimu ir skausmu išangėje. Pūlinys gali pratrūkti ir susiformuoja fistulė (lietuviškai – švilpa). Neretai ši liga vadinama lėtiniu paraproktitu. Specifinių ligos priežasčių, tokių kaip higienos stoka ar paveldimumas, nepastebėta. Paraproktitas gresia visiems. Profilaktikos priemonių nėra. Tai pūlinga liaukų infekcija. Liga dažniausiai atsiranda dėl kažkokių priežasčių užsikimšus liaukos kanalėliui. Logiška, kad užsikimšimo priežastisi gali būti ir kirmėlės (spalinės).
Visais atvejais paraproktitą reikia operuoti. Visi pūliniai, jei laiku negydomi, gali komplikuotis sepsiu. Pūlingas procesas progresuoja žaibiškai – per kelias dienas. Kitas pavojus susijęs su anatomine ligos vieta. Operuojant paraproktitą visada yra pavojus pakenkti išeinamosios angos rauką. Jį pakenkus atsiranda kita problema – išmatų nelaikymas. Todėl visada būtina, kad operuotų proktologas.
Daugiausiai problemų turi pacientai, kurie gydėsi patys, patarti vaistininko ar kito nespecializuoto mediko. Tokių pacientų daug, nes dėl „gėdingos vietos ligos“ visi delsia pasirodyti. Delsimo kaina yra užleista liga ar komplikacijos, kurias, aišku, gydyti visada sunku. Tad, mielos mamos, nesigėdinkite gydytojui pasakyti ir parodyti, jei vaikui „toje vietoje“ atsirado kažkas netipiško.
„Mamos žurnalas“
Tai baisi liga, mano mažylis su ja kamuojasi jau ketvirtą mėnesį… 🙁