„Puoškis lietuviškai“ – drabužiai su baltiška simbolika įvairaus amžiaus patriotams

Puoškis lietuviškai

Asta ir Karolis Valiukevičiai su dukra Gabija

Asta ir Karolis Valiukevičiai sako, kad kartais yra linkę imti ir pasiduoti gyvenimo netikėtumams. Vienas tokių netikėtumų buvo šeimos verslas „Puoškis lietuviškai“.

Marškinėliai, džemperiai ar kuprinės su lietuviška simbolika yra tarsi šakos, išaugusios ir sužaliavusios iš senų baltiškų šaknų.

Apie šį šeimos nuotykį pasakoja Asta ir Karolis

Kuriam kilo mintis, kad reikėtų puoštis lietuviškai?

ASTA. Tai įvyko 2017 metais. Turėjo būti eilinė mūsų šeimos vasara. Karolis tuo metu dar dirbo kitame darbe, o aš vasaros metu darbuodavausi stovyklose, festivaliuose ir kituose vasariškuose renginiuose. Tačiau tų metų vasarą netikėtai susijaukė visi planai ir lyg iš dangaus nukrito kelionė į Kanadą. Artimiausiuose planuose tokio įvykio nebuvome numatę, bet vieną dieną paskambino Baltų religinės bendrijos krivė ir paklausė, ar nenorėtume nuvykti į Amerikos žemyną, nes ten gimusi lietuvaitė, dabar jau turinti anūkų, norėtų tradicinės lietuviškos vaiko palaiminimo ir įvesdinimo į giminę šventės. Aš pati atlieku įvairias šeimos švenčių apeigas, paremtas baltiškomis tradicijomis, todėl tas skambutis labai nenustebino, tačiau Kanada truputėlį toliau negu Kaunas, Klaipėda ar jau daug kartų aplankyta Italija… Tačiau galvoti nebuvo kada, nes šventė greičiau nei už mėnesio, todėl ilgai negalvodama pasakiau TAIP. O paskui pasakiau vyrui, kad jo gimtadienio proga mes skrendame į Kanadą.

Kadangi vykome atlikti šventės, kuri turi gilias baltiškas tradicijas, tai ir lauktuvės turėjo būti tokios, kurios primintų mūsų baltiškas šaknis.

Patys esame gana praktiški žmonės, todėl kokių nors suvenyrų neplanavome vežti. Norėjome kažko praktiško ir lengvai pritaikomo, juolab kad nepažinojome tų žmonių, pas kuriuos vykome. Žinojome, kad jeigu pavyktų suderinti senąsias tradicijas su šiuolaikiškumu, – neprašautume. Taip gimė mintis, kad būtų puiku nuvežti kokius nors lietuvybe kvepiančius marškinėlius. Deja, mums nepavyko rasti tokių, kokius matėme savo vaizduotėje. Taip ir išvykome su visai kitokiomis lauktuvėmis. Tačiau idėja galvose liko…

KAROLIS: Aš jau kurį laiką galvojau, kad norėčiau dirbti sau, kad būtų įdomu kažką gaminti, bet konkrečių planų tada dar nekūriau.

Kodėl sumanėte verslą, kuriame būtų baltiškos simbolikos?

KAROLIS. Pasaulis gražus tuo, kad yra įvairus. Mes su broliais latviais esame vieninteliai baltų palikuonys. Esame unikalūs tuo. Esame įdomūs ir sau, ir kitiems. Tai mūsų šaknys, mūsų tradicijos. Iš ten mes esame kilę. Ta kultūra ir tikėjimas formavo mus, kaip tautą, tad jeigu norime pabrėžti savo kilmę, savo šaknis, tiesiog neturime kito pasirinkimo. Mes esame baltai. Tokiame dideliame pasaulyje tik dvi mažos tautos. Tai fantastika. Unikalu. Gebėjome išlikti tūkstantmečius, tad nieko labiau mūsiško turbūt nė nebeįmanoma sugalvoti.

ASTA: O kaip ta kultūra atėjo į mūsų gyvenimus? Ji visada buvo šalia. Aš pamenu, kaip vaikystėje važiuodavome su dieduliu arkliu kinkytu vežimu. Mes važiuojam važiuojam, o ganykloje ganosi koks kitas arklys ir matydamas mus ima kinkuoti galva. Ir dabar nežinau, kodėl arkliai taip daro, bet diedulis irgi galvą nulenkdavo ir mane pamokydavo taip elgtis. Sakydavo: „Matai, kaip arklys tave sveikina? Ir tu pasisveikink.“

O močiutė sekmadieniais kepdavo duoną. Kol duona kildavo, reikėjo tylos, todėl patyliukais įslinkdavau į virtuvę ir pirštu pakabindavau gabalą raugo tešlos. Labai skanu buvo. O kai jau formuodavo duonos kepaliukus, tai ant pirmo duonos kepalo pirštu užbraukdavo tokį kryžiuką, kaip pliuso ženklą. Aš klausdavau, ką ji čia piešia, tai kartais sakydavo, kad čia kryželis, kartais – kad saulė.

Dabar jau žinau, kad senoji baltiška kultūra jų gyvenimuose buvo sumišusi su vėlesne, krikščioniška, bet abi tarpusavyje derėdavo, ir svarbiau už savęs priskyrimą kuriai nors kultūrai buvo žmogaus dora, derėjimas su gamta, mokėjimas būti joje, ja naudotis ir kartu ją tausoti.

Tik augdamas ir besidomėdamas tomis lietuviškomis tradicijomis ėmiau suvokti, iš kur jos atėjusios ir kokius nesuvokiamai senus laikus mena. Niekas mano vaikystėje nesakydavo, kad čia baltiška kultūra, čia ne baltiška. Viskas buvo kur kas paprasčiau – svarbu buvo tai, kas buvo lietuviška. Tie maži kasdieniai pasaulėžiūros dalykai giliai sudygo, ir domėjimasis lietuviškomis tradicijomis visada buvo čia pat. Man rodos, kad aš nuolat gyvenau, apsuptas tradicinės lietuviškos kultūros.

KAROLIS: Aš irgi nuo pat vaikystės buvau auklėjamas kaip patriotas. Tiek tėvai, tiek seneliai, tiek kai kurie mokytojai mokykloje visada pabrėždavo lietuvybę, tradicijas, būtinybę mylėti, gerbti ir ginti savo tėvynę. Baltiška kultūra į mano gyvenimą atėjo jau suaugus, sukūrus šeimą, susipažinus su naujais draugais.

Kaip judu susipažinote – galbūt irgi per tą baltišką kultūrą?

ASTA. Susipažinome mes tradiciškai, per bendrus draugus, bendrus susibūrimus ir apie savo pasaulėžiūras tuo metu nei kalbėjomės, nei diskutavome. Buvome jauni, aktyvūs ir kalbėtis apie ką nors gilaus ir prasmingo nebuvo kada.

Jūsų vaikų vardai irgi baltiški – Gabija ir Joris.

ASTA. Mūsų vaikų vardai lietuviški. Baltiška ir lietuviška mums reiškia tą patį. Jeigu jau kalbant apie vardus, tai kokie dar gali būti lietuviški vardai? Kartais mums sako, kad lietuviški – tai Jonas ar Ona.

Nieko blogo nenoriu pasakyti apie šiuos vardus, tačiau nieko čia lietuviško. Joną mes rasime visose tautose. Latvijoje bus Janis, slavų kraštuose Janas, Ivanas, anglosaksų – Džonis. Tai jau gana vėlyvi vardai, išplitę įvairiose tautose. O mes esame lietuviai, todėl svarbu buvo vardus išrinkti lietuviškus.

Gabijai jau 17 metų, kai ji gimė, dar negalvojau apie tai, ar vardas turėtų būti lietuviškas, ar ne, bet matyt kažkaip iš pasąmonės taip susidėliojo. O rinkdami vardą Joriui jau galvojome apie tai, kad abu vaikai turėtų turėti lietuviškus vardus.

KAROLIS: Augindami vaikus, tikrai nesaugome jų nuo pasaulietiškos kultūros, tačiau stengiamės supažindinti ir su tradicine lietuvių kultūra. Dainuoti liaudies dainas mūsų namuose tikrai nesvetimas pomėgis. Žmona anksčiau dainavo apeiginio folkloro grupėje „Kūlgrinda“, dabar ten dainuoja mūsų dukra.

ASTA: Kaip jau minėjau anksčiau, – atlieku šeimos švenčių apeigas, taip pat rengiu ir kalendorinių švenčių apeigas šeimoms, bendruomenėms. Dukra čia didelė pagalbininkė. Ji turi puikų balsą, moka daug sutartinių, apeiginių giesmių ir dainų, todėl švenčių metu man lieka tik būgną mušti, o ji viską gali pagiedoti geriau už mane.

Namuose savo vietą turi ir kanklės, tik niekaip nesugebame jų įvaldyti. O po renginio kuriam laikui namuose užsilikus būgnui sūnus turi užsiėmimą. Kiekvienas šeimos narys turi daugiau mažiau tradicinių baltiškų drabužių, su šių dienų interpretacijomis. Lankomės ir baltų kultūros renginiuose.

Juokaujame, kad festivalis „Mėnuo juodaragis“ yra lyg kasmetinis giminės susitikimas. Kai vyksti į tokį festivalį, tai žinai, kad visi jo dalyviai bus panašių pažiūrų. Kad sutiksi begales pažįstamų ir kad jie yra tavo bendruomenė.

O Rasos šventė, Žolinė ir žiemos saulėgrįža yra tos datos, kurios mūsų šeimoje yra kaip atskaitos taškas. Jei kuriais metais šias šventes praleidi, tai atrodo, kad viskas metuose susijaukia.

Gal turite šeimų ratą, kurie irgi domisi senąja kultūra?

KAROLIS. Tikrai turime tokį ratą ir šeimų, ir draugų, dar nesukūrusių šeimų. Su bendraminčiais viskas labai paprasta. Visi žinome, kodėl vienaip ar kitaip elgiamės, kodėl švenčiame tam tikras datas, žinome, kad domimės tais pačiais dalykais, visada žinome, kam pasiūlyti kartu vykti į vieną ar kitą šventę, festivalį. Mėgėjai kopti į kalnus turi savo bendruomenę, su kuria kartu kopia, klasikinės muzikos mėgėjai – su kuriais kartu mėgaujasi koncertais. Visi žmonės turi savo draugų ratus pagal savo pomėgius. Tai mes tikrai niekuo nesiskiriame nuo visų. Mėgstame su draugais nueiti į barą, kuriame galima rasti tikro namudinio alaus. Jei tik pavyksta susirinkti dainingai kompanijai, tai būtinai padainuojame. Labai šaunu, kad yra tokių vietų, kur gali nueiti, kartu susėsti ir padainuoti, nes daina nėra tik kažkoks sceninis reiškinys. Daina yra gyvenimo dalis.

Kaip atsirado piešiniai, ornamentai ant jūsų produkcijos – kas siūlo, kaip ,,testuojate“, kas turi didžiausią paklausą?

ASTA. Baltų ženklai tam tikra prasme yra lyg raštas. Ženklas nėra raidė ir jam negalima priskirti labai siauros reikšmės, tačiau pats savyje jis turi tam tikrą informaciją. Mes nesame tie fanatikai, kurie galvojame, kad „užsidėjus“ ant savęs vieną ar kitą simbolį jis pradės gydyti, paveiks taip ar anaip, tačiau žinoti ženklo prasmes vis dėlto yra svarbu. Esame pastebėję, kad ugnies ženklus drąsiau dėvi tie žmonės, kurie stipriai savomis kojomis stovi ant žemės.

Kartais žmonės perka tam tikrus rūbus su ženklu, kuris jiems gražus, bet dažniau vis dėlto renkasi ženklą pagal tai, ką tas ženklas pasakoja.

Galime tik pasidžiaugti, visuomenė atsigręžia į savo šaknis, ieško lietuvių unikalumo. Gal buvo tas laikas, kai norėjome būti tokie, kaip visas pasaulis ar bent tokie, kaip visi europiečiai, kai buvo labai vertinga tai, kas iš užsienio. Tačiau pasaulis „susitraukė“. Iš Vilniaus pasiekti Torontą užtenka vienos dienos. Žmonės keliauja ir vis labiau pamato, kad pasaulis yra įvairus, kad vokietis nėra toks pats europietis, kaip italas, kad prancūzas nėra toks pats, kaip latvis, todėl būti lietuviu darosi svarbu.

Dažniausiai žmonės renkasi tuos ženklus, kuriuos pažįsta, kurių prasmes žino, bet taip domisi ir tais kitais, jiems dar nežinomais.

Kodėl svarbu gilintis į ornamentuose užkoduotą prasmę, kultūrinę informaciją?

KAROLIS. O kodėl svarbu suprasti, kas užsienio kalba parašyta ant tavo marškinėlių? Manau, svarbu, kad tavo mintys sutaptų su tuo, ką apie tave pasakoja tavo apranga. Juk ne visi nori marškinėlių su užrašu „I‘m a B****“.  Taip ir dėl baltų ženklų – norisi žinoti, ką tavo drabužis pasakoja kitiems.

Ar tenka mugėse patarinėti, kokia vieno ar kito simbolio prasmė, ar žmonės ką nors apie tai žino?

KAROLIS. Tikrai tenka patarinėti, nes būna tokių situacijų, kai žmogus sako, kad jam tas ženklas gražiai atrodo, bet jis nežino, ką tas ženklas reiškia. Ir tuomet pradedi jam pasakoti to ženklo reikšmes, žmogus klausosi, klausosi ir paskui sako: ne ne ne, man šitas, žinokit, kažkaip netinka. Mat reikia tokio ar tokio, tai koks čia ženklas galėtų būti? Tuomet parodai, papasakoji, ir jis nusiperka, nors iš pradžių gal nė nežiūrėjo į tą pusę. O būna ir tokių, kurie žino daug ir ieško kažko labai konkretaus, būna net taip, kad sutariame pagaminti pagal konkretų užsakymą.

Slidinėjimo striukė su baltiškais ženklais, madinga tunika – kaip dera praeitis su šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdu, tempu?

KAROLIS. Dera taip gerai, kad nė nepastebime. Dabar visuomenėje „ant bangos“ yra vartojimo mažinimas, ekologija, mąstymas, ką valgai, ir visokie kiti panašūs dalykai. Žmonės juos atranda kaip didelę naujovę. Tačiau tai tikrų tikriausia senovė. Tai vertybės, kurios buvo svarbios jau taip senai, kad ta senovė mums sunkiai įsivaizduojama. Būtent todėl, kad žmonės vadovavosi šiomis vertybėmis, jiems leido išlikti iki šių dienų. Vadinasi, esminiai dalykai nesikeičia. Keičiasi tik formos, o prasmė lieka ta pati.

Baltų ženkluose mes išskaitome darną su gamta, gamtos ženklus, simbolius, jų prasmes. Ženkluose perteiktas mūsų protėvių pasaulio suvokimas labai aktualus šiomis dienomis, nes visa ko begalinis vartojimas neveda į šviesesnį rytojų. Kad suvoktume esminius pasaulio dėsnius, reikia prisiminti tas žinias, kurias žmonija saugojo tūkstantmečiais.

Dabar žmogus dažnai linkęs spręsti už gamtą, jam atrodo, kad jis geriausiai žino, kas gamtoje vertas išsaugojimo, kas vertas sunaikinimo. Jis ima ir surūšiuoja pagal svarbą visą gyvybę, ima ir sužino, kas svarbiau gamtoje, kas mažiaus svarbu. Tokiu perdėtu rūpesčiu žmogus pastato save į dievo vietą – jis sprendžia, kaip reguliuoti gamtos ritmus, jos mechanizmus. Taip suskubus viską reguliuoti, labai lengva užmiršti, kad gamtoje žmogus yra tik tokia pati sudedamoji pasaulio dalis, kaip uodas, vanduo ar koks lapas, kad viskas yra betarpiškai susiję, ir esminiai dalykai, kurių žmogui reikėtų išmokti, – tai darna su pasauliu, pagarba gamtai ir saikas. Kitaip tariant, – nesikišti į gamtą.

Tikrai šiais laikais galime sau leisti daugiau, negu galėjo mūsų protėviai, bet baltiškos kultūros palikimas primena ir tikrąsias vertybes.

ASTA: Aš sugalvojau tokį pavyzdį. Raidės savaime nėra jokia vertybė, tačiau jų pažinimas atveria kelią į skaitymą, į žinias, į išmintį. Gauti žinių tu gali ir nemokėdamas skaityti, tačiau tada turi mažiau žinių šaltinių. Taip ir dėl baltų ženklų. Pats sau ženklas nepadarys pasaulyje stebuklo, tačiau jų pažinimas ir žinojimas, kas norima tais ženklais pasakyti, atveria kelią į supratimą, kaip veikia pasaulis. Ir tai nėra toks mažas lokalus reiškinys, apimantis tik Lietuvos teritoriją. Senieji baltų ženklai išskiria mūsų, kaip lietuvių, kilmę. Tačiau panašūs archajiški simboliai yra būdingi visam pasauliui.

Ugnies ženklą, dar vadinamą svastika, svaikstiku, svaigsta, mes galime aptikti beveik visuose žemynuose. Ir visur šis ženklas reiškia šviesą, ugnį. Net pats žodis „svaigsta“ prūsiškai reiškia šviesą.

Dauguma kitų ženklų irgi turi panašumų, ypač prasminių. Žinoma, kiekviena tauta juos piešė ir suprato savaip, perleisdama per bendrą tautos išmintį, lemtą tam tikrų gamtos skirtumų skirtingose vietovėse, nes kiekviena vieta reikalauja jos pažinimo. Todėl pačios bendriausios visai žmonijai pažįstamos gamtos stichijos, tokios kaip vanduo, ugnis, žemė ir oras, turi labai panašius simbolius.

Tačiau vanduo reiškiamas skirtingai gyvenančių prie vandenyno ir prie mažos upės, ar lietingose vietovėse ir sausros kamuojamuose žemės plotuose. Štai čia ir prasideda simbolių skirtumai. Į juos žmonija surašė žinias dar tuomet, kai nebuvo tokio rašto, kokį mes dabar pažįstame. Simboliai kito nuolat. Lavėjant žmogaus rankai, įvaldant įrankius, atrandant naujus būdus tuos simbolius piešti, kinta ir pats simbolis. Tačiau žmonija išlaikė kertinius ženklų piešimo principus, ir ugnies ženklas visada bus besisukantis kryžius, tačiau niekad netaps rombu. Jei taip kada nors nutiks, pasaulis bus visiškai pamiršęs savo šaknis, ir pasaulio veikimo principų teks mokytis iš naujo. Bet greičiausiai jau nebebus kam.

Tai jeigu grįžtume prie klausimo, kaip dera šiuolaikiniai rūbai ir baltų simbolika, atsakymas būtų gana paprastas. Kai nuvažiuoji slidinėti su striuke, puošta baltiškais ženklais, ji neleidžia tau užmiršti, kad kiekvienas grumstelis kalne yra lygiai tiek pat svarbus, kiek ir tu pats. Toks rūbas tau primena, kad nusileidus trasa negalima išmesti per petį puodelio nuo kavos, nes prieš tau atvykstant į kalnus jo ten nebuvo. O dar geriau būtų kavos išgerti kavinėje, nes tuomet vienkartinis puodelis netaps šiukšle. Ir visa tai parašyta ant tavo striukės, tik gaila, kad tai jau ne visiems suprantama kalba.

Ar patys dėvite savo kuriamus drabužius? Ar sulaukiate kokių pastabų, komentarų, kur nors užsienyje: „Laba diena, mes irgi iš Lietuvos“?

KAROLIS. Būtinai patys dėvime savo drabužius. Stengiamės pirmiausia panešioti patys, įsitikinti, kad tinkama kokybė ir tik tuomet pradėti prekiauti. Tad turime ir tokių, kurie taip ir nepateko į prekybą.

Užsienyje labai dažnai keliaujame su savo drabužiais, tačiau nesame sulaukę tautiečių pasilabinimų.

Nežinome, ar sutinkame tik tuos, kurie savų raštų neatpažįsta, tačiau tikėtina, kad apskritai nelabai sutinkame tautiečių. Mes mėgstame keliauti po turistų mažai lankomas vietas, todėl tautiečius girdime tik oro uostuose.

Nesame mėgėjai keliauti po „viskas įskaičiuota“ viešbučius, nei po kelionių agentūrų siūlomus lankomų objektų turus, todėl kelionėse dažniausiai girdime tik vietinių kalbą.

Ar populiari vaikiška drabužėlių linija su baltiškais ženklais?

ASTA. Kad ir kaip būtų keista, vaikiški drabužiai mūsų asortimente nėra labai populiarūs. Gal dėl to, kad vaikiška linija kur kas siauresnė nei suaugusiųjų, gal dėl to, kad tėvai nenori priklijuoti kokios nors baltiškos etiketės. Sunku atsakyti. Pats perkamiausias vaikiškas rūbas yra džemperis su Vyčiu.

Tikriausiai todėl, kad tai yra labai aiškus simbolis, ir vaikas jau geba suprasti, ką tas simbolis reiškia. O baltų ženklų kalba kur kas subtilesnė.

Kartu su privačiu vaikų darželiu „Baltų šalelė“ kuriame ir atskirą vaikų drabužių liniją, kurią sudarys šiuolaikiškai pieštos mitinės būtybės. Tai lyg lietuviški superherojai. Visame pasaulyje garsūs skandinavų troliai, anglų gnomai, germanų ir keltų mitologijai būdingi elfai, įvairiausios fėjos, goblinai ir kiti mitiniai personažai. O kuo prastesni lietuviški kaukai ar rūgučiai? Jie tikrai netaps populiarūs, jei laikysime juos kaip muziejines vertybes po stiklu. Todėl mes mielai sutikome bendradarbiauti „prikeliant gyvenimui“ įvairias mitologines būtybes.

Parengė Ginta Liaugminienė

Daugiau skaitykite čia

www.puoskislietuviskai.lt

 

Žymos: , , ,

Sponsored Video

Vienas atsiliepimas kategorijoje “„Puoškis lietuviškai“ – drabužiai su baltiška simbolika įvairaus amžiaus patriotams”

  1. Gailė
    2020/09/22 at 21:41 #

    Labai gražus straipsnis, nuostabi šeima! 😉

Palikite atsiliepimą


4 − = vienas

Kitos temos: