Radistas Rolandas: „Dabar viskas nukreipta tik į vaiką. Jis – svarbiausias gyvenimo tikslas“

NUOTRAUKA-68

Tomo Šimkaus nuotr.

Kai sugalvojome pakalbinti „radistą“ Rolandą Mackevičių ir jo žmoną Ievą, (grupės „Pinup Girls“ narę), tai padaryti pasirodė ne taip paprasta. Rolandas keliavo po Ameriką, Ieva su sūneliu ilsėjosi Turkijoje. Taigi šis sudurtinis interviu iš skirtingų planetos vietų ir toks truputį internetinis…

Neseniai atšventėte antrąjį sūnelio gimtadienį. Ką dvimetis jau moka?

Rolandas. Nemažai vyrukas moka, varo su paspirtuku, balansiniu dviratuku, triratuku. Daro triukus, bet nenusiteikęs kalbėtis. Nors viską puikiai supranta. Matyt, tauposi.

Ar nemanote, kad pagal dabartinius pramogų verslo standartus gerokai paskubėjote tapti tėvais?

Rolandas. Vaikų norėjau labai seniai, todėl nemanau, kad per anksti kažkas nutiko. Mano gyvenime atsirado nuostabi moteris, tapo mano žmona ir gimė mūsų meilės vaisius.

Ar Rolandas ėjo į gimdymą? Toks šmaikštus tėvelis turėjo juokinti personalą, gimdymas turėjo būti labai linksmas…

Rolandas. Gimdyme nedalyvavau, nes Motiejus gimė dviem savaitėmis per anskti, o Ievai cezario operacija buvo daroma neplanuotai, tad atvažiavau į ligoninę, o Ieva jau važiavo į operacinę, tad niekas ir nesvarstė mano dalyvavimo gimdyme.

Ieva. Kai laukėmės, nebuvom nutarę, eis tėtis į gimdymą ar ne, sakėme, žiūrėsime pagal situaciją. Bet man staiga išsivystė preeklampsija, naktį gulėjau ligoninėje ir 8 ryto išvežė į operacinę… Patys artimiausi žmonės atėjo į ligoninę susipažinti su mažuoju Mackevičiumi,  o draugai Motiejų pamatė po kelių savaičių. Po gimdymo iškart baliukų tikrai nekėlėme.

Kaip išrinkote vaikui vardą? Gal tai senelio, prosenelio vardas?

Ieva. Norėjau, kad vardas būtų iš raidės M, kad gražiai atrodytų inicialai MM. Vienas iš pasiūlytų vardų ir buvo Motiejus.

Kaip patenkinate poreikį pabūti su draugais, pasižmonėti, aplankyti renginius? Ar samdote auklę, ar turite stebuklingą močiutę? 

Rolandas. Turime stebuklingas močiutes ir senelį, su kuriais Motiejus labai mėgsta būti. Todėl mums pavyksta ir į operą nueiti, ir pavakaroti ilgiau. Bet mes daugiau orientuojamės į tai, ką Motiejus norėtų nuveikti, ir bandome smagias veiklas visiems trims.

Ieva. Ir kuo Motiejus vyresnis, tuo labiau jis myli senelius. Mano tėveliams tai antras anūkas, Rolando – pirmas. Kai ateina močiutė, mes nespėjame net išeiti, o Motiejus jau šaukia mums „čiau“ ir eina su ja valgyti uogyčių ir rodyti žaislų. O auklės neturime.

NUOTRAUKA-75

Tomo Šimkaus nuotr.

Ar esate iš didelių šeimų? Turite brolių, seserų? Kiek dėdės ir tetos dalyvauja Motiejaus gyvenime?

Rolandas. Aš neturiu. Ieva turi dar brolį ir sesutę. Su Ievos broliu, savo krikšto tėčiu, Motiejus sutaria puikiai. Tai buvo pirmas vardas, kurį ištarė aiškiai ir suprantamai, – Aivaras.

Ką patys manote apie vaikų skaičių šeimoje?

Rolandas. Aš augau vienas, tad nežinau to džiaugsmo augant dviese ar daugiau. Matyt, vaikystėje aš tiek daug valgydavau, kad tėveliai pabijojo turėti daugiau vaikų, užteko ir vieno vargelio. Bet aš tikiuosi, kad  Motiejus turės broliuką arba sesutę, jei Dievas duos.

Kaip Motiejus lavinamas? Kokia Jūsų pozicija dėl ankstyvojo lavinimo?

Rolandas. Labai daug su juo užsiima Ievutė, jie kartu piešia, niūniuoja, užsiima visokiais rankų motorikos ir dėmesio sutelkimo pratimukais. O tėtis tik moko išsitepti, šokti ir daryti kūlversčius.

Ieva. Mudu su Motiejumu vaikštome į visokias pamokėles. Bet nebandome vaiko išmokyti anglų kalbos ir skaičiuoti, dar jam nepradėjus sklandžiai kalbėti. Svarbiausia jį išmokyti pajusti žmones, situacijas. Kad neskuostų per gatvę išdegęs akis, gražiai elgtųsi su aplinkiniais, gerbtų vyresnius ir mylėtų artimus. Skaičiuoti ir rašyti niekada nevėlu mokytis. Tai puikiai įrodė mano bičiulis, mokydamasis trisdešimties dar vienos kalbos.

Kaip dėl darželio? Stovite eilėje? O gal auginsite namie iki 3 metų?

Rolandas. Dar neteko susidurti su darželiais, pradėsime visai netrukus. Kol kas tikiu, kad geriausias darželis tas, kuris yra arčiausiai namų. O ar pritaps ir sutars su vaikais ir auklytėmis, žiūrėsim.

NUOTRAUKA-81

Tomo Šimkaus nuotr.

Kiek dėmesio skiriate Motiejaus mitybai? Stengiatės ieškoti tik ekologiško maisto? O gal nesureikšminate ir maitinate tuo, ką valgote patys? 

Ieva. Iš tiesų 50:50. Nekišame jam to, kas sveika, bet jis nemėgsta ar nenori, tad maistą deriname. Tačiau nuo prastų priedų sūnui paraudo žandukai, todėl tikrai žiūrime, ką valgo. Mes patys stengiamės valgyti viską ekologiškai ir sveikai. Nesame išprotėję, bet vaikams juk norisi duoti viską, kas geriausia. Problemų dėl Motiejaus maitinimo niekada neturėjome. Gal reikėtų sakyti DAR neturėjome. Jis viską valgo, dievina vaisius ir daržoves. Patys kartais nustembame, kai saujomis valgo špinatus, keletą avokadų vieną po kito, o vietoj saldainių jam geriau didelis skanus pomidoras. Nesame tie tėvai, kurie neduoda saldumynų. Visur turi buti balansas ir saikas.

Kaip jūs šeimoje pasiskirstę darbus?

Rolandas. Motiejus dar mažutis, tai, be abejo, mamytė jam yra pirmoje vietoje. Būna dienų, kai visa ruoša turi užsiimti tik Ieva, būna, kai visą dieną turiu būti aš su Motiejumi. Mes neskirstome darbų – čia moteriški, o čia vyriški. Žiūrime pagal situaciją.

Kaip aktyviai dalyvaujate mamyčių forumuose? Ar dažnai „sėdite internete“?

Ieva. Kartais įdomu paskaityti forumus ir pasijuokti, bet nėra  geresnės patirties, nei viską patirti savo kailiu. Vienintelis dalykas, ko neskaitau internete ir forumuose, – tai temos apie ligas. Jų paskaičius, visada atrodo, kad simptomai, kurie yra tau ar vaikui, – patys baisiausi. Iš tiesų, dauguma mamų yra labai vieningos. Su kiemo mamytėmis esu susidraugavusi. Bet mudu su Motiejumi esame daugiau varlės keliauninkės, nemėgstame užsisėdėti ar užsižaisti viename kieme. Mus dažniau sutiksi pievoje ar parke.

Ieva labai sulieknėjo po gimdymo, matyt, nebuvo jokių problemų, kaip numesti svorio. Banalus klausimas – kokie Jūsų patariami, kaip susigrąžinti formas?

Ieva. Nėštumo metu priaugau 30 kg. Galbūt ir daugiau buvo, bet kai pamačiau 30 kg, nustojau svertis. Kažkodėl labai tikėjau, kad neturėsiu jokių problemų dėl to svorio numetimo, nors galbūt visiškai neėmiau to į galvą. Man niekada svoris neturėjo didelės reikšmės. Ligoninėje pragulėjus dvi savaites, jau po kelių dienų namuose užsivilkau priešnėštuminius drabužius. Mano svoris krito dideliu greičiu. Kaip per dvi savaites pavyko atsikratyti tiek kilogramų, – aš pati neįsivaizduoju. Pamenu, daug kas sakė, juk tai neįmanoma, kažką turėjai specialaus daryti. Motiejų maitinau krūtimi iki metų ir mėnesio. Manau, tai turėjo didelės reikšmės mano svorio kritimui. Ir Motiejus nuo gimimo beveik negulėjo vežimėlyje, į jį galėdavome paguldyti tik miegantį. Tad visą dieną namuose ir lauke jį nešiodavau ant rankų, o po to nešyklėje. Tai buvo geriausias sportas… Nes grįžus namo po visos dienos lauke, norėdavosi verkti nuo rankų ir kojų skausmo. Apie svorį labai nemėgstu dalinti patarimų, nes svoris, kaip ir viskas gyvenime, yra labai individualus dalykas. Kas tinka vienai, netinka kitai.

Ko naujo įnešė į šeimą, įpročius naujo nario atėjimas? Ko teko atsisakyti, ir ką atradote?

Rolandas. Sunku pasakyti. Anksčiau gyvenimas priklausė tik mums. Buvome daugiau egoistai. Dabar viskas nukreipta tik į vaiką. Jis – svarbiausias gyvenimo tikslas. Kad būtų sveikutis, protingutis ir laimingutis.

Ieva. Ir man tai labai patinka. Kai gimė vaikas, atradome visai kitokį pasaulį. Vaikas priverčia žiūrėti į pasaulį visai kitomis akimis nei anksčiau ir pripildo gyvenimą laimės ir meilės tiek, kad, atrodo, ji netelpa širdy.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 − du =

Kitos temos: