Klaipėdietė Ramunė (28 m.) galėtų pozuoti nėštukių katalogams ar būti viršelio modeliu. Tačiau šios gražios atvirutės kitoje pusėje – jautri istorija.
Ramunė pasakoja.
Mūsų su vyru kelias į tėvystę prasidėjo 2025-ųjų sausį. Dar prieš pradedant planuoti nėštumą, lankiausi pas gydytoją ginekologę profilaktiniams tyrimams. Tuomet man buvo nustatytas policistinių kiaušidžių sindromas (PKS), tačiau tikėjome, kad vis tiek pavyks susilaukti vaikelio.
Didžiuliam džiaugsmui, labai greitai pastojau – buvo kovo pradžia. Nėštumas vystėsi sklandžiai – vaisius augo pagal nėštumo laiką, visi tyrimai rodė, kad viskas yra gerai. Atrodė, jog mūsų svajonė pagaliau pildosi. Tačiau balandžio 24 dieną persileidau.
Tai buvo vienas sunkiausių etapų mano gyvenime. Psichologiškai jaučiausi visiškai palūžusi. Atrodė, kad tai nutiko tik man. Mūsų aplinkoje apie persileidimus niekas nekalbėjo, o informacijos lietuvių kalba buvo labai mažai. Vis dar jaučiu, kad Lietuvoje ši tema yra tarsi apgaubta gėdos ir tylos.
Po persileidimo ilgai kaltinau save. Atrodė, kad esu niekam tikusi moteris, jei nesugebėjau išnešioti savo vaikelio. Nuolat lyginau save su kitomis moterimis ir klausiau savęs: kodėl joms pavyksta, o man – ne?
Dar viena skaudi patirtis buvo aplinkinių reakcijos. Kai pradėjau atvirai dalintis tuo, ką išgyvenau, draugai, kolegos ar giminaičiai dažnai tiesiog nežinodavo, ką pasakyti. Supratau, kad žmonės tiesiog nemoka reaguoti į tokias situacijas.
Ypač skaudūs buvo, atrodytų, nekalti klausimai: „Na, kada vaikai?“ arba „Ko dar laukiat?“ Žmonės dažnai nesusimąsto, kad už tokio klausimo gali slypėti ilgi bandymai pastoti, nevaisingumo gydymas ar ką tik išgyventas persileidimas. Ne kartą po tokių klausimų apsiverkdavau net nesugebėjusi nuslėpti savo skausmo. Vėliau daugelis suprasdavo situaciją ir atsiprašydavo, tačiau tada jau būdavau iš naujo priversta išgyventi netektį.
Po persileidimo laukė daugybė vizitų pas gydytojus. Nusprendžiau pakeisti savo ginekologę, nes jaučiau, kad negaunu nei pakankamai informacijos, nei tinkamos priežiūros. Naujoji gydytoja atliko išsamesnius tyrimus ir paaiškėjo, kad policistinių kiaušidžių sindromo iš tiesų neturiu. Buvo rasta bakterijų, kurias reikėjo išgydyti, o vėliau buvo nuosekliai ieškoma priežasčių, kodėl nepavyksta pastoti. Gydytoja rekomendavo vitaminus tiek man, tiek vyrui.
Praėjus septyniems mėnesiams po persileidimo, pagaliau sulaukėme dar vieno teigiamo nėštumo testo.
Tačiau šį kartą jausmai buvo visiškai kitokie.
Kai testas parodė dvi juosteles, nejaučiau tos euforijos, kurią patyrėme pirmą kartą. Džiaugsmą pakeitė baimė. Atrodė, kad nuolat laukiu, kada vėl pradėsiu kraujuoti. Po kelis kartus per dieną eidavau tikrintis, ar viskas gerai.
Didžiausias nerimas lydėjo iki dvyliktos nėštumo savaitės. Kai gydytoja echoskopo metu pasakė, kad kūdikis sveikas, įjungė paklausyti jo širdelės plakimo, nebesulaikiau ašarų. Tai buvo palengvėjimo ir laimės ašaros.
Dabar laukiuosi jau keturis su puse mėnesio ir pagaliau leidžiu sau tikėti, kad viskas bus gerai.
Didžiausias mano ramstis šiame kelyje buvo vyras, šeima ir draugai. Labai padėjo ir socialiniai tinklai – ypač užsienio moterų istorijos. Anglų kalba ieškojau informacijos apie persileidimus, skaičiau kitų patirtis ir supratau, kad nesu viena. Tai suteikė daug stiprybės.
Jeigu šiandien galėčiau apkabinti kiekvieną moterį, kuri išgyvena persileidimą ar ilgai negali pastoti, pasakyčiau tik viena – tu nesi viena. Neužsidaryk savyje. Kartais atrodo, kad niekas nesupras, tačiau nustebsi, kiek daug palaikymo gali sulaukti iš artimųjų.
Po persileidimo bandyti vėl pastoti nėra lengva. Kiekvienas neigiamas nėštumo testas atrodo lyg dar viena netektis, o viltis pamažu blėsta. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas. Kartais didžiausia staigmena ateina tada, kai jos mažiausiai tikiesi.
Norėčiau perduoti ir dar vieną žinutę visiems, kurie mėgsta paklausti porų: „Na, kada vaikai?“
Suprantu, kad dažniausiai tai sakoma be blogų ketinimų, iš smalsumo. Tačiau toks, atrodytų, nekaltas klausimas gali paliesti pačią jautriausią žmogaus vietą. Galbūt ta pora ką tik neteko kūdikio. Galbūt jau kelerius metus nesėkmingai bando susilaukti vaikų. O gal jų tiesiog nenori. Todėl prieš paklausdami tokio klausimo, trumpam pagalvokime, kiek skausmo jis gali sukelti.
Būkime jautresni vieni kitiems. Kartais didžiausia dovana yra ne patarimai, o supratimas ir tyla.
***
Fotografės Dalios projektas „Stebuklas po audros“ skirtas padovanoti besilaukiančiai mamai ypatingą patirtį. Dalia sako: „Norėjau sukurti erdvę, kurioje moteris galėtų trumpam sustoti, pasijusti graži, rami ir ypatinga. Fotosesija su profesionaliu makiažu ir parinkta apranga tampa tarsi maža švente šiuo jautriu laukimo etapu.“
FB https://www.facebook.com/share/1CCwuQGunC/
Susiję straipsniai
