Auginu dvi dukrytes (4 metų ir 6 mėnesių). Mano abi dukrytės turi vieną bendrą bruožą…
Jaunėlė, kaip ir pirmagimė, visiškai atsisako į lauką būti vežama vežimėlyje.
Pirmomis savaitėmis abi šiek tiek pagulėdavo, ir aš patyriau tą jausmą, ką reiškia vaikščioti šaligatviais su vežimėliu. Tačiau tik pirmomis savaitėmis. Ir tik labai trumpai. Visi pasivaikščiojimai baigdavosi tuo, kad po 10-20 minučių vaikelis pabusdavo ir imdavo rėkti. Pirmagimę dar bandžiau „perlaužti“, bet po 45 min. isteriško rėkimo neišlaikydavau ir imdavau vaiką ant rankų.
O vežimą tekdavo stumti tuščią. Tas pat atsitiko ir auginant jaunėlę. Tik šįkart turėjau daugiau patirties ir į vežimą įsimesdavau vaikjuostę. Pabunda, pamaitinu (abi gimė vasarą, aš nešioju žindymui pritaikytus drabužius, tad diskretiškai žindydavau bet kur), prisirišu, ir nebereikia rikdyti vaiko. Ir vežimą parstumti tuščiomis rankomis paprasta. Pagaliau jaunėlė ėmė atsibusti vežime dar iš lifto neišėjus. Tad dabar einame pasivaikščioti tik prisirišę. Vežimas savo funkciją atlieka tik namuose. Bet tai nėra pati didžiausia bėda. Šiose situacijose aš vaiką galiu paimti ant rankų. O ką daryti, kai tai neįmanoma?
Vaiko tikrai negaliu paimti ant rankų važiuodama automobiliu. Nesvarbu, ar pati vairuoju, ar ne – vaikas vis tiek privalo būti automobilio kėdutėje. Net jei vaiką įsodinu miegantį, jis auto kėdutėje pabunda kaip ir vežimėlyje. Pirmagimė rėkdavo iki pamėlynavimo, neužmigdavo, aš neištverdavau ir imdavau ją ant rankų, duodavau krūtį. Ji užmigdavo, o mes taip ir važiuodavome, rizikuodami ir vaiko gyvybe avarijos atveju (ačiū Dievui, to nebuvo), ir baudomis. O kai vairuodavau pati, būdavo dar baisiau. Prisipažinsiu, mano nervai tokių aukštų decibelų neištveria. Aš labai jaudinuosi, porą kartų vos nepadariau avarijos.
Jei kas nors su manimi kartu važiuodavo, pirmagimę iš buteliuko bandydavome maitinti nutrauktu pienuku automobilyje.
Pirmus kartus padėjo, bet vėliau – ne. Pamenu, kaip su 4 mėn. dukrele iš Vilniaus važiavome į Šiaulius. Aš vairavau, mano mama visaip ramino dukrytę. Kai rėkimas tapdavo nebepakenčiamas, sustodavau ir maitindavau. Maitinimas tęsdavosi valandą ar daugiau, tada ištraukdavau krūtį, atsargiai bandydavau dukrą įsodinti į kėdutę. Iškart pabusdavo. Vėl viską kartodavome. Išvykome 12 val., Šiaulius pasiekėme 21 val. Dukrelė kėdutėje rėkdavo iki maždaug 2 metų, kol tapo įmanoma su ja susišnekėti.
Manėme, kad taip yra dėl to bendro nesaugumo jausmo, kurį gimdama atsinešė pirmagimė. Tačiau antroji dukrytė, tikras ramumo įsikūnijimas, vežimėlyje ir automobilio kėdutėje elgiasi lygiai taip pat. Tik ji po maždaug 30 min. rėkimo apsiputodavo, nuvargdavo ir užmigdavo. Nors neilgam…
Mieste, kur tik įmanoma, einu pėsčiomis prisirišusi vaiką arba važiuoju viršuoju transportu. Tačiau patys suprantate, kad tai toli gražu ne visada gali būti išeitis. Aš be galo išgyvenu, kai vaikai taip klykia, lyg būtų skerdžiami. Antrajai dukrelei automobilyje bandžiau duoti čiulptuką (manau, kad tokiu atveju tai tikrai mažesnė blogybė nei avarija). Tai padėjo tris kartus, daugiau čiulptuko ji neima. Autokėdutė – X-car, visų kitų pažįstamų tėvų, turinčių šią kėdutę, vaikai sėkmingai miega ar žaidžia. Taigi situacija yra beviltiška ir kelia mums daug streso. Gal galite pasakyti, kodėl taip yra ir ką daryti? Ir kaip toks rėkimas gali paveikti vaiko psichiką?
Komentuoja vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Jūsų situacija tikrai sudėtinga. Jeigu gyventumėte prieš 20 metų, tokia problema būtų ne itin skaudi, nes greičiausiai netektų tiek daug važinėti su vaiku automobiliu, na, o kaip jau minėjote – nemiegojimas vežimėlyje dar pusiau pakenčiamas, ypač kai yra vaikjuostės.
Tačiau dabartiniais laikais norisi kokiu nors būdu „pritaikyti“ vaiką prie laikmečio, prie šeimos ir savo poreikių. Deja, nors ir labai norėdama padėti, negaliu pasiūlyti nieko naujesnio ar protingesnio nei Jūs jau darote. Taip, kai kurie vaikai tiesiog netoleruoja važiavimo, nemėgsta būti vežiojami vežimėlyje, panašu, kad jiems geriausia ant mamos ar tėčio rankų.
Klausiate ar pakenks tas rikdymas, kai jis yra neišvengiamas (toje situacijoje kai Jūs už vairo) – mano nuomone, geriau vengti to ir kažkaip suktis, kad netektų vaikui klykti, o Jums nervintis ir dėl streso rizikuoti patekti į avarinę situaciją. Patikėkite, esu solidari su Jumis – pati auginau tokį vaiką. Ir mums tekdavo neišvengiamai kažkur vykti, pasitaikė tokių pačių atvejų kaip Jūs ir aprašėte. Buvo sunku, pakartoti nesinori kaip sakoma „už jokius pinigus“.
Dabar tai mūsų dukrai jau -niolika – ir, deja, ji iki šiol nemėgsta važinėtis. Beje, mūsų atveju, paaugus vaikui, ir toliau kėdutės buvo didžiausias priešas – tuomet sakydavo, kad „skauda širdį“, nes diržas spaudžia ir t.t. Kai paaugo tiek, kad sugebėjo įvardinti jog važiuojant PYKINA – supratau, kad tai galėjo būti ta pirminė priežastis, dėl kurios ir kilo ši problema jau kūdikystėje. Beje, mane irgi vaikystėje labai pykindavo, o dabar irgi susiduriu su šia problema, jūroje sergu sunkia jūros liga. Apie tai verta pagalvoti, jeigu vaikas tikrai labai priešinasi važiavimui mašina.
„Mamos žurnalas“
