Renata Voitechovskaja-Norvilė nuo vaikystės žinojo, kad turės tris vaikus, – ne du, ne keturis, o būtent tris. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnis gyvenimo tempas, ir mamos galvos ,,kompiuteriukas“ turi dirbti greičiau. Kartą sūnus jos paklausė: „Mama, o iš kur tu žinojai, kad šįryt man reikėjo apsivilkti šiltesnę striukę?! Ryte tikrai buvo labai šalta“. Bet juk mamos žino viską!
Renatos ir Deivio šeimoje auga Vanesa, kuriai dabar 21-eri, Emilis, kuriam 14 ir Rėjus, kuriam 7 metai.
Renata, rudenį jau ir mažiausiąjį išleidote į pirmą klasę. Koks šis etapas jūsų šeimai?
Dėmesio reikia visiems trims, nepaisant vaikų amžiaus, – ir pirmokui, ir septintokui, ir studentei. Vanesa studijuoja kosmetologiją. Atvažiuoja ir sako: „Mama, dabar mokysimės kartu psichologijos“. Arba pasakoja, kokias temas šiuo metu mokosi per filosofijos paskaitas, – klausau ir po penkiolikos minučių jau nebesuprantu, ką ji pasakoja. Vanesos labai gera atmintis, ji gali ilgiausius tekstus išmokti mintinai. O kiek kartų esu buvusi jos modeliu, kai nori praktikuotis manikiūro ar kokių kosmetinių procedūrų srityje. Yra ir įkirpusi, ir suklydusi, bet ką daryti, kas pabus vaikui „bandomuoju triušiu“, jei ne mama? Ir broliukams nagus tvarko, mažasis Rėjus niekam kitam nebeleidžia to daryti, sako, kad leis nagus nukirpti tik Vanesai.
Emiliui dabar 14 metų – jautrus paauglystės etapas. Bet jis geras, nekonfliktiškas vaikas, tad šio etapo sunkumų labai ir nejaučiame. Abu berniukai lanko muzikos mokyklą, abu gabūs muzikai.
O Rėjus – daugiausia dėmesio reikalaujantis vaikas ne tik dėl jauniausio amžiaus, bet ir dėl savo charakterio. Kaip Deivis juokauja, ne veltui jo vardas kažkuria užsienio kalba reiškia „karalius“. Pagal Zodiaką, Rėjus yra Mergelė. Ir, kaip būdinga šio ženklo žmonėms, jis yra tikras perfekcionistas, negali pakęsti klaidų. Jei skaito, turi geriausiai paskaityti, jei rašo, neduok Dieve raidelė bus pasvirusi ne į tą pusę. Tada gali trenkti sąsiuvinį į sieną, verkti, kad daugiau nerašys. Ir muzikos mokykloje nori viską pagroti iš karto. Jis ne tas vaikas, kuris naują kūrinį mokosi po vieną natelę. Todėl ir mokytoja žino, kad šitam vaikui reikia duoti ne tik natas, bet ir muzikos įrašą, kad girdėtų, kaip tą kūrinį groti iš klausos. Labai greitai galima pajusti, kad jis turi vyresnį brolį, nes nuolat mėgdžioja Emilį, net muzikos kūrinius jau pagroja tokius, kuriuos Emilis mokėsi groti trečioje klasėje.
Juokauju, jei Rėjus būtų buvęs tokio pat gero charakterio, kaip Emilis, galbūt šeimoje dabar augtų ir ketvirtas vaikas. Bet šitas karaliukas reikalauja tiek daug dėmesio, kad supratau: daugiau vaikų nebereikia.
Ar pajutote skirtumus, kaip auga mergaitės ir kaip berniukai?
Labiau tuos skirtumus lemia vaiko charakteris, o ne lytis. Dabar Vanesa tikrai mergaitiška ir net specialybę pasirinko susijusią su grožio sritimi, bet neseniai man prasitarė, kad vaikystėje būtų labai norėjusi lankyti futbolą. Ji man to tada nepasakė! Kol Vanesa buvo maža, aš labai daug dirbau ir neturėjau laiko jos vežioti po būrelius. Ji lankė būrelius mokykloje. O, pasirodo, neišsipildžiusi aistra liko moterų futbolas! Ji iš tiesų buvo judri mergaitė.
O vidurinėlio Emilio charakteris ramus, jis nuo pat gimimo labai geras vaikas, toks, kurį kur padėsi, ten ir rasi. Aš jam gimus pirmus mėnesius net eidavau pažiūrėti, ar jis gyvas, nes visai neverkdavo. Net gydytojų klausiau, ar jam viskas gerai, juk vaikas negali neverkti! Augdamas jis buvo labai patogus vaikas. Verkdavo tik tada, kai iš tikrųjų skaudžiai užsigaudavo ar susižeisdavo. Ir dabar jei paprašai, kad nuskustų morkų vakarienei, visiškai neatsikalbinėdamas ima ir nuskuta. Jokių paaugliškų „nenoriu, vėliau, kodėl aš“.
O mažiukas Rėjus gimęs nemiegojo 2,5 metų. Jis taip mus terorizavo, kad tėtį net apskritai išprašė iš miegamojo, su Rėjuku turėdavo likti miegoti tik mama! Prieš naktį Rėjus įjungdavo tokią sireną, kad tėčiui nelikdavo nieko kita, kaip tik eiti miegoti į kitą kambarį. Ir vos užsidarydavo durys, Rėjus tarsi angelėlis nutildavo ir užmigdavo mamytės pašonėje. Ačiū Dievui, augant santykis į tėtį pasikeitė, dabar jie geriausi draugai. Nuojauta sako, kad Rėjus eis tėčio pėdomis, o galbūt bus aktorius. Jis labai mėgsta dėmesį, sceną, jam labai patinka koncertai. Darželio auklėtojos jį labai mylėjo, bet per koncertus Rėjų statydavo paskutinėje eilėje, kad nejuokintų ir neblaškytų kitų vaikų. Nes jei Rėjus stovi pirmoje eilėje, dainų ir šokių nebus – jis surengs savo asmeninį pasirodymą ir visus prijuokins iki ašarų. Tą savybę jau pastebėjo ir pirmokų mokytoja. Nors nėra labai aukšto ūgio, klasėje Rėjus sėdi paskutiniame suole šalia mergaičių, kad netrukdytų visai klasei darbo savo pokštais.
Per karantiną su Rėjumi skaitėme daug knygelių, buvau pripirkusi pratybų užduočių, vaikiškų kryžiažodžių, tad dabar mokykloje jam sekasi gerai.
Koks jūsų požiūris į fizinį vaikų grūdinimą?
Grūdinimuisi turime puikias sąlygas – sodybą Zarasų rajone. Labai laukiame savaitgalių, kad galėtume ten nuvažiuoti ir gyventi beveik lauke. Rėjus net pabučiuoja sodybos duris, o kartais ir žemę, kai ten nuvykstame. Šiltuoju metų laiku mes troboje beveik nebūname, visas gyvenimas verda kieme, miške, prie tvenkinių. Kai vaikai lanko mokyklą ir mes gyvename mieste, gyvenimas yra nuolatinis skubėjimas. Ryte į mokyklą, paskui į būrelius, namo – ištisai kažkur važiuojame, skubame. Vienintelis darbas lauke būna nukasti sniegą, bet ir to sniego kieme pasitaiko retai. Mieste mes tarsi neturime ką veikti. O sodyba yra pilna veiklų! Ten laukia pačiūžos, slidės, rogės, tiksliau, metalinė vonelė, į kurią susėdame dviese ar net trise su šunimi, ir leidžiamės nuo kalno. Ten yra krosnis, kurią reikia pasikurti, ir malkų, kurias reikia sukapoti. Skautiškas gyvenimo būdas mums ne svetimas.
Kai gimsta pirmas vaikas, lygini jo drabužėlius, antrojo drabužėlių jau nebelygini, o su trečiuoju nebekrūpčioji, net jei jis paragauja iš šuns dubenėlio. Mes savo vaikų neauginame kažkokiomis šiltnamio sąlygomis. Emilis moka kapoti malkas, žino, kaip iš šulinio parsinešti vandens ir išsivirti sriubą. Moka užkurti krosnį. Visada einame visi kartu grybauti, uogauti ar rinkti kiškio kopūstų, miškas labai gerai išvalo smegenis. Būna, kad parsinešame erkių, sugelia uodai, kartais ir kokią gyvatę pamatome. O žalčiai patys iki sodybos atšliaužia. Vaikai nebijo jų paimti į rankas, radę kieme neša į mišką, kad žoliapjovė jų nesužeistų. Tik Deivis paniškai bijo žalčių.
Dar labai smagus užsiėmimas pasiimti žiūronus ir eiti stebėti miško gyvūnų. Mėgstame vakare nueiti kur ant kalnelio ir laukti, kol pasirodys stirnos, šernai, lapės ar kiškiai. Vaikai pažįsta ir naminius gyvuliukus, juk kaimiečiai laiko karves, avis – yra jas glostę, bučiavę. Aš pati augau Vilniuje, bet kiekvieną savaitgalį važiuodavome pas senelius iš tėčio pusės, ten buvo kaimas su krosnimi, lauko tualetu ir šuliniu. Vaikystėje sakydavau, kad kai užaugsiu, ir aš laikysiu vištas. Gal kada ir laikysiu?
O Vanesa mūsų šeimoje yra vienintelis asfalto vaikas, juokaujame, kad jai geriausia gamta yra „Akropolis“.
Kas jums motinystėje sunkiausia?
Paniškai bijau, kad vaikams nenutiktų kas nors blogo, kad blogi žmonės jų nenuskriaustų. Aš net per televiziją negaliu žiūrėti žinių, jei rodoma apie skriaudžiamus vaikus. Jei galėčiau, pririščiau vaikus prie savęs iki pat jų pilnametystės. Veju tas mintis nuo savęs kiek įstengiu. Vyras sako: leisk vaikams vieniems nuvažiuoti į būrelius, parvykti iš miesto namo. O man baisu paleisti, pavyzdžiui, Rėjų nuvežu į mokyklą ir palydžiu į patį pastatą. Nepaleidžiu jo prie vartų. Man taip ramiau.
Kaip ugdote vaikų talentus, ką jie lanko?
Nuo mažens matėme, kad Emilis labai muzikalus. Būdamas mažiukas, stovėdavo už durų ir atkartodavo, ką repetuoja tėtis, net operos arijas. Kai buvo penkerių, jis dalyvavo viename koncerte kartu su tėčiu, turėjo dainuoti kažkokią partizanų dainą. Ir pamiršo tekstą! Nuo to įvykio dainavimas jame tarsi užsiblokavo. Muzikos mokykloje groja pianinu, bet dainuoti sutiko tik pastaraisiais metais, kai reikėjo pasirinkti antrąjį instrumentą. Įtikinau, kad bus kur kas paprasčiau rinktis dainavimą, negu į pamokas vežiotis dar vieną instrumentą. Būgnų, kuriais galbūt norėtų groti, nepaneš. O smuikas mane pačią išvarytų iš proto, jei namie darytų namų darbus. Iš pradžių Emilis spyriojosi, bet galų gale sutiko pasirinkti dainavimą. Dabar permainų laikas, balsas keičiasi. Ir dar šiemet Emilis pradėjo lankyti futbolą. Iki šiol nesuprantu, ar jam reikia paties futbolo, ar bucų, sportinės aprangos ir kamuolių?
Ir Rėjus auga muzikantas. Jis jau praėjusiais metais pradėjo lankyti paruošiamąją muzikos mokyklos grupę, bet pernai dar nemokėjo skaityti natų. O šiemet, būdamas muzikos mokyklos pirmokas, jau groja abiem rankomis. Mūsų namuose ištisai skamba muzika – vaikai kartais pešasi, kuriam laikas groti, nes kai prireikia, tai abiem vienu metu.
Jie pasipeša, kai nepasidalina kokiu žaidimu, bet jei tik mama ar tėtis vieną kurį pabara, tai kitas oi kaip suklūsta! Broliai susivienija prieš tėvus.
Ar auklėjant vaikus tenka pakovoti dėl tvarkos?
Kažkada skaičiau straipsnį, kad iki tam tikro amžiaus nereikia vaiko versti tvarkytis. Vaikas turi savo tvarką. Jei Rėjus sudėjo kareivėlius ir, neduok Dieve, juos pastumsi, tai pats užsitrauksi bėdą ant galvos! Tikiu, kad netvarką kažkada vaikai išauga. Arba neišauga (juokiasi). Kartais ir vyro batai būna padėti ne vietoje. Aš nesu beprotiškai pedantiška, bet kiek įmanoma stengiuosi tvarkytis, tad mane nervina, jei grįžtu namo ir randu į indaplovę nesudėtas lėkštes. Deivio mama yra pedantiškai tvarkingas žmogus, bet kai berniukai atvažiuoja į svečius pas juos, tada seneliai supranta, kad su mūsų vaikais pedantizmo palaikyti neįmanoma.
Aš auklėjimo klausimais esu griežtesnė, nors Deivio vaikai labiau bijo. Jis daugiau leidžia, bet jei supyksta, tada geriau nepakliūti į akis. Vaikai mato, kad čia nebejuokinga, reikia bėgti į savo kambarius. Jei skiriame bausmes, dažniausiai tai būna apribotas laikas prie kompiuterio ar atimtas telefonas. Turbūt visiems vaikams atimti ekranus yra didžiausia bausmė, kokia tik gali būti. O kai norime paskatinti, pažadame skanumynų arba parduotuvėje leisti išsirinkti žaislą. Tai visada suveikia.
Apie ką svajoja jūsų vaikai?
Mažiukas labai nori nuskristi į Turkiją, kurioje jau ne vieną kartą esame buvę. Jį žavi viešbučių tvarka ir kavinės, maisto ir gėrimų įvairovė. Emiliui irgi patinka keliauti, bet jis jau keliones suvokia truputį kitaip. Jį domina geografija, žino beveik visų pasaulio valstybių vėliavas, sostines. Neseniai grįžome iš Romos, kur šventėme Deivio tėvelio septyniasdešimtmetį. Pamanėme, kad geriausia dovana seneliui bus kelionė ir kartu su artimaisiais patirti įspūdžiai. Kasdien nueidavome po 12 ar daugiau kilometrų, bet niekas nezyzė, kad pavargo, kad reikia anksti keltis. Kaip atlygis būdavo itališka pica „Margarita“, kuri vaikams pati skaniausia. Kasmet stengiamės pakeliauti su šeima, jei ne lėktuvu, tai automobiliu.
Prisiminkite gražiausias motinystės akimirkas?
Jos paprastos – kai vaikai apsikabina ir prisipažįsta mylį. Kai mažasis kreipiasi: „Tu mano saulyte“, tada ir pyktis, ir nuovargis išgaruoja. Vaikams nepatinka, kai aš pasiruošusi koncertams ar filmavimams. Prašo, kad po darbo eičiau ir visą tą „grožį“ iškart nusiplaučiau. Jiems tikra mama ta, kuri su namų drabužiais ir be makiažo.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Astos Gindrėnės, Dobiliuko foto
