„Nuo pirmųjų režisuotų darbų manęs nepaleidžia empatijos tema, ji atlydėjo ir iki „Šiltnamio“, – sako režisierius Rokas Lažaunykas. Vienas naujausių jo spektaklių Kauno valstybiniame lėlių teatre – ekologinė pasaka „Šiltnamis“ vaikams pasakoja apie planetos ateitį ir žmogaus įtaką tirpstantiems ledynams ir kylantiems gaisrams.
Kalbiname režisierių Roką Lažaunyką.
Kodėl vaikams skirtam spektakliui pasirinkote ekologijos, gamtos temą?
Nors ekologijos tema labai aktuali, jos pasirinkimas kilo iš asmeninės spektaklio kūrėjų pajautos – dar susibūrę į grupelę Lietuvos lėlininkų stovykloje su spektaklio lėlių režisieriumi Eugenijumi Slavinsku ir dramaturge Virginija Rimkaite diskutavome apie ryšį su gamta ir estetines gamtos raiškos galimybes scenoje ir nusprendėme, kad tai kryptis, kuria norime judėti, nepaisant to, kur ir kaip realizuosime idėją.
Vėliau šios idėjos užuomazgos mūsų nepaleido ir augo, kaip ir mano asmeninis santykis su kitomis gyvybės rūšimis, suvokimas pasaulio, kaip vientiso gyvybės tinklo. Taip pat ir atsivėręs skausmo laukas, kuris man dažniausiai indikuoja, kad tai – laukas, į kurį privalau žengti.
Susibūrė komanda, patikėjusi šiuo iššūkiu ir kūrusi spektaklį nuo tuščio popieriaus lapo, kol idėjas apjungė šiltnamio efektas.
Jaunoji karta labai jautriai reaguoja į gamtosaugą – prisiminkime švedų aktyvistę Gretą Thunberg, kuri pradėjo visuomeninę veiklą dar būdama vaikas, paauglė. Galbūt visiems vaikams būdingas teisingumo, gamtos saugojimo jausmas?
Tikiu, kad teisingumo jausmas būdingas visiems vaikams, bet į sąmoningą sistemą formuojasi per laiką, manau, kad tam svarbūs pavyzdžiai. Prisiminus ir savo vaikystę – pirmiausia išryškėja ne mokymai, bet pavyzdžiai artimoje aplinkoje, o taip pat atradimai per padarytas „klaidas“. Vaikas tyrinėdamas gamtą tikrinasi ribas, pasekmes, kartais griaudamas esamą tvarką (paspyręs skruzdėlyną ar tikrindamas, kiek tvirtas sraigės kiautas), o atradęs gali mokytis atsakomybės. Tai labai glaudžiai susiję su empatija, kurios gylis įgyjamas per patirtį. Mums kur kas lengviau jausti empatiją gyvybės formoms, kurių skausmą gebame atpažinti, todėl taip puikiai sugyvename su šunimis, katėmis.
Tačiau jausti empatiją kertamam miškui? Kad ir kaip būtų gaila, kad gamta kenčia, kad gamtai skauda, dažnai atpažįstame tik tada, kai išdega milžiniški miškų plotai, derlių niokoja sausros ar liūtys… Kai susiduriame su baisiomis pasekmėmis.
Kokie spektaklio veikėjai – tikroviški ar iš fantazijų pasaulio?
Spektaklyje susiduria ir tikrovė, ir fantazija. Šiltnamio (kaip planetos Žemės) gyventojai itin realūs – čia veikia pomidoras ir agurkas, sliekas ir saulės spinduliai, sodininkas ir pagrindinė spektaklio veikėja – maždaug penkerių metų mergaitė (lėlė, valdoma trijų aktorių), kuri ir atrodo, ir veikia natūralistiškai. Tačiau scenoje tas keistas santykis tarp to, kas gyva ir negyva, sukuria magijos įspūdį.
Mes vis dažniau pastebime globalinio atšilimo pasekmes, tačiau, manau, kad sunkiai suvokiame jų progresiją, – todėl mūsų spektaklyje taršos būtybė ir šiltnamio efekto padarinių virtinė nepretenduoja į objektyvią realybę, o vizualinėmis priemonėmis atskleidžia problemos esmę. Dailininkės Giedrės Brazytės sukurtas scenovaizdis ir lėlės leidžia į globalią, visai Žemės planetai svarbią problemą pažvelgti pro labai artimo, atpažįstamo šiltnamio langą ir priartina žiūrovą prie kiekvieno subjektyvių, asmeninių patirčių.
Klimato kaita visada nuteikia niūrioms planetos prognozėms. Ar spektaklyje yra tų niūrių, apokaliptinių nuotaikų? Kaip spektaklio nuotaiką kurti padėjo kompozitorius Antanas Jasenka?
Niūrių, apokaliptinių nuotaikų spektaklyje yra, jų tikrai nevengėme. Čia veikėjai susiduria ir su gaisru, ir tirpstančiais ledynais, ir potvyniu, ir praradimais. Bet, priešingai, niūrios nuotaikos čia „atsitinka“ šalia labai idiliškos ir žaismingos šiltnamio kasdienybės.
Galvodami apie temą, supratome svarbą stoti į akistatą su tiesa. Rasti pasiteisinimų, kodėl nustumiame niūrias mintis į šalį, – labai lengva, ypač todėl, kad galvodami apie ekologišką gyvenimą dažnai klaidingai jį siejame su greitų malonumų ir patogumų atsisakymu ir pamirštame svarbą ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau atrodo, kad nevilties aplink tiek daug, kad spektaklyje užsibrėžėme tikslą bet kokia forma vilties ieškoti ir, tikiu, kad radome, pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.
Kai išgirdau pirmąjį kompozitoriaus Antano Jasenkos kūrinį, būtent skirtą visą žemę užliejančio potvynio scenai, – supratau, kad jame buvo sutalpintas visas temos krūvis, o tai irgi signalizavo apie tiesą, kuria privalome dalintis ir su jauniausiais spektaklio žiūrovais. Spektaklyje muzika ir aktorių balsais sukurtas garsynas – yra veikėjas, atskleidžianti „Šiltnamio“ sielą, taip pat žaidžiantis ir ieškantis vilties.
Ar spektaklyje yra šiuolaikinio gyvenimo aktualijų – pavyzdžiui, kad turime rūšiuoti šiukšles? Vaikai mato, kaip tėvai pila šiukšles į atskirus konteinerius, galbūt spektaklis bus pretekstas apie tai išsamiau pakalbėti šeimoje?
Kadangi spektaklio tema labai aktuali, šiuolaikinių aktualijų siekėme netirštinti, galbūt net nutolti nuo jų. Ir išraiškos prasme spektaklyje nėra nei šiuolaikinių technologijų, projekcijų, scenos mechanizmų, nėra ekranų ir „trendų“, tam, kad tarp veikėjų mažintume atstumus, kad nebūtų už ko pasislėpti, kad išgrynintume žmogaus, gamtos ir taršos santykius. Pasirinkome žiūrovus kviesti pokalbiui, atskleisdami gamtos grožį ir trapumą, vaiko ir taršos draugystę bei išdavystę, pasirinkimo jėgą.
Taip nutolome nuo mokymo ir moralizavimo. Dailininkės sukurtos taršos būtybės įvaizdis įvairialypis ir kviečiantis įvairioms interpretacijoms bei leidžia susitelkti ne tik į priežasties-pasekmės mechanizmą, bet ir į egzistencinį veikėjų ryšį. Jei spektaklyje parodysime, kad reikia ir kaip reikia rūšiuoti šiukšles, apie ką beliks kalbėti namuose?
Kokia lėlių technika pasirinkta spektakliui, kodėl?
Spektaklyje aktorių – lėlininkų Mindaugo Černiausko, Indrės Endriukaitės, Vigitos Rudytės, Arvydo Šaučiūno – rankose atgyja pagrindinė spektaklio veikėja, kurios animavimui pasitelktas japonų bunraku teatro principas. Didelę patirtį šioje animavimo technikoje sukaupęs lėlių režisierius Eugenijus Slavinskas ne tik dalijosi praktinėmis žiniomis ir itin žvitriu žvilgsniu detalėms, bet ir įkvėpė naujai įsimylėti lėlininkystės amatą. Tai ypatingo komandinio darbo ir susitelkimo reikalaujanti technika, todėl ši aktorių komanda pasirinkta ne atsitiktinai.
Per gana trumpą spektaklio repeticijų laiką aktoriams tenka ne tik sukurti spektaklio veikėją, su kuriuo dalinasi savo psichofizinėmis ypatybėmis, tačiau dar ir įvaldyti naują instrumentą, kurio kiekviena atskirai valdoma dalis (galva, nugara, rankos, kojos), trijų aktorių animuojama, turi „skambėti“ harmoningai. Tarp aktorių ypač svarbus pasitikėjimas, įsiklausymas, kaip sakome, – vienas kvėpavimas, nes, be iš anksto numatytų mizanscenų, aktoriams tenka žengti į improvizacijų lauką, kur sprendimą judėti į kairę ar į dešinę per akimirką priima trys kūrėjai.
Sprendimą kurti bunraku teatro principu lėmė ir susitapatinimo tarp pagrindinio veikėjo ir žiūrovo siekis. Lėlė veikia atpažįstamai, galima suprasti jos mąstymą ir kuriamas jausmų išraiškas.
Todėl sudėtinga tema tampa artima, sekant pagrindinės veikėjos kelionę.
Kiek pjesės autorė dalyvavo spektaklio kūrimo procese?
Ji kūrybiniame procese dalyvavo nuo pirmųjų idėjos užuomazgų iki spektaklio premjeros žiūrovams, nors ir dabar, praėjus laiko, spektaklio nesame paleidę. Virginija veikė ir kaip pjesės autorė, ir kaip mokslininkė, ir kaip žiūrovė, stebinti istoriją nauju žvilgsniu. Dar viena spektaklio ypatybė, kad scenarijus buvo kuriamas bežodei raiškai, – veikėjai spektaklyje nekalba, todėl pradėdami repeticijas turėjome scenarijaus griaučius, kuriems ieškojome vizualinės, veiksminės išraiškos. Virginija Rimkaitė tvirtai laikė kūrybinį procesą istorijos ir tiesos bėgiuose, be to, nutiesė aplinkkelius pokyčiams ir naujiems vaizduotės atradimams, su kuriais susidurdavome kiekvieną dieną. Šis artimas kūrybinis ryšys tarp visos kūrybinės komandos man labai brangus, galimybė ieškoti, klysti, atrasti, nežinoti ir sužinoti.
Lietuvoje šiukšlių kultūra jau tikrai pasikeitė į gerąją pusę. Vis mažiau šiukšlių paliekama paežerėse, miškuose. Kaip tą kultūrą galima ugdyti vaikui nuo mažens?
Manau, kad ugdyti atsakomybę galime tik per meilę. Suaugęs supratau, kiek daug gyvenime darau, nes „reikia“, nesuprasdamas, o kodėl? Ir kiek daug keičiasi, kai šiukšlę metu į šiukšlinę ne todėl, kad reikia, o todėl, kad noriu, nes rūpi, nes myliu. Tad pirmiausia svarbu nepraleisti vaikams dažnai kylančių klausimų „kodėl?“. Be to, negalime tikėtis, kad vaikas mylės gamtą, jei patys jos nemylėsime. Ir tai didelis ir sunkus uždavinys, ne tik parodyti vaikui, bet ir pačiam atrasti, kuo paprastas agurkas ar pomidoras gali būti įdomesnis už laiką prie telefono. Mano artimam rate yra žmonių, kurie prisimena, kad nuo vaikystės išvykus į gamtą, kaimą, sodą tekdavo dirbti, dirbti, dirbti ir nieko daugiau. Tą meilę gamtai galima ir labai greitai „išmušti“, todėl šiame spektaklyje aktorius kviečiau drauge sužaisti šią istoriją, manau, svarbu nepamiršti žaisti ir gyvenime, galbūt tai galėtų būti raktas į ugdymą.
Kokie spektaklio sluoksniai – ką supras mažas vaikas, ką mokyklinukas, ką tėvai?
Panašius „taršos“ mechanizmus, manipuliacijas, toksiškus santykius galima įžvelgti kitose šiandieninio gyvenimo srityse. Spektaklis neatsakys į visus kylančius klausimus, susijusius su globaliniu atšilimu, tačiau kviečia atrasti svarbą tų atsakymų ieškoti. Tikiu, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, žiūrovus gali pasiekti ryšio, meilės ir draugystės sluoksnis, būtent tai ir susibūrėme pasakoti mūsų „Šiltnamyje“.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Donato Stankevičiaus
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.11.12.
