Rimantė Kulvinksytė apie daugiskaitą „mes atpylėme“

Virginijos Sankalienės nuotr.

Virginijos Sankalienės nuotr.

Tinklaraštininkė Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė su vyru Povilu augina 4 mėnesių dukrytę Luną. Rimantė sutiko papasakoti, ką naujo atrado tapusi mama.

Daugeliui jaunų mamų jūs atrodote labai moderni – taigi išduokite, ar tikrai nesate visa galva panirusi į buitį ir mamiškus rūpesčius?

Anądien juokiausi savo tėčiui, kad iš manęs išeitų visai nebloga „namų žmona“. Sakiau, galėčiau gaminti nuo ryto iki vakaro, rengti ištaigingas vakarienes draugams, mokytis skambinti pianinu, tapyti ir dar kokios nors kalbos… Ramiai vietoje savęs sėdinčios neįsivaizduoju. Mamystė atima nemažai laiko ir jėgų, bet vis tiek randu valandėlę kitą rašymui, darbiniams susitikimams, Luna jau ne kartą važiavo su manimi į pasitarimus įmonėje ar prezentacijas. Visad derinuosi prie vaiko. Jei matau, kad ji nejaukiai jaučiasi, nerimsta, tą pačią akimirką pakuojuosi daiktus ir likusius klausimus su kolegomis aptariu telefonu ar skaipu. Šiuo metu dukra yra mano didžiausias prioritetas. Buvimas su ja kasdien teikia vis daugiau džiaugsmo.

Dar laukdamasi sau pasakiau, kad nedarysiu kai kurių dalykų, kuriuos daro mamos.  Pirmiausia tai kalbėjimas daugiskaita: „Mes pakakojome, mes atpylėme…“… Sąmoningai šito vengiu. Po dukros gimimo praėjus mėnesiui, sesė pasveikino, kad išsaugojau smegenis ir apie Luną kalbu kaip atskirą žmogų.

Tiesa, dar sakiau, kad niekada kitiems nebruksiu savo auklėjimo taisyklių. Tarkime, palikdama anūkę seneliams pasakysiu, kad saldumynų negalima ir pageidautina, kad į lovoje ji atsidurtų tam tikru metu. O visa kita – jų valioje. Noriu, kad mano vaikas suvoktų, kad kiekvienuose namuose galioja skirtingos taisyklės, ir išmoktų prisitaikyti prie aplinkybių. Galbūt tai nėra taip lengva, bet stengiamės Lunos neauginti burbule.

O kaip reaguojate į kūdikių mokyklėles?

Kūdikių mokyklėlės, mano nuomone, yra skirtos mamoms, o ne kūdikiams. Netikiu, kad mažyliams siūbavimas pagal iš magnetofono skambančią vaikišką dainelę, atkartojamą ne pačių tobuliausių kitų mamų balsų, teikia didelį džiaugsmą. Bet tokie užsiėmimai – puiki proga mamoms ištrūkti iš namų, pabendrauti su tais pačiais džiaugsmais ir vargais gyvenančiomis moterimis.

Ar laukdamasi perskaitėte kokią labai gerą knygą apie tėvystę? O gal iš kitų šaltinių gavote minčių, kokie tėvai norėtumėte būti jūs?

Tiesą pasakius, knygų neskaičiau. Daugiau informacijos ieškojau internete, domėjausi vaikų psichologija. Tai darau ir dabar. Pasidomiu, kai iškyla konkretūs klausimai, tarkime, kas geriau vaikui – čiulpti kumštį ar čiulptuką?

Su Povilu, dar prieš gimstant Lunai, sutarėme dėl vieno: kad ir kaip stengsimės, kažkur vis vien susimausime. Tad atsipalaiduokime ir leiskime savo vaikui pažinti mus tokius, kokie esame. Žinome, kad svarbu įkvėpti pavyzdžiu, todėl visais atvejais stengiamės išlaikyti pagarbą vienas kito poreikiams ir nuomonei.

Ar turite gyvą pavyzdį, ką reiškia būti gerais tėvais?

Virginijos Sankalienės nuotr.Virginijos Sankalienės nuotr.

Virginijos Sankalienės nuotr.

Mano tėvai man visada buvo patys tobuliausi. Aš visada tikėjau, kad nėra klausimo, į kurį jie nežinotų atsakymo. Net studentė vidury paskaitos tėčiui paskambindavau ko paklausti. Sutapimas ar ne, bet jis visada man padėdavo. Jie buvo mano Google.

Nors ir gyvenome nedideliame mieste, tėvai darė viską, kad mes su broliu ir sese turėtume geriausią išsilavinimą: į dienos darbus buvo įtrauktas spaudos skaitymas, „Panoramos“ žiūrėjimas, kartą per savaitę žaisdavome pačių susigalvotą žaidimą „Paaiškink tarptautinį žodį“, matematinį mąstymą tobulinome žaisdami šachmatais ar pokerį… Iki šiol neturiu nuo jų paslapčių. Tai, manau, yra didžiausias įvertinimas būnant tėvu.

Kas buvo sunkiausia nėštumo metu?

Aš visada buvau įpratusi lėkti. Visada galėjau padaryti VISKĄ. O nėštumas privertė sustoti, nes fiziškai negalėjau aprėpti tiek darbų, kiek buvau įpratusi nudirbti. Žinoma, reikėjo laiko pamilti savo besikeičiančias formas, įgauti pasitikėjimo savimi. Sunkiai susitaikiau ir su tuo, kad nuo manęs tiesiogiai priklauso kita gyvybė. Tas „sukibimas“ slėgė ir pirmąjį vaiko mėnesį, bet paskui atsipalaidavau ir dabar mėgaujuosi maitinimu ir vis labiau stiprėjančiu ryšiu su dukra.

Per nėštumą mes nemažai keliavome. Septintą mėnesį skridome į Italiją, likus mažiau nei mėnesiui iki gimdymo, vedžiau renginius, o kelias savaites prieš dukros atėjimą susituokėme. Per dieną sugalvojau, kokios noriu suknelės, nusipirkau medžiagą ir tą pačią dieną man ją pasiuvo draugės mama. Dar per dieną surengėme ceremoniją ir jaukius pietus su liudininkais. Ceremonijos metu buvome tik keturiese, neskaitant šuns.

Kokia jūsų nuomonė apie nėščiųjų madas? Kas „rengė“ jus tuo metu?

Neturėjau nėščiųjų suknelių. Iš pradžių apsiribojau Povilo marškiniais ir marškinėliais, bet paskui suvokiau, kad rengimasis tuo, į ką telpi, o ne tuo, kas tinka, labai mažina pasitikėjimą savimi. Kadangi nėštumas – trumpas laikas, į drabužius nebuvau linkusi investuoti, didžiąją dalį garderobo susipirkau svetainėje everything5pounds.com: įsigijau tiesaus kirpimo palaidinių, kelias elegantiškas kelnes  su guma, klasikinių megztukų, liemenių, švarkelių be sagų – viską rinkausi taip, kad vienas su kitu derėtų ir, galiu pasakyti, kad puikiai ir pigiai išsisukau. Be to, daugelį drabužių galiu dėvėti iki šiol.

Virginijos Sankalienės nuotr.

Virginijos Sankalienės nuotr.

Ar jūsų aplinkoje dažnai diskutuojama apie skiepus?

Ne. Niekas nediskutuoja, visi skiepija. Tikiu, kad kiekvienas turime dirbti savo darbą. Pasitikiu mūsų šalies medikais. Jie ne kartą padėjo tiek man, tiek mano artimiesiems, esu jiems dėkinga už Lunos gerovę. Tad jeigu sako, kad reikia skiepyti, aš skiepiju.

Močiučių karta baisisi, kad dabar vyrai dalyvauja gimdyme, eina kartu su žmonomis į žindymo kursus ir net būna „nėšti“. Kokia situacija jūsų šeimoje?

Kursų mes nelankėme, bet Povilas juokėsi, kad yra daugiau nėščias negu aš: jį kankino ir nemiga, ir nuotaikų svyravimai, labai išgyveno dėl to, kad nuo jo nepriklauso gimdymo eiga, kad negali padaryti nieko, kad man būtų lengviau, tik būti šalia.

Puikiai suprantu moteris, kurios atsisako vyrų dalyvavimo gimdyme, bet aš džiaugiuosi, kad Povilas nuo manęs nesitraukė nė minutei. Man tai buvo labai svarbu.

Ar sudėtingos buvo pirmosios savaitės, parsivežus vaikutį? Kas sunkiausia?

Kadangi ligoninėje teko užsilaikyti ilgiau, namo labai norėjome ir džiaugėmės grįžę. Didžiausias iššūkis buvo pilvo diegliai, kurie dukrą kankino nuo pirmųjų savaičių. Išbandėme viską ir, laimei, galų gale radome jai tinkančius lašiukus. Nėra nieko baisiau nei matyti, kaip kankinasi vaikas, ir negalėti jam padėti.
Nelengva buvo priprasti ir prie maitinimo režimo, kadangi Luna valgė kaip laikrodukas – kas dvi valandas, visą parą.

Ar turite imunitetą kūdikių reikmenų pirkimui, neprisipirkote kalno nereikalingų daiktų ir prietaisų ruošdami kūdikio kraitelį?

Kraiteliu pradėjau rūpintis likus mėnesiui iki gimdymo termino. Susiradau internete sąrašą, kiek ir kokių drabužėlių reikia naujagimiui, kad labai neįsibėgėčiau, peržiūrėjau, kas liko paveldėta iš sesers ir brolio mažylių, o tada jau daviau žalią šviesą tetoms ir močiutėms. Dar pasidomėjau, kokie yra „mažiausiai reikalingi reikmenys vaikams“, kad būtų paprasčiau atsispirti pagundoms. Tikrai žinojau, kad noriu „linguoliuko“ – siūbuojančios kėdės kūdikiui, nepirkome ir žaislų. Jų pridovanojo sveikintojai.

Ar mėgstate su vaiku išeiti „pasižmonėti“?

Buvau palaiminta lauktis kartu su geriausia drauge. Abiems mėnesio skirtumu gimė dukros. Taip pat mažylių pabiro ir tarp draugų bei giminių, tad aplink krūva mylimų mamyčių, kurias mielai lankome. O į parduotuves su Luna keliauju jau nuo antros savaitės, labai mėgstu su ja išriedėti kavos į „Gedimino 9“, ten jauku rašyti, yra puikus mamos ir vaiko kambarys maitinimui.

Koks didžiausias atradimas, tapus mama?

Pasaulis. Jį Lunos dėka atrandu iš naujo. Jis atrodo dar įdomesnis. Ji primena man, koks džiaugsmas ir dovana yra kiekviena diena.

Kokios smagiausios minutės jūsų šeimoje?

Dabar – dukros čiauškėjimas. Ji labai išraiškinga, mėgaujasi savo balso skambesiu, gaudo pačias įvairiausias intonacijas, leidžia keisčiausius garsus. Su Povilu negalime nustoti juoktis.

Kokie dalykai, jūsų nuomone, patys svarbiausi auginant vaiką?
Dovanoti jam saugumo jausmą tam, kad jam netrūktų drąsos atrasti. Noriu, kad Luna augtų žinodama, kad jai visada viskas bus gerai.

Parengė Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 + = dešimt

Kitos temos: