Rita Simonavičiūtė-Koreivė šiandien padeda moterims susidėlioti naują gyvenimo kryptį, kai „taip, kaip yra“ nebedžiugina. Kitaip tariant, – padeda išsivaduoti iš užstrigimo būsenos. O visai neseniai buvo užstrigusi pati. Skaitykite jaudinančią istoriją, kurią Rita papasakojo pati.
„Aš nebenoriu taip gyventi“
Tą dieną, kai pirmą kartą pagalvojau: „Aš nebenoriu taip gyventi“, – nevyko nieko ypatingo. 8 mėnesių sūnus miegojo. Namuose buvo tylu. Ant kavos staliuko stovėjo seniai atšalusi mano kava, o aš gal jau 5 kartą tądien ploviau indus. Ploviau ir galvojau – turiu viską, ko norėjau: nuostabų vaiką, vyrą, namus, artimuosius, į kuriuos galiu kreiptis pagalbos. Gyvenimas atrodė tvarkingas ir „normalus“, net labai geras, tačiau jis nedžiugino.
Mano nėštumas buvo ramus ir sklandus, o gimdymas – „tvarkingas“ (CP). Neturėjau pogimdyminės depresijos ar kažkokio krizinio laikotarpio prieš gimdymą. „Baby blues“ jau seniai buvau išverkusi.
Nebuvo jokios akivaizdžios priežasties, kodėl turėčiau jaustis blogai, bet viduje buvo taip tuščia, kad net pikta.
Gal esu per jautri?
Galvojau, kad problema manyje, nes vis girdėdavau, jog esu per jautri. Maniau, kad esu silpna. Nedėkinga. Nepakankamai gera. Spaudžiau save, kad turėčiau sugebėti geriau tvarkytis su motinyste ir visais jos reikalais. Jaučiau, kad su manimi kažkas negerai, nors ir mėginau tą jausmą nugrūsti gilyn bei užkloti šypsena.
Tik kur kas vėliau supratau, kad iš tiesų buvau nuolatinėje įtampoje, lyg kūnas niekada neišsijungtų iš budėjimo režimo, kuris vadinasi: „Mama 24/7!“.
Visada per žingsnį nuo ašarų arba visiško nejautrumo.
Ir ta tuštuma ir kraštutinumai ėmė mane spausti bei gąsdinti.
Bet tądien, mintijant prie plautuvės, mano viduje įvyko kai kas svarbaus, ką, tikiu, savyje galėtų atpažinti ne viena mama. Kartu su tuštuma ir įtampa pamažu ėmė ryškėti dar vienas jausmas – suvokimas, kad pasikeičiau. Ne tik tapau mama.
Pasikeitė mano tapatybė.
Moteris, kuri buvau prieš motinystę – su savęs realizavimu darbe, drąsa, energija, rezultatų siekimu, – tarsi nebetilpo į šį „mamos Ritos“ gyvenimą. Naujos savęs dar nepažinojau, bet tvirtai suvokiau, kad TIK mama aš toliau būti nebenoriu.
Gyvenimo transformacija
Daug metų dirbau su žmonėmis – personalo srityje, organizacijų kūrime, baigiau koučingo mokyklą. Suprantu apie gyvenimą aukštyn kojom verčiančius pokyčius, nes ir pačiai teko ne vienerius metus kurtis gyvenimą nuo nulio užsienyje, patirti skyrybas. Tokius pokyčius daug kas vadina krizėmis, o aš vadinu transformacijomis – etapais, kurie sukrečia, ištaško, bet kartu augina. Tik tada dar nesupratau, kad motinystė irgi yra tokia transformacija. Ir kad ji gali būti viena stipriausių.
Bet jau kai supratau, – viskas lyg susijungė! Suvokiau, kad panaudodama savo profesines žinias bei asmeninę patirtį aš galėčiau padėti ir kitoms mamoms pereiti šį etapą lengviau! Tą suvokus, atsirado noras veikti. Pradėjau galvoti, kaip galėčiau padėti kitoms mamoms, kurios galbūt jaučiasi panašiai, – pasimetusios tarp „viskas gerai“ ir „kažkas ne taip“. Ėmiausi planuoti individualius susitikimus, burti mamų ratus, kuriuose kalbėtume ne tik apie vaikų auginimą, bet ir apie vidinius pokyčius, apie moters tapatybę, apie teisę norėti daugiau nei tik ištverti.
Vėžio diagnozė, galbūt dėl užstrigimo
Vis dėlto paradoksas toks, kad tuo metu pati dar buvau užstrigimo etape, nors to nelabai suvokiau. Iš išorės funkcionavau puikiai: daug šypsojausi, auginau vaiką, sportavau, kai galėjau, stengiausi išsimiegoti tiek, kiek leido žindymas, skaičiau apie vaikų psichologiją, žiūrėjau kursus, analizavau save. Dariau viską, kas, atrodė, kad tikrai turėtų padėti. Vis dėlto vidinė pilka zona – „lyg viskas gerai, bet nebedžiugina“ – niekur nedingo.
Tai buvo itin klaidinanti būsena, nes ji leido gyventi, bet ne jaustis gyvai. Bandžiau būti rami, dėkinga, sąmoninga mama, kuri padeda kitiems, tačiau ta būsena, kurią tada vadinau egzistencine krize, tyliai mane ėdė iš vidaus.
Ir kai sūnui buvo apie pusantrų metų, išgirdau krūties vėžio diagnozę, nors įprasti sveikatos patikrinimai nieko blogo nerodė.
Tai buvo momentas, kuris ne tik išgąsdino – jis sustabdė. Staiga neliko galimybės ignoruoti savo būsenų, atidėti savęs vėlesniam laikui. Nors iš pradžių nežinojau, kaip pradėti lipti iš tos juodos sutrikimo bei baimės duobės, tačiau diagnozės padėjo man pradėti įsiklausyti į save, savo vidinius poreikius. O jie leido suprasti, kad tradicinis, įprastas gydymas man nėra tinkamas pasirinkimas.
Gydomas kūnas ir siela
Po pradinės operacijos, kuri, pagal gydytojų ir biopsijų vertinimą, turėjo ir būti visas gydymas, – mano vėžio situacija pasirodė rimtesnė. Buvo rekomenduotas tradicinis tokio vėžio gydymo planas: mastektomija ir bent 5 metus gerti hormonus + galbūt spindulinė terapija. Aš jo atsisakiau. Nes intuicija, vidus, siela ar kaip tą jausmą bepavadintume, siuntė stiprų impulsą, kad čia ne mano kelias į sveikatą.
Savo gydymo planą dėliojausi pati, telkdamasi įvairių sričių (natūropatijos, endobiogenikos, psichosomatikos) alternatyvesnių specialistų rekomendacijomis ir praktikomis. Rinkau ir analizavau informaciją iš angliškų knygų, tinklalaidžių ir straipsnių.
Jas taikydama, eksperimentuodama ir daug dirbdama su savimi visais savyje atrastais 4 lygiais (kūno, emocijų, proto ir energiniu) grindžiausi savo sveikimo kelią. Per metus man pavyko aktyvią onkologiją sustabdyti. Bet tai nėra visiškas išgijimas. Nes dabar manau, kad tokio dalyko kaip „pasveikau nuo vėžio“ (cancer-free) nėra, nes visi turime cirkuliuojančių kraujyje vėžio ląstelių.
Susitikimas su savimi
Kartu su medicininiais sprendimais prasidėjo ir kitas, ne mažiau svarbus procesas – susitikimas su tikrąja savimi. Vėžys nuplėšė sluoksnius, po kuriais ilgai slėpiau nuovargį, pyktį, nusivylimą, nuoskaudas. Supratau, kiek kartų ignoravau kūno signalus, kuriuos tik dabar pradėjau suprasti. Kiek metų gyvenau iš pareigos, bandydama atitikti lūkesčius – savo ar kitų. Kiek mažai iš tiesų klausiau savęs, ko aš pati noriu.
Prasidėjo gilus vidinis darbas. Terapija, praktikos, pokalbiai, mokymasis išjausti, o ne tik racionaliai paaiškinti. Ir pamažu ėmė rastis tai, ko labiausiai trūko, – vidinė ramybė, o tai, dabartiniu mano matymu, yra sveikatos, laimingų santykių ir gyvenimo esmė.
Ne euforija, ne nuolatinė laimė, o tylus stabilumas. Jausmas, kad esu savo gyvenime, ryšyje su savimi, o ne tik jame išgyvenu ar vaidinu.
Nenoriu mamų „sutaisyti“
Sustabdžiusi onkologiją, šiandien padedu mamoms įveikti mamystės transformacijos atneštus santykių, karjeros ir sveikatos sunkumus. Padedu rengdama nemokamus vebinarus, dalindamasi savo patirtimi paskaitose, individualiuose koučingo pokalbiuose bei mamų ramybės ratuose gyvai, Vilkės namų studijoje Vilniuje.
Darau tai ne tam, kad „sutaisyčiau“ jas ar jų gyvenimus, pasakyčiau, kaip ir ką geriau daryti, o kad jos pačios galėtų pamatyti, kas su jomis vyksta, ir suvokti, ką reikia keisti, kad pokyčiai, kurių galbūt jau seniai jaučia, kad nori, – pagaliau būtų įgyvendinti.
Koučingas yra vienas iš būdų, galinčių padėti išeiti iš tos užstrigimo būsenos. Jis ne stebuklas ir ne hipnozė. Niekas negali įteigti moteriai laimės. Bet mūsų koučingo pokalbiuose galiu sukurti erdvę, kurioje mamos pagaliau, galbūt pirmąkart gyvenime, jaučiasi saugios ir gali išgirsti save.
Kartais pakanka labai mažų dalykų: sustoti, įvardyti savo būseną, pastebėti, kas sekina, o kas maitina. Iš tokių naujų suvokimų momentų koučingo pokalbis ir susidėlioja. Ir atsiranda daugiau aiškumo. O su aiškumu – ir galimybė rinktis.
Ir tuos mamų pasirinkimus lydi nemažai pastangų – mažų, kasdienių, kartais labai nepatogių žingsnelių vedančių į kitokią kasdieną, kitokią būseną, leidžiant sau norėti daugiau nei tik kažkaip ištverti dieną.
O didžiausias pokytis, kurį matau mamose, mums padirbėjus kartu, – kad jos iš naujo atranda save. Savojo, autentiško gyvenimo kryptį ir pradeda ja eiti. Pradeda jaustis gyvesnės, lengvesnės, jų viduje randasi daugiau šviesos ir ramybės, o iš tos būsenos kuriasi ir šiltesnis bei stipresnis ryšys ir su vaiku, ir vyru, ir su savimi ir su gyvenimu apskritai! Jos ima realizuoti visą save.
Ar esi užstrigusi?
Jei nors kiek atpažįsti save mano banguotoje istorijoje, ar kaip tik dabar esi užstrigimo etape, – kviečiu atsakyti sau į paprastą, bet nelengvą ir nepatogų klausimą: Jei niekas nesikeistų – kiek ilgai norėtum gyventi taip, kaip dabar?
Ir jei atsakymas, kad jau seniai nebenori, bet nežinai, nuo ko pradėt keisti, – galiu padėti rasti savo atsakymus tavyje. Tik kviečiu nelaukti iki diagnozės, kaip aš.
Rita Simonavičiūtė-Koreivė – mama, HR ir koučingo profesionalė (2000+ pokyčių pokalbių), „Sveikėjimo podcasto“ kūrėja, asmeniškai išgyvenusi 7+ transformacijas gyvenime.
Plačiau savo sveikimo kelione dalinasi: https://ritasimonaviciutekoreive.substack.com/ ir SVEIKėjimo Podcast’e
Rasa Grinkevičienė
Nuotraukos Aušros Andrijauskienės
Projektą „Neretušuota motinystė“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2026 metais skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.03.25
