Reta, bet pasitaikanti šalutinė reakcija į skiepus – ką teko patirti Rodenui, pasakoja jo mama Aušra.
Net penkerius metus lauktas sūnus Rodenas gimė laiku, normalaus svorio, sveikas, guvus berniukas. Apie skiepus jokios išankstinės nuomonės neturėjome, nusprendėme skiepyti visais rekomenduojamais skiepais.
Lemtinga diena išaušo praėjus 1 mėnesiui po hepatito B skiepo. Ryte perrengiant sūnų ant kūnelio pastebėjau mėlynų dėmelių. Ieškojau informacijos internete, kas tai galėtų būti, panašu buvo į tymų bėrimą. Nieko nelaukusi nuvykau pas šeimos gydytoją, kuri įtarė, kad pasireiškė alergija, skyrė vaistų nuo alergijos ir išleido mus namo.
Man tai nebuvo panašu į alergiją, grįžę persirengėme, susidėjome daiktus ir vykome į priimamąjį. Mums bevažiuojant paskambino gydytoja ir pasakė, jog nepastebėjo, kad sūnaus kraujyje trombocitų skaičius – 26 trombocitai, kai norma –150–450. Priimamajame mus sutikusi budinti gydytoja, apžiūrėjusi sūnų, pasakė, kad tai panašu į leukemiją, bet reikia biocheminių kraujo tyrimų.
Išgirdusi diagnozę nebegalėjau nei kvėpuoti, nei kalbėti, tik verkiau ir nieko nebegirdėjau aplinkui. Mus paguldė į ligoninę ir laukėme biocheminių kraujo tyrimų atsakymų. Ilgai laukti nereikėjo, hematologė pasakė, kad gera naujiena ta, kad mums ne leukemija, bloga ta, kad tai šalutinė reakcija į hepatito B skiepą, vadinama purpurine trombocitopenija. Į klausimus, kas mūsų laukia toliau, kada visa tai baigsis, atsakymų nebuvo. Reikia laukti, kol organizmas susidoros.
Vakare pakartotas kraujo tyrimas parodė, kad trombocitų turime 19. Rytinis kraujo tyrimas parodė 15. Organizmas nekovoja, mus su grietosios pagalbos automobiliu su švyturėliais išvežė į Vilniaus Santaros klinikas, į Onkohematologijos skyrių.
Sūnaus sveikata blogėjo kas minutę. Nuvykę ten gavome atsakymą, kad trombocitų turime 5. Sūnaus oda visa pamėlusi, daug mėlynių, kraujosruvų, net elementarus verkimas visą veiduką nusėdavo kraujosruvomis. Nuolat nešiojau ant rankų, kad kuo mažiau verktų. Valgymas iš buteliuko irgi buvo didžiulis iššūkis, nes ant lūpų pilna kraujosruvų, kurios pratrūkdavo ir bėgdavo pienas su krauju.
Sūnų išnešė įstatyti kateterio, kad būtų galima leisti imunoglobuliną. Parnešė visą mėlyną, nes veną rasti buvo sudėtinga, todėl kateterį įstatė tik galvytėje.
Tada prasidėjo sunkiausia dalis. Penkias valandas buvo lašinamas imunoglobulinas. Per tą laiką turėjome matuoti temperatūrą daug kartų, jei pradėtų kilti, lašines atjungtų ir perkeltų dozę kitai dienai.
Ir taip tris dienas. Tada vėl begalės kraujo tyrimų. Beje, kraujo paėmimas, kai tavo vaikui 5 trombocitai, prilygsta nukraujavimui, nes kraujas bėga be perstojo ir nekreša.
Po visų imunoglobulino lašinimų padarytas kraujo tyrimas parodė, jog trombocitų turime 26. Kyla, bet vangiai. Sūnus pamėlęs, kaip be gyvybės. Gydytojai sako – kyla, bet per mažai. Kitą dieną turime 50, o kraujosruvos akyse nyksta. Dar kitą dieną – 107.
Mus išleidžia namo. Klausimai, kas bus toliau? Ar tai nepasikartos? Kaip bus dėl skiepų ir pan., niekas atsakyti negali, viskas priklauso nuo organizmo. Mums baisi buvo net elementari sloga, kuri galėjo sukelti trombocitopeniją. Taigi atėjo ir pirmoji sloga, pirmieji kosuliukai, pirmieji antibiotikai nuo pirmos slogos dienos. Kraujo tyrimas parodė, jog trombocitų turime 220.
Vadinasi, viskas susitvarkė. Toliau skiepai. Iki šiol mes dar neskiepijome sūnaus nuo tymų, nes tai labai stiprus skiepas ir gali sukelti tokią pat reakciją. Visus kitus rekomenduojamus skiepus gavome. Visos naktys buvo nemiegotos, budėdavau ir bijodavau, kad tik neišbertų.
Daug kas klausia, kodėl po viso šito vis dar skiepijome? Nes ligos bijau lygiai taip pat kaip ir paties skiepo. Net po visų išgyvenimų nesu nei už, nei prieš skiepus. Manau, tai kiekvienos šeimos reikalas. Ir žinau, kad mes ne vieni, sutikau nemažai mamų su panašiomis istorijomis, kurios, ačiū Dievui, baigėsi sėkmingai, tik kelias iki sėkmės labai sunkus.
Esu labai dėkinga Vilniaus Santaros klinikų Onkohematologijos skyriaus gydytojai. Verkiau dieną naktį be perstojo, nemiegojau nepamenu kiek parų, bet ji kasdien kartojo tą patį: mamyte, tai ne vėžys, jūs pasveiksite. Dauguma mamų, esančių čia, norėtų su Jumis pasikeisti vietomis, nes jų vaikai kovoja su vėžiu.
Aš nieko negirdėjau, ką ji sakė, nuolat verkiau, bet kai atsirado vilties, kad tikrai viskas bus gerai, išgirdau ją. Labai džiaugiuosi, kad dabar mūsų vaikučiui jau 3 metai, bet tokia būklė nepasikartojo, nors visada jaučiu baimę širdyje. Susilaukėme sesės, jos neskiepijome nuo Hepatito B, neskiepysime ir nuo tymų.
Kodėl pasakoju apie viską? Turbūt dėl to, kad noriu, jog mamos būtų stiprios, ir jeigu kažkas panašaus nutiks, kad jo žinotų, jog pabaiga tikrai bus gera, kad ir kaip būtų sunku.
Docento A. Vingro komentaras:
Trombocitopenija atsiranda, kai kraujyje labai sumažėja kraujo kūnelių trombocitų kiekis. Jos atsiradimo priežastys yra labai įvairios. Ji gali atsirasti susirgus infekcine liga, leukemija, dėl kai kurių antibiotikų ir kitų vaistų, autoimuninės ligos, t.y. kada organizmo imuninės sistemos pagaminti antikūnai naikina savo paties trombocitus ir t.t.
Trombocitopenijos priežastis gali būti sumažėjusi šių ląstelių gamyba kraujo čiulpuose atsiradus vitamino B12 ar folio rūgšties stygiui, kepenų funkcijos nepakankamumui. Dalis trombocitopenijos priežasčių vis dar yra neaiškios, todėl ji dar vadinama idiopatine trombocitopenine purpura.
Iki brendimo ji vienodai dažnai pasitaiko berniukams, ir mergaitėms.
Pasaulinėje medicinos spaudoje skelbiama, kad 1994–2003 m. aprašyti tik 47 trombocitopenijos atvejai, kurie galėjo būti sukelti paskiepijus vaiką hepatito B vakcina. Šie atvejai buvo užfiksuoti įvairiose valstybėse: Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Brazilijoje.
Trombocitopenijos atsiradimas nepriklauso nuo to, kurį kartą (pirmą, antrą ar trečią kartą) buvo sušvirkšta hepatito B vakcina. Visi, kuriems buvo aptikta trombocitopenija, pasveiko.
Duomenų apie absoliučią idiopatinės trombocitopeninės purpuros (trombocitopenijos) išsivystymo riziką po hepatito B vakcinos skyrimo nėra. Tačiau kai kuriose šalyse milijonai dozių buvo sušvirkšti vaikams ir yra tik keli paskelbti su hepatito B skiepais susiję trombocitopenijos atvejai, todėl pagrįsta manyti, kad rizika yra nedidelė.
Tyrimais nustatyta, kad trombocitopenijos dažnis yra 0,15 atvejo iš 1 milijono skiepų (įvairiomis vakcinomis).
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
