Roberta Orlauskaitė drąsiai pozuoja neslėpdama kojos protezo. Nors daugelis jos likimo žmonių mieliau dėvėtų kelnes ir protezo nerodytų.
Šiuo metu Roberta planuoja kelionę į Graikiją, Rodo salą. Vos tik vyriausiajai dukrytei baigsis mokslo metai, šeima išskris ten pabūti ilgesnį laiką. Neseniai Roberta pajuto, kad, išgirdus žodį „Graikija“, jai nebeskauda. Juk būtent Rodo saloje prieš 10 metų įvyko avarija, per kurią mergina neteko kojos. Norisi sugrįžti į Rodą ir uždaryti skausmo ir nevilties ratą.
Šiandien ji gyvena tokį gyvenimą, apie kokį svajojo, – turi mylintį vyrą, du vaikučius, puikią karjerą ir daug įdomių socialinių projektų.
Ar visuomenė priima neįgalias mamas
Roberta sako, jog ji gyvena savotiškame burbule, kuriame į neįgalų žmogų reaguojama adekvačiai. Per 10 metų, kiek ji yra neįgali, daug kas pasikeitė. O juk dar visai neseniai visuomenės apklausose beveik 30 procentų atsakydavo, kad neįgalus žmogus neturėtų gimdyti vaikų…
Kartais socialiniuose tinkluose moterys pasakoja, kad bijo eiti pas gydytojus ir pasakyti apie savo nėštumą, nes sulaukia priekaištų. Viena moteris, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje, po tokio „priėmimo“ daugiau pas gydytoją ir nebesilankė iki pat gimdymo. Labai skaudu išgirsti: „Ką jūs čia dabar sugalvojote – lauktis?!“
Roberta sulaukia nemažai žinučių iš likimo draugių. Ji žino, kad jos istorija savotiškai įkvepia, yra sėkmingos motinystės pavyzdys. Kai pirmą kartą laukėsi ji pati, Lietuvoje tokio pavyzdžio neturėjo. Bet matė daug užsienio pavyzdžių, kaip sėkmingai susilaukia ir augina vaikus žmonės, neturintys abiejų kojų ar rankų, o kartais – ir visų keturių galūnių.
Kuo skiriasi motinystė turint tik vieną koją
Robertai galbūt sudėtingiau fiziškai dėl to, kad negali sunkiai kelti, nes protezas yra pritaikytas atlaikyti tam tikrą svorį, kitaip jis gali lūžti. O sulūžus valstybė nebekompensuos, reikės už brangų protezą mokėti pačiai. Vyriausia dukrytė Elzė augo nenešiojama glėbyje – labai anksti ji sužinojo, kad jos kelti mama negali. Turint protezą, sudėtingiau būna žiemą, kai slidu. Yra didesnė tikimybė parvirsti, o ne kartą jau taip ir nutiko.
Tam tikrų nepatogumų buvo ir nėštumo metu. Besikeičiant kūnui, Robertai teko pritaikyti protezą prie kitokios kojos apimties, kitokio svorio centro. Ji nuolat konsultuodavosi su ortopedais. O paskutiniais nėštumo mėnesiais teko vaikščioti su ramentais, nes saugojo protezo pėdą. Ir naktį, kai reikėdavo atsikelti į tualetą, ji nesidėdavo protezo, nes tai užtrunka ilgiau. Greičiau pasiimti ramentus. Vonios kambaryje teko įsitaisyti specialią kėdutę, kad turint tik vieną koją ir didelį pilvuką, neprarastų pusiausvyros, nepaslystų.
„Dabar man kur kas lengviau, negu pirmą kartą, nes jau turiu patirties ir pati esu brandesnė, – man 33 metai. Tai turbūt paskutinis mano leliukas, tad stengiuosi su džiaugsmu išgyventi kiekvieną akimirką jį auginant. Vyčiui dabar 4 mėnesiai, jis reaguoja į šypseną, jau verčiasi ant šono, ieško akių kontakto – kiekviena diena yra pilna džiaugsmo“, – pasakoja Roberta.
Netikėta pirmoji motinystė
Kai prieš devynerius metus Roberta sužinojo, kad yra nėščia, jai pačiai tai buvo labai netikėta. Po nelaimės daug laiko skyrė reabilitacijai, nes reikėjo išmokti gyventi su kojos protezu. Reabilitacijos metu ir sutiko būsimąjį dukrytės tėtį, taip pat nelaimės metu netekusį kojos. Panaši patirtis suartino, bet šeimos kurti jie neplanavo, o staiga – teigiamas nėštumo testas. Tuo metu Roberta labai daug sportavo, ruošėsi dalyvauti parolimpinėse žaidynėse žirgų sporto rungtyje. Neplanuotas nėštumas viską supainiojo. Mamos ir sesės palaikoma, galų gale atgavo vidinę ramybę, o kadangi jautėsi gerai, toliau žirgyne treniravosi iki 5 nėštumo mėnesio.
Gimė dukrytė Elzė, ir visos abejonės dėl neva ne laiku užklupusios motinystės dingo. Padėti susitvarkyti su naujagime atskrido Robertos mama iš Škotijos, tad pradžia nebuvo labai sunki, o augant dukrytei laimės tik daugėjo. Tiesa, santykiai su dukrytės tėčiu nesusiklostė, bet vėliau Roberta sukūrė kitą šeimą. Nuo pat pradžių su vyru ėmė kalbėti apie vaikus, kaip augins juos lietuvybės dvasia, nes patys yra dideli Lietuvos patriotai.
Antrasis nėštumas pasirodė esantis visiškai kitoks. Šįkart, atvirkščiai, psichologinių dvejonių buvo mažai, nes sukūrė šeimą su mylimu žmogumi. Bet fizinė būsena buvo kur kas sudėtingesnė.
„Iš vėluojančių mėnesinių supratau, kad reikia atlikti nėštumo testą. Kai pamačiau, kad teigiamas, pačiai buvo šokas, nors širdyje to ir norėjome, daug apie tai kalbėjome. Nieko nelaukiau ir tą patį rytą naujieną pranešiau vyrui. Padariau tai netiesiogiai: paprašiau jo paruošti kavos, o pati ant stalo padėjau testą. Kai jis pastatė kavos puodelį ir pamatė, net susigraudino, nes jam tai pirmasis vaikelis. Buvo labai daug emocijų“, – pasakoja Roberta.
Iki ketvirto nėštumo mėnesio moterį kamavo toksikozė, tad šitas nėštumas jai buvo nepalyginamai sunkesnis. Roberta dirba vyriausiąja projektų vadove „Lietuvos geležinkelių“ vykdomame „Rail Baltica“ projekte. Atsakingas pareigas buvo nelengva derinti su pirmųjų mėnesių sunkumais.
Maudymosi koja
Dar nežinodama apie nėštumą, šeima buvo nusipirkusi kelionę į Mauricijų. Vien skrydis ten trunka 15 valandų, tad kelionė tapo nemažu išbandymu nėščiai moteriai. Ji ruošėsi labai atsakingai: pasirūpino pilnu sveikatos draudimu, įsidėjo kompresines kojines, specialių vaistų, kaip gydytojai rekomendavo, skrydžio metu gėrė daug vandens. Sužinojus, kad Mauricijuje yra pakankamai aukšta medicinos paslaugų kokybė, kad skrendant į šią šalį nereikia papildomų skiepų, buvo šiek tiek ramiau. Mauricijus pasitiko su 30 laipsnių šiluma ir drėgme – gana komfortišku oru.
„Nuolat guglinausi, ką galiu valgyti, o ko nėščiai moteriai nepatariama. Kaip tik po ketvirto mėnesio baigėsi mano pykinimai, tad atsigavau ir galėjau nuoširdžiai mėgautis atostogomis. Daug maudžiausi. Tiesa, į keliones aš turiu pasiimti „maudymosi koją“ – specialų protezą, kuris nebijo vandens. Su paprastu protezu lipti į vandenį negaliu, kad jis nesurūdytų. Jis brangus, todėl turiu saugoti. O maudymosi protezą vežuosi kaip rankinį bagažą ar medicininę priemonę. Vienuose oro uostuose toks bagažas neužkliūva, o kituose būnu pasivedama į šalį ir atidžiai nuskenuojama. Todėl svetimoje šalyje visada stengiamės anksčiau atvykti į oro uostą, kad nepavėluotume į skrydį. Kartą dėl protezo patikros vos taip ir nenutiko“, – sako Roberta.
O nėštumui persiritus į antrą pusę, Roberta išsiruošė į dar vieną kelionę. Šį kartą su mama ir sese skrido pailsėti į Kretą. Robertos šeimoje priimta nedovanoti gimtadienio dovanų, bet kartu išvykti į kelionę. Šįkart norėjo išsinuomoti automobilį ir apvažiuoti visą salą.
„Kretoje man iškilo prisiminimai – nors prieš 10 metų mano nelaimė įvyko Rode, bet paskui straigtasparniu buvau nuskraidinta į Kretą – ten man atlikta operacija. Mes pravažiavome tą ligoninę, kur aš gyvenau 2 mėnesius. Prisiminiau, kaip važiuodavau neįgaliojo vežimėliu į kioskelį pirkti sumuštinių. Žiūriu, tas pats kioskelis dirba, tas pats žmogus. Prisiminimai liko pozityvūs, nes būtent Kretos gydytojai išgelbėjo man gyvybę, o medicinos personalas virdavo arbatą ir visaip kaip rūpinosi, kol atskrido mama. Tada Kreta man apsiribojo ligoninės pastatu ir kiemu, o dabar pamačiau visą jos grožį“, – sako Roberta.
Ji nekaltina likimo, nes jeigu ne nelaimė, ji nebūtų tapusi tokiu žmogumi, kokia yra dabar.
Berniukas ar mergaitė?
Laukdamasi antrojo vaikelio, Roberta norėjo įsitikinti, ar jis sveikas, ir atliko genetinius tyrimus. Tad jau 2,5 mėnesių sužinojo, kad laukiasi berniuko. Norėjo kažkaip įsimintinai tą naujieną pranešti Elzei ir pasakyti, kad ji bus vyresnioji sesė. Roberta suruošė dukrytei dovanėlę, įdėjo echoskopo nuotrauką ir pranešė naujieną. Elzė labai apsidžiaugė, apkabino mamą ir pasakė, kad labai ja didžiuojasi. O lyties atskleidimas virto kuriozu. Šeimyninėje aplinkoje ketino suvalgyti tortą. Parduotuvėje rekomendavo imti tortą, perteptą mėlynėmis, kurio mėlyna spalva praneštų apie berniuką. Bet tą akimirką, kai pirmasis gabalas atgulė į lėkštę ir turėjo pasimatyti „berniuko“ spalva, Elzė ėmė ploti, kad turės sesutę. Mat mėlynių uogienė buvo visai ne mėlyna, o rausvai violetinė. Roberta turėjo atnešti gydytojų aprašą ir jį garsiai perskaityti Elzei, kad ji tikrai patikėtų, kad gims broliukas Vytis.
„Esu skaičiusi, kad neįgalių tėvų vaikai auga jautresni ir empatiškesni. Tai pastebiu ir savo dukroje. Pavyzdžiui, kai mane kviečia į socialinius projektus –aplankyti vaikų dienos centrus ar susitikti su neįgaliais žmonėmis, Elzė mielai važiuoja kartu. Ji draugauja ir žaidžia su neįgaliais vaikais jų neišskirdama. Elzė jau antrokė, tad yra mano pagalbininkė“, – sako Roberta.
Du cezariai
Pirmąjį vaikelį Roberta pagimdė, atlikus cezario pjūvį. Besilaukiant antrojo, prieš gimdymą teko „praeiti“ gydytojų komisiją, kuri sprendė, koks gimdymas turėtų būti šįkart. Ortopedas traumatologas nerekomendavo gimdyti natūraliais takais, nes po avarijos Robertos dubens kaulai ir šlaunikaulis yra sutvirtinti metaliniais varžtais. Svoriui augant, dėl to atsirasdavo dideli skausmai ir judėti būdavo sudėtinga – atrodydavo, kad dubuo net traška. Paskutinėmis savaitėmis dėl pasikeitusio kūno svorio centro būdavo sunku net išeiti į lauką. Dėl to gydytojai ir šįkart nusprendė, kad turėtų būti cezaris.
„Man po avarijos ir kojos amputacijos yra likęs didelis potrauminis stresas, paniškai bijau operacinių. Atsimenu, kaip įvažiavau į gimdyklos operacinę ir ėmiau visa virpėti, atrodo, net sustos širdis. Pirmojo gimdymo metu norėjau nusiplėšti visus laidelius, ištiko savotiškas panikos priepuolis. Antrą kartą iš anksto paprašiau duoti raminamųjų vaistų, tad šįkart viskas buvo gerai“, – pasakoja Roberta.
Gimė sūnelis, kurį iš karto paguldė mamai ant krūtinės, o paskui perdavė tėčiui. Roberta apgailestauja, kad Antakalnio klinikose vyrams dar neleidžiama dalyvauti cezario operacijos metu, nors kai kuriuose Lietuvos gimdymo namuose tokia galimybė jau yra.
Šį kartą Robertai buvo sunkiau atsigauti po gimdymo ne tik dėl operuoto pilvo. Sutino galūnės, tad buvo sunkiau užsidėti protezą, sunkiau atsistoti. Tad atskiroje palatoje vyro pagalba labai pravertė.
„Pirmą parą po operacijos labai sukosi galva. O kitą dieną mane jau statė ant kojų. Sveikau greitai, o grįžus namo, atrodė, kad net savos sienos gydo“, – sako ji.
„Augindama pirmąjį vaikelį, bandžiau viską daryti pati, o dabar dažnai prašau vyro, kad padėtų. Jį irgi ruošiau vaikelio gimimui, pasakojau apie naujagimio fiziologiją, nes jam viskas pirmą kartą. Savęs nealinu ir nekankinu suprasdama, kad man reikia laiko sugyti. Labai svarbi artimųjų pagalba ir pačios moters pasirengimas tapti mama. Reikia skaityti knygas, išklausyti kursus. Pamenu, kaip su Elze vos neprisižaidžiau iki mastito, kai nemokėjau taisyklingai žindyti. Teko net skambinti pagalbos telefonu. O šįkart buvau pasiruošusi kur kas geriau ir problemų išvengiau“, – sako Roberta.
Planuose – pusmaratonis
Žirgų sportas iš Robertos gyvenimo pasitraukė natūraliai – tam užsiėmimui kasdien reikėdavo skirti mažiausiai po tris valandas. Roberta pasirinko jį skirti profesinei karjerai. Bet noras užsiimti aktyvia fizine veikla niekur nedingo – ji atrado, kad smagu bėgioti. \
Kol kas daugiausiai yra nubėgusi 10 kilometrų, bet planuose – pusmaratonis, 21 kilometras su kokiu nors gražiu socialiniu tikslu. Tarkime, surinkti lėšų neįgaliųjų centrams. Iki antrojo nėštumo bėgimas būdavo ir terapijos priemonė išsivaduoti nuo dienos rūpesčių, darbo problemų. Sako, kad bėgiojimas lauke labai gerai išvalo galvą.
Dažnai prisijungdavo ir Robertos vyras, kartais – dukrytė. Bėgioti ar pasivaikščioti lauke yra vienas iš šeimos pomėgių. Pasiima termosą arbatos ir išeina paklajoti gamtoje. O pavasario labai laukia ir dėl to, kad visi galėtų sėsti ant dviračių. Vytis važiuos vaikiškoje kėdutėje, o Elzei tai bus proga pagerinti dviratininkės įgūdžius.
Apie Robertą ištikusią nelaimę
21-erių Roberta nutarė padirbėti animatore Graikijos Rodo saloje esančiame viešbutyje. „Rodo keliai vingiuoti, mes lenkėme vieną automobilį, o iš priekio atvažiavo kitas, nebeturėjome kur sukti ir rėžėmės į jį. Mane vežęs vaikinas pasuko motorolerio vairą kiek į šoną, tad visas smūgis teko man. Jis tik apsibrozdino šonkaulius, o man iškart nutraukė koją žemiau kelio. Aš mačiau savo koją, gulinčią šalia, bet smegenys dar neveikė ir nesupratau, kas įvyko, atrodė, atsikelsiu ir eisiu namo. Stresas turbūt paveikė organizmą, net ir skausmo nejaučiau, buvo šokas. Viskas įvyko labai greitai, per akimirką – smūgis, kritimas, bėgantys artyn manęs žmonės, paskui greitosios pagalbos sirenos. Atsimenu tik, kad prie manęs palinkę žmonės sakė nesikelti. Dar liko atmintyje vaizdas, kad aplinkui labai daug kraujo. Paramedikai kerpa mano drabužius, o aš galvoju, kaip gaila, kad sukarpys naujus šortus, kuriuos pirkau tik vakar… Mačiau gydytojų reakciją – juos buvo apėmusi panika.“
Rasa Grinkevičienė
Nuotraukos Renatos Nedzveckaitės, „Plukė foto“
Projektą „Neretušuota motinystė“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2026 metais skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.03.10
Susiję straipsniai
