„Oi, aš vaikų norėjau nuo 24 metų, tai man tėvystė tikrai nėra iššūkis“, – atvirauja dviejų vaikų tėvas Rolandas Mackevičius. Žinomas vyras prisipažįsta, kad būna sunkių momentų, kai norisi „sau nusikąsti ranką“ iš streso, tačiau padeda tinkamas nusiteikimas, kad visą savo dėmesį ir gyvenimą turi dovanoti kitam žmogui, kurį privalai užauginti bei išleisti į visuomenę kaip normalų, dorą, protingą pilietį. „Aš ir pats juk nebuvau tėvams „dovanėlė“: ir rūkiau, ir nesimokiau, ir už tai diržo gaudavau“, – pasakoja.
Įsimintiniausias vaikystės momentas – savas kambarys
Rolandas Mackevičius sako, kad jo sūnus yra toks pats, kaip ir jis vaikystėje. „Aš kartais žiūriu į savo sūnų ir galvoju: o Dieve, vargšas Motiejukas, visai kaip aš“, – šmaikštauja žymus vyras. „Nuo pat mažens labai mėgau ir dabar mėgstu žmonėms kelti geras emocijas. Žiūriu į savo sūnų ir aš prisimenu pats save. Kartais aš ramus, ramiai sau skaičiuoju automobilius pro troleibuso langą ar užsisvajojęs važinėju dviračiu. O jei tik aplinkoje atsiranda žmogus, kurs man patinka, arba esu tokios nuotaikos, kad noriu kažką pralinksminti, atsiranda tarsi „darbinis“ režimas – lakstau, bėgioju, paprakaituoju, būnu tarsi kvailelio vietoje, griuvinėju“, – ankstyvos vaikystės prisiminimais dalijasi R. Mackevičius.
„Gyvenome trise su tėvais Vilniuje, mažame dvidešimties kvadratinių metrų komunaliniame butelyje, kurį tėtis – pareigūnas – buvo gavęs anais laikais. Vienas kambarys, virtuvė ir tualetas su vonia. Ir man tai atrodė taip faina. Jėga, visi krūvoj“, – pasakoja Rolandas. Tik kai berniukas pradėjo eiti į ketvirtą ar penktą klasę, tėvams gavus trijų kambarių butą, prieš išsikraustant, Rolandas prisimena mamos žodžius: „tu įsivaizduoji, turėsi savo kambarį, savo spintą, lovą, stalą, net kilimą pats galėsi išsirinkti, kokį nori“. „Nors buvau pakankamai didelis, nesuvokiau, kaip taip gali būti, mano ir tėvų gyvenimas iki tol juk tilpo viename kambaryje! Kai atsikrausčius leido išsirinkti, kokių norėjau daiktų ir mano kambarys tapo mano karalyste, tada prasidėjo tikras gyvenimas“, – vienu iš įsimintiniausių vaikystės momentų dalijasi R. Mackevičius.
Kitas labai svarbus Rolando vaikystės epizodas – nemėgstamas vizitas pas dantų gydytoja, o po jo – apsilankymas dešrelių restorane prie poliklinikos. „Gedimino prospekte, Vilniuje, būdavo tokia kavinė, mano vadinamas dešrelių restoranas. Ir ten, ant griliaus, kaip dabar degalinėse būna, ponios kepdavo šviežias dešreles iš faršo su labai skania bandele“, – pasakoja Rolandas. „Kaip dabar akyse stovi vaizdas: grįžtame iš dantistės ir man tėtis nuperka tą dešrainį. Aš su tokiu ilgu, užtikrintu ir ištemptu malonumu jį valgau, o tėtis sėdi ir žiūri, nes dviem dešrainiams pinigų neužtekdavo“, – prisimena.
Gyvenimą keičianti patirtis
Rolando gyvenimą pakeitė įvykis kai jam, būnant 15 metų, mamai pažįstama patarė išsiųsti sūnų į tarptautinę vasaros stovyklą mokytis anglų kalbos. „Visada buvau aktyvus, visko norintis žmogus, man labai patiko naujovės. Kai mama vieną dieną paklausė, ar noriu pats vienas vykti į mažą Anglijos miestelį tobulinti anglų kalbos įgūdžių, iš karto pasakiau taip, tačiau net nepagalvojau, kad šis dalykas turės tokios didelės įtakos mano asmenybei“, – pasakoja Rolandas. „Juk mes tada net Europos Sąjungoje nebuvome! O reikėjo važiuoti vienam, be tėvų, susitikti su daug nepažįstamų ir lietuvių kalba nekalbančių žmonių. Oi daug stereotipų man per tą vasarą sugriuvo!“, – dalijasi žinomas vyras.
„Prisimenu, mano tuometiniame anglų kalbos vadovėlyje buvo toks personažas „ispanakalbis vaikinas“ su sombrero. Kai atvykęs į kursus ir susipažinęs su ispanais ėmiau klausinėti, o kur jų sombrero, tikriausiai atrodžiau mažų mažiausiai keistai. Kursų metu labai daug supratau apie bendravimą, apie tai, kai užmegzti ryšius, kaip susikalbėti ne žodžiais, o emocijų kalba, kaip „skaityti“ žmones. Kai grįžus manęs visi klausinėjo, ar patiko, vienintelis dalykas, kurį galėjau atsakyti – tai buvo mano geriausia gyvenimo patirtis, kurią iki to laiko buvau kada nors turėjęs. Ši stovykla, į kuria tėvai leido vykti net kelias vasaras iš eilės, buvo pagrindinis dalykas, kuris man gyvenime suteikė žinių apie bendravimą. Žinoma, ir anglų kalbą puikiai išmokau, rusų kalbos žinias patobulinau, tačiau čia jau buvo šalutiniai dalykai“, – juokiasi Rolandas.
„Tėčio arbata“ ir mokytojų teroras
Vienintelis neigiamas dalykas iš R. Mackevičiaus vaikystės yra mokyklos prisiminimai. „Matyt daugelis mano kartos vaikų, augusių devyniasdešimtaisiais, užaugo švietimo sistemoje, kai būti mokytoju reiškė turėti aukščiausią valdžios lygį. Ne paslaptis būdavo ir skirtingas moksleivių vertinimas, o tokios replikos, kaip „Mackevičiau, tu išvis nuleisk tą ranką, aš vis tiek tavęs prie egzamino neprileisiu“ iki dabar skamba ausyse ir tą nemalonų jausmą, kai tekdavo išgyventi tokią ar panašią situaciją, prisimenu. Labai aukštas patyčių lygis, aiškios hierarchijos buvo visur: ir mokykloje, ir kieme“, – pasakoja Rolandas. Tačiau čia pat priduria, kad kas žmogaus nenužudo, padaro jį stipresnį.
Žinomas vyras pripažįsta, jog tikriausiai dėl to nuo mokyklos laikų nemėgsta žmonių, kurie demonstratyviai rodo savo valdžią. „Iš karto tokio žmogaus atžvilgiu imu jausti priešiškumą“, – sako Rolandas.
Iš vaikystės R. Mackevičius į savo paties sukurtą šeimą atsinešė ir keletą mielų tradicijų. „Labai gerai prisimenu, kai su tėvais pirmą kartą lankėmės Operos ir baleto teatre, žiūrėjome baletą „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Netrukus žiūrėti šio baleto eisime kartu su žmona ir mūsų dviem vaikais“, – artimiausiais gyvenimo planais dalijasi žinomas vyras.
Arba, turiu dar vieną tradiciją iš vaikystės – kaip pasakytų mano sūnus Motiejus – „tėčio arbatos“ tradiciją. „Tėčio arbata“ yra tokia, kurią mano mamai darydavo jos tėtis, ji – man, o aš – savo sūnui. Tai yra tokia paprasta arbata su labai daug citrinos. Jei kartą per dieną neišgeriu tos arbatos puodelio su savo šeimos nariais, jaučiu, kad kažko dienoje trūksta – atsiradęs toks ritualas, emocinis ryšys. Kai pagalvoju, tai tokia gyvenimo smulkmena, tačiau man ji be galo svarbi“, – atviras R. Mackevičius.
Svarbiausia – tinkamas požiūris į vaiką
Rolandas sako, kad šiame gyvenimo etape jam svarbiausia – vaikai. „Kad ir ką aš daryčiau, ar telefonu kalbėčiau, ar labai svarbų laišką rašyčiau, ar kokie kiti svarbūs žmonės būtų aplink, jei mano vaikas man užduos klausimą, aš visuomet viską mesiu ir susikoncentruoju būtent į vaiką, į jo reikalą. Kvailų klausimų arba nesvarbių vaikiškų reikalų nėra. Jei šiandien nerasite laiko vaikui ir jo klausimams ar problemoms, situacija netruks apsiversti aukštyn kojomis ir po kelerių metų jūsų paauglys jau siųs jus pačius labai toli arba taip pat neras jums laiko, pamatysit“, – tikina R. Mackevičius.
Nusprendus turėti vaikų, būtina žinoti, jog visą dėmesį turėsi atiduoti jiems. Tada ir tėvystė nebūna sunki. „Tačiau, jei požiūris toks, kad esi užsiėmęs savo reikalais ir čia dar kažkoks vaikas pašonėj maišosi, tai aišku, vaikas tau trukdys bet kokioje situacijoje ir bet kokiu atveju. Čia yra nusiteikimo ir požiūrio reikalas“, – savo svarbiais tėvystės atradimais dalijasi Rolandas.
Žinomo vyro nuomone, tik silpni žmonės muša vaikus ar ant jų šaukia. Jo giliu įsitikinimu, vaikas niekad nėra dėl nieko kaltas. „Jei vaikas kažko nepadarys ar kažką ne taip supras, tai yra tėvų kaltė, kad jie vaikui to nesugebėjo išaiškinti. Pavyzdžiui, jeigu vaikui iškrito iš rankų puodelis, tai reiškia, kad tėvas arba mama nepasakė, kad suspaustų stipriau, kad neštų atsargiau, nes puodukas šlapias ir slidus“.
„Tėvams patarčiau nesitikėti, kad vaikas pats užaugs, visuomet pats žais, pats išmoks būti atidesnis, švaresnis, pats išmoks vaikščioti, nenukris ir pan. Reikia suprasti, kad vaikui reikia labai daug tėvų dėmesio. Ką vaikas gali suprasti apie gyvenimą, jei tu jam nieko nerodai, jei su juo nesikalbi, jei grįžti iš darbo ir įlendi į televizorių ar žurnalą? Tėvai vaikams turi būti pavyzdžiu, nes vaikai yra tėvų sugertukai – jie daro viską taip, kaip daro jų tėvai. Jei jūs norite, kad jūsų vaikai būtų fainesni už jus, tai pirmiausia turite būti vaikams pavyzdys“, – pokalbį apibendrina dviejų vaikų tėvas Rolandas Mackevičius.
Daugiau įkvepiančių tėvystės istorijų ir gražių pavyzdžių išvysite „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte kovo 29 d. 19 val. per LNK televiziją.
Susiję straipsniai
