Pianistės Rūtos Rinkevičiūtės-Buškevics ir krepšininko (dabar trenerio) Sandžio Buškevics sūnui Matijui – tik 1 metai ir 5 mėnesiai, tačiau jam tenka rimtos Žaislų inspektoriaus pareigos. Matijas „išbando“, kokie žaislai prigis rinkoje, nes jo tėveliai nėrė į žaislų verslą!
Su Rūta kalbamės apie tai, kokių netikėtų gyvenimo posūkių pilna yra motinystė.
Motinystė suteikė didžiulės laimės
Rūta pokalbio metu švytėjo. Retai kuri pašnekovė, pasakodama apie motinystę, išspinduliuoja tiek pozityvumo. Bet kokia tema, prie kurios prisilietėme, kalbėdamos apie Matiją, nušviesdavo Rūtos veidą plačiausia šypsena. Rūta neslepia, kad Matijo gimimas jai ir vyrui yra didžiausias gyvenimo įvykis. „Man nepatinka požiūris, kad vaikų gimimas yra natūralus dalykas. Tai tiesiog normalu? Ne, tai stebuklas! Juk šitiek žmonių ilgai laukia vaikų, kai kurie ir negali susilaukti. Man susilaukti vaiko buvo didelė laimė, o ne – ai, taip turėjo būti. Po vaiko gimimo aš tapau be galo laiminga, nuo ryto iki vakaro“, – sako Rūta.
Sunkiausias etapas? „Pradžia. Pirmasis mėnuo. Kai nieko nežinai. Mums niekas nepadėjo, nes labai norėjome susitvarkyti patys. Ir susitvarkėme! Kai pagalvoji, visi etapai nelengvi, išnešiodama patiri daug nerimo, kad vaikutis būtų sveikas, kad gerai pagimdytum. Paskui – ta pirmųjų mėnesių nežinomybė. Užtat po trijų mėnesių viskas eina tik lengvyn“, – juokiasi jauna mama.
Gimdymas truko 25 minutes
Mintys „kad tik gerai pagimdyčiau“ Rūtai materializavosi. Besilaukdama ji su vyru lankė kursus pas akušerį R. Šemetą. Gavo daug informacijos, tada atsirinko, kas priimtina, kas ne. Dar išklausė artimų moterų patarimų apie gimdymą. „Man reikėjo žinoti, kaip viskas bus, – sako Rūta. –
Gimdyti ėjome pasiruošę. Morališkai buvome stiprūs. Pavyko pagimdyti su šypsena? Pavyko. Gimdymas truko 25 minutes. Taip galite ir parašyti – pagimdė per 25 minutes. Niekada nemaniau, kad gimdymo sėkmė nepriklauso nuo klubų pločio, pilvo dydžio ar kitų dalykų, o kai pagimdžiau, ta nuomonė tik dar labiau pasitvirtino. Mačiau palatose stambių moterų plačiais klubais, kurios pačios nepagimdė, o aš, nors esu smulki, pagimdžiau greitai. Net gydytojai stebėjosi. Taip, tai gamta. Kai tik pagimdžiau, pirma mintis buvo – čia pat galėčiau pagimdyti ir antrą“, – juokiasi Rūta.
Matijas girdi 3 kalbas
Matijas auga daugiakalbėje aplinkoje, nes jo tėtis – latvis. R. Šemetos kursuose Rūta su Sandžiu išgirdo patarimą, kad su vaikais reikia kalbėti savo gimtąja kalba, be akcento ir nelaužant liežuvio. Jie taip ir daro. Rūta su Matijumi kalba lietuviškai, Sandis – latviškai, kai ateina močiutė Tatjana Rinkevičienė, ji dainuoja daineles rusiškai. Vaikas į visas kalbas reaguoja puikiai. „Mano vyras jau beveik lietuvis – su juo galiu susikalbėti pusiau lietuviškai. Aš suprantu latviškai. O Matijas išmoks visas kalbas, kurias girdi“, – sako Rūta.
Pianistė tampa verslininke
Neseniai Rūta su vyru tapo lavinančių žaislų parduotuvės Lavi.lt savininkais. Ar negaila nusisukti nuo muzikos, kuriai skirtas beveik visas gyvenimas?
Rūta skaičiuoja, kad pianinui atiduota 20 metų. Groti ji mokėsi nuo 5 metų, o studijas baigė būdama 25. Teko studijuosi ir Vilniuje, ir Maskvoje, investuoti daug laiko ir lėšų, o štai dabar – pasukti į visai kitą pusę – verslą. Rūta nė kiek nesigaili: „Investicijos natūralios, juk visi kažką studijuoja.
Mes su sese nuo mažų dienų žinojome, kad muzikuosime. Toks buvo mūsų gyvenimo kelias, nediskutuotinas. Mes žinojome, kad turėsime tęsti šeimos profesiją. Tai buvo likimo numatyta. Tikrai nėra taip, kad dabar aš pasukau kitu keliu ir nebesu muzikė. Tiesiog, kai prasidėjo suaugusio žmogaus gyvenimas, motinystės rūpesčiai, atsirado kitokių minčių ir tikslų – viskas tapo žemiška. Namie yra pianinas. Groju. Ypač kai laukia koncertai ir reikia mokytis. Vaikas girdi, neprotestuoja, pats groja. Jis jaučia muziką, suvokia aukštus ir žemus garsus. Mūsų žaislų parduotuvės asortimente muzikiniai žaislai tikrai turės savo vietą. Muzika – viena iš svarbiausių lavinimo sričių“.
Žaislai parūpo, tik kai gimė Matijas
Kol Rūta neturėjo vaikų, žaislų nė nepastebėdavo, nekildavo mintis žaislų vežti lauktuvių ar domėtis, kas dabar madinga. Užtat kai gimė Matijas, jaunai mamai pasidarė įdomu viskas, kas reikalinga mažam vaikui. O tai, pasirodo, ištisas pasaulis!
Rūta pasakoja, kaip pasuko į verslą: „Man pačiai keista, kad taip gyvenime būna. Su šeima dažnai važiuojame pasisvečiuoti pas tėčio šeimą (Rūtos tėtis Gintaras Rinkevičius su žmona Donata augina 4 vaikus). Jis kartą užsiminė, kad mano pusseserė Ieva parduoda žaislų verslą. Man jos parduotuvė labai patiko, joje pirkau Matijui lavinamųjų žaislų. Nuvažiavau pas pusseserę pasikalbėti, ir po truputį, natūraliai perėjome prie verslo perėmimo. Neplanuota, neieškota idėja. Tikrai gyvenime nuobodžiavau, tuštumos nebuvo. Tiesiog taip susiklostė, kad atsiradau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Tikiu, kad gyvenime susiklosto kažkokios labai palankios situacijos, ir reikia tuo pasinaudoti, eiti tuo keliu, kuriame tau viskas lengva. Kad nebūtų sunkumo, slogumo pojūčio. Man šiame naujame kelyje viskas šviesu, įdomu. Smagiausia, kad tai buvęs pusseserės verslas, ji man pataria, be to – juk aš ja pasitikiu ir tikiu, kad ji darė gerą dalyką. Man saugu, kad verslą perėmiau iš giminaitės, kad jau daug padaryta. Sunku įsivaizduoti, kaip žmonės savo verslą pradeda nuo nulio, kaip ilgai reikia jį auginti“.
O kaip dėl konkurencijos, juk dabar žaislų galima nusipirkti net maisto prekių parduotuvėse? Rūta turi savo nuomonę: „Taip, imuosi verslo, kurio pasiūla nepaprastai didelė. Kodėl? Nes versle viskas priklauso nuo tavęs, kaip sugebėsi tą idėją auginti. Nelaikau didelių parduotuvių konkurentėmis. Jose susisuka galva – užeini, krūvos žaislų, neįmanoma išsirinkti. Ta galybė nieko nereiškia. Svarbiau išskirtinumas. Mes prekiausime savaip. Ieškosime unikalių, įdomių žaislų, tokių, kurie iš tikrųjų lavina. Dalyvausime žaislų parodose ir mugėse, kur galima rasti įdomesnių žaisliukų. Gamintojai ir tiekėjai susiranda mus patys. Rašo ir iš Kinijos žaislų gamyklų. Viskas priklauso nuo tavęs – kokius priimsi, kokių atsisakysi“.
Žaislų perteklius nereikalingas
Matijui kol kas labai patinka žaisti su kamuoliu, kitas žaislas-favoritas – paspirtukas. Rūtos nuomone, vaiko nereikia ir net negalima apkrauti žaislais. Rūta su vyru atidžiai renka sūnui žaislus, derina pagal amžių ir pomėgius. Nors neslepia, kad kyla didelis noras paimti kažką iš savo parduotuvės. „Stabdau save, nes dažniausiai žaislus tėvai perka ne vaikui, o sau – tenkina savo norus“, – juokiasi Rūta.
Į klausimą, kiek per metus susikaupė žaislų jų namuose (net ir taikant griežtus standartus – nepirkti bet ko), Rūta atsako: „Pakankamai. Juk pirmiausia patys daug pirkome, nes atrodė, kad visko reikia. Vaikui patiko grojančios knygutės, tad būtinai reikėjo, kad Matijas jų turėtų. Labai reikalingi buvo lavinimo kilimėliai, kurių irgi pripirkau pati. O paskui – visokios gaisrinės mašinos ir džipai, paspirtukai, atkeliavo per progas“.
Rūta mano, kad, kai ateina vaiko gimtadienis ar kita šventė, perkant dovaną vertėtų pasitarti su tėvais. Juk tėvai geriausiai žino vaiko pomėgius, svajones. Norint, kad nedingtų nustebinimo efektas, galima pridėti kažkokį mažmožį.
Vaikystės žaisliukai atiteko našlaičiams
Nereikalingus žaislus, kurie vaikui nebeįdomūs, Rūta pataria paaukoti. Taip pasielgė jos mama. Rūta nebeturi nė vieno vaikystės žaislo, nes kai su sese užaugo, mama juos atidavė į SOS vaikų kaimus ir vaikų namus.
„Galvojate, kad mes, mažos mergaitės, turėjome tik groti, groti, groti? Iš tikrųjų tėvai mus lepino, o žaislų ir pramogų turėjome labai daug. Mes turėjome svajonių vaikystę, buvome mergaitės, kurios turėjo viską. Tik tiek, kad sesei Saulei (ji jaunesnė 2 metais) labiau rūpėjo žaislai, o man – kiemas ir draugai. Mėgau judriuosius žaidimus, gainiojau kamuolį, buvau lauko vaikas. O sesė turėjo barbių karalystę: barbių namus, mašinas, pilis. Sesei buvo įdomu viskas – nuo barbės nagų lako iki lego laivų ir indėnų. Dabar žaislų pilna – tiek padirbinių, tiek originalų, o tada kiekvieną geresnį žaislą tekdavo atvežti iš užsienio. Tėtis labai stengėsi, veždavo ir veždavo“, – prisimena Rūta.
Senelis Gintaras = Kalėdų Senelis
Gintaro Rinkevičiaus meilė vaikams ir dosnumas niekur neišgaravo. Matijas – pirmasis anūkas Rūtos tėvams, todėl lepinamas ir apsuptas senelių dėmesio. „Latvijos seneliai gyvena Venspilyje, jie negali labai aktyviai dalyvauti Matijo augime. Užtat vilniečiai seneliai aktyvūs, mano mama dažnai ateina aplankyti. O pamatytumėte, koks laimingas mano tėtis! Dovana po dovanos… Galima jį vadinti ne seneliu Gintaru, o Kalėdų Seneliu. Ar proga, ar ne proga, jis paklausia, ko reikia. Jei reikia automobilio kėdutės, vežimuko ar kito stambesnio daikto, aš ir pasakau. Visi šie svarbūs daiktai – senelio dovanos. Labai vertinu šią paramą, nes vaikas yra brangus dalykas. Rimčiausia gyvenimo investicija“, – sako Rūta.
Kas patinka ekspertui
Matijas (tai vardo Matas variantas) – labai judrus, nuotaikingas vaikas. Nors vos metai ir du mėnesiai, seniausiai bėgioja. Per krikštynas nuo krikštatėvių Kšištofo ir Tatjanos Lavrinovičių gavo mašiną, kuria galima važiuoti pasispiriant kojomis. Nors dar per mažas tokiam žaislui, noriai sėdasi, važiuoja.
„Kiekvienai mamai savas vaikas pats geriausias, bet Matijas tikrai yra nuostabus. Jis lengvas, pozityvus, greitai prie visko prisitaiko, nesukelia rūpesčių. Žinoma, pavargstu, nespėju, bet juk tai normalu. Labai padeda vyras. Sandis dirba treneriu, bet stengiasi dažnai būti name namuose. Gerai, kad vyras ne kažkur išvykęs, o treniruoja Vilniuje. Siekiame būti kartu. Sandis taip myli Matiją, kad negali pagalvoti, kaip galėtų jį palikt ir išvažiuoti dirbti į kitą miestą ar šalį“, – pasakoja Rūta.
Sandis sako, kad Matijas bus aukštas ir praaugs jį (Sandžio ūgis 191 cm). Mat Sandžio šeimoje kiekviena karta praauga buvusią – senelis praaugo prosenelį, tėvas senelį, Sandis savo tėvą, vadinasi, Matijas bus didesnis nei jo tėtis.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
