„Nenustygsta vietoje. Todėl dažnai negirdi mokytojo, atsiranda spragų“, „Išsiblaškęs. Dažnai nepadaro to, ko prašomas. Labai judrus per pamoką, tenka drausminti“, „Pamokų metu sunkiai susikaupia. Vis dar sunkiai sutelkia dėmesį“, – tai vis mokytojų įrašai sūnaus pasiekimų knygelėje.
Taip norisi padėti vaikui, kad savarankiškai mokytųsi, susikauptų, baigtų pradėtą darbą. Turbūt ne vienai mamai neduoda ramybės panašios mintys. Vienas iš būdų padėti tokiam „išsibarsčiusiam“ vaikui – rytų kovos menų treniruotės.
Kodėl rytų kovos menai
Auginu judrų berniuką. Galvodama, kokią laisvalaikio veiklą jam pasiūlyti, daug naršiau internete. Mamų forumuose radau gerų atsiliepimų apie rytų kovos menus, o mintyse sukosi buvusio bendraklasio pasakoti vaikystės prisiminimai apie jo karatė trenerį, kuris mokėjo tinkama linkme nukreipti berniukų energiją.
Draugas ir dabar vadovaujasi kai kuriomis treniruotėse išgirstomis tiesomis bei jų pamoko savo vaikus. Treneris jam buvo autoritetas.
Pirmasis klubas – nesėkmė
Sūnus pasiūlymu labai susidomėjo, tad ilgai nelaukusi suradau klubą. Nenuėjau iš anksto nė į vieną treniruotę, nekalbėjau su treneriu, tik apie klubą pasiskaičiau internete – „žinomas, stiprus, aktyvus“. Štai ir pirmoji treniruotė! Po jos vaiko paklausiau, ar tikrai lankys, ar nori, ar patiko? Atsakymas teigiamas. Tik kiek vėliau turėjau progos pati pabūti treniruotėje ir nusivyliau tuo, ką pamačiau. Drausmės mažai, klaidos netaisomos. Supratau savo klaidą – reikėjo pasidomėti ne tik klubo, bet ir trenerio patirtimi, jo darbo stažu, metodais. O čia ir sūnus netikėtai pareiškė, kad treniruočių nebelankys. Kaip? Kodėl? Lankė tik 3 mėnesius.
Nesinorėjo sutikti su tokiu jo noru, bet suprantu, kad prievarta nieko nebus, o juk ir pačiai ne prie širdies buvo tie užsiėmimai. Vakare susėdę „rimtai ir vyriškai“ pasikalbėjome, ar tikrai nori lankyti rytų kovos menų treniruotes, nes jei dar kartą pradės, mesti nebebus galima. Tada sutarėme dėl mėnesio pertraukos ir pradėjau ieškoti kito klubo.
Reikli mama ant suolelio
Šįkart paieškos buvo kitokios – kalbinau draugus, draugų draugus, pažįstamus, kaimynus. Pasirodo, nemažai vaikų, o ir pačių tėvelių lanko rytų kovos menų treniruotes! Kas darželyje, kas mokyklos būrelyje treniruojasi, o kas klube. Gavau kelių trenerių telefonų numerius, paskambinau, paprašiau, kad leistų pabūti vienoje treniruotėje. Ėjau be sūnaus. Sėdėdama salėje ant suolelio jaučiausi keistai, kaip reikli, įnoringa mama, atidžiai stebinti trenerį, jo bendravimą su vaikais, kaip dirbama treniruotėje, kaip vaikai reaguoja į savo mokytoją.
Šiandien sūnus lanko tradicinio karate klubo „Danas“ treniruotes. Iš pradžių buvo neramu, kaip berniukas įsilies į vaikų, kurie jau pusmetį lanko, grupę, tačiau rūpinausi be reikalo. Treniruotės vyksta pagal amžiaus grupes. Jauniausiajai karatistei – penkeri. Mažųjų, pradinukų grupėje kartu su vaikučiais gali treniruotis ir tėveliai – kartu su vaikais sportuoti kur kas smagiau nei laukti valandą už durų.
Vaikai ypač noriai dirba, siekia padaryti geriau nei tėtis ar mama. Smagumėlis! Sūnus bendraklasiams giriasi: „Aš kartu su mama lankau karatė!“. „Oho, „kieta“ tavo mama…“ Taip ir išeina – sportuoja vienas vaikas, po to įsitraukia brolis, sesė, tada tėtis ar mama, po to pusbrolis su draugu…
Karatė ir „troleibuso situacijos“
Mūsų treneris – Norbertas Motiejūnas. Kantrybės įsikūnijimas. Ramiai ir aiškiai kartoja judesius, stovėsenas, kol tai taisyklingaipadaro visi. Mato visus ir viską, taiso klaidas, po to dar pasidomi – ar tikrai vaikas suprato? Ir paprašo pakartoti, ką suprato. Tai moko vaikus nemeluoti, nebijoti pasakyti savo nuomonę, norą ar tiesiog paklausti. Skatinama atsakomybė už grupę – vienas blogai dirba, komandą „į poziciją“ išgirsta visi – visa grupė turi daryti atsispaudimus, atsilenkimus arba šuoliukus su pritūpimais.
Treneris reiklus ir griežtas, bet kartu puikiai jaučia ribą, kada tikrai būtina „į poziciją“, o kada tai būna tiesiog nerūpestinga vaikystė, palydima šiltos šypsenos. Pamažu, išverčiant į vaikų kalbą, su gyvenimiškų situacijų pavyzdžiais pateikiama karatė filosofija, jos nauda, prasmė. Vaikams labai patinka, kai treneris pasakoja kokią nors „troleibuso situaciją“. Kikena, akys žiba.
Treniruotėse rimtas fizinis darbas perpintas su judriais žaidimais, parinktais taip, kad lavintų dėmesį, pastabumą, reakciją, susikaupimą, skatina ieškoti išeities. Būna ir mažųjų ašarų, dažniausiai be suaugusiesiems suprantamos priežasties… Treneris nepuola jų šluostyti, paklausia, kas atsitiko, pakalbina, padrąsina, po to susitaria, kad vaikas renkasi – dirba su visais toliau arba sėda ant suoliuko. Pasirinkusio suoliuką matyti dar neteko.
Vaikai ir karatė
Vaikas – mūsų atvaizdas, kurio labai dažnai nepastebime, o gal ir nenorime pastebėti veidrodyje. Stebėdami jų elgesį galime pasakyti, kaip elgiamasi mūsų šeimose, mokyklose, darbovietėse, visuomenėje. Kaip suaugusieji, taip ir vaikai, nori kažkuo išsiskirti, būti pranašesni, patirti laimėjimo jausmą, nenori paklusti kitų sukurtoms taisyklėms, bet kartu dauguma mūsų pasiduoda visuomenės įtakai, madai. Vaikai, prisižiūrėję kovinių filmų, pažaidę kompiuterinių žaidimų ar nuskriausti mokykloje pagalvoja – lankysiu karatė.
Atėjus vaikui į pirmą treniruotę treneris paklausia: „Kodėl nori lankyti karatė, o ne krepšinį, futbolą, plaukimą ar kitką?“ Dažniausias atsakymas: „Noriu būti stiprus, apsiginti“. Patikslinus klausimą: „Gal nori išmokti muštis?“, išgirsime garsų mažųjų „taip!“, paauglius išduoda jų akys. Pasak trenerio, jei norime išmokti muštis, turėsime ieškoti kito mokytojo. Jeigu norime išmokti piešti, mokomės piešimo, jei norime išmokti karatė, praktikuojame karatė, o ne muštynes. Po tokių pokalbių būna labai įvairių vaikų reakcijų.
Tačiau apie 90 proc., palankę kelias treniruotes, nepersigalvoja ir lieka mokytis karatė.
Taigi, ką vaikui duoda karate?
Vaikai užsigrūdina ir mažiau serga. Treniruotės vyksta basomis, su lengva sportine apranga, todėl, be visų fizinių ir psichologinių savybių, gerėja ir vaikų imunitetas, atsparumas ligoms, vaikai mažiau serga.
Kojų paduose yra labai daug nervų taškų, tad gerėja žmogaus nervų sistema. Treniruotėse mokoma atsipalaidavimo pratimų. Atsižvelgiant į mūsų gyvenimo ritmą, būtent atsipalaidavimas labai vertingas tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems.
Vaikai tampa stipresni tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Norint pasiekti tikslą neužtenka tik ugdyti fizinę jėgą. Vaikas turi lavinti kūną ir dvasiškai, psichologiškai, paprasčiau tariant – turi būti stiprus savo vidumi. Todėl kartkartėmis pasirodo ir vaikų ašarų karatė treniruočių metu. Ir ne tik vaikų, bet ir jaunimo, sportuojančio 7-9 metus. Vaikas, susidūręs su sunkumais, ieško kuo lengvesnio kelio juos išspręsti, o karatė treniruotėse lengvų kelių nėra. Tad ir pasitelkiamos į pagalbą ašaros, nes šeimoje dažniausiai į tokias „ašaras“ žiūrima su gailesčiu, pasiduodama vaiko įtakai. Bet kodėl pravirksta sportininkai, kurie treniruojasi ne vienus metus, dalyvauja varžybose, yra vieni geriausių klube?
Atsakymas slypi šios temos pradžioje – trūksta tvirtumo asmenybės viduje. Ašaros pasireiškia kaip palūžimo ženklas: „Aš daugiau nebegaliu, man neišeina, pykstu ant savęs“. Iš pradžių, esant mažesniems reikalavimams, treniruočių metu viskas vaikui pavykdavo beveik natūraliai, neįdedant per daug pastangų.
Kylant techniniam lygiui, kopiant į „kalno viršūnę“, darosi vis sunkiau, reikia įdėti vis daugiau ir daugiau darbo, talento nebeužtenka. Štai tada ir pasireiškia asmenybės silpnumas per ašaras, gal kas nors pagailės?
O štai treneris pasiūlo nusišluostyti ašaras ir dirbti toliau. Niekas už pačius vaikus neišmoks matematikos, lietuvių, taip pat ir karatė. Treneris padės surasti tinkamą kelią pasiekti užsibrėžtą tikslą, patars, bet dirbti turės pats vaikas. Tas pat vyksta ir suaugusiųjų pasaulyje. Vienas su ta pačia užduotimis susidoros greitai, kitas ilgiau, o trečias iš viso nuleis rankas.
Per karatė treniruotes dirba visi kūno raumenys, ne tik išoriniai, bet ir vidiniai, kurių plika akimi nematyti. Kaip nematyti vidinių žmogaus raumenų grupių, lygiai taip pat nematyti ir sportuojančiųjų psichologinės būsenos, kuri, laikui bėgant, nors ir lėčiau už raumenis, stiprėja. Tai ir yra vienas iš pagrindinių tradicinio karatė tikslų, kad būtume stiprios asmenybės, o ne raumenų kalnai ar stipriausi pasaulio atletai. Dažnai tėvai prasitaria: „Maniškis tai beviltiškas, mokykloje sunkiai mokosi, eina, kliūna, griūna, nesusikaupia, tikriausia ir čia nelabai kas iš jo bus“? Dar kartą pažiūrėkime į save ir paklauskime, ar patys visada padarome viską iki galo? Treneris atsakys, kad turite puikų sūnų ar dukrą, kuris noriai sportuoja, gal ir nebus varžybų prizininkas, bet jis pasiima tiek, kiek jam reikia, kiek supranta šią akimirką, jis bendrauja su naujais draugais ir elgiasi taip, kaip jam atrodo teisinga.
Karatė treniruotės suteikia stabilumo, padeda sukaupti dėmesį, pasitikėti savimi, siekti tikslo. Tradicinio karatė treniruočių metu atliekama daug fizinių pratimų. Taip vaikui leidžiama suprasti, kad pasirinkto tikslo siekimas yra sunkus uždavinys. Nepriklausomai nuo to, kur sieksime tikslo, ši taisyklė galioja visur, ne tik karatė. Būtent siekdami užsibrėžto tikslo, vaikai vis labiau pasitiki savimi, ypač kai pajunta palaipsniui ateinantį rezultatą – vaikai kelia kvalifikaciją (karatė diržai), dalyvauja varžybose, bendruose renginiuose, kur gali vienaip ar kitaip pasireikšti. Norėdamas kažką pasiekti, vaikas būna priverstas (kartais jam pačiam nesuvokiant) sutelkti dėmesį į savo tikslą, maksimaliai susikaupti. Po kurio laiko šis rezultatas akivaizdžiai pasireiškia ir mokykloje, universitete ar darbo aplinkoje.
Vaikai tampa atsakingesni, pastabesni, supranta pagarbą, drausmę. Kad vaikas pasiektų teigiamą rezultatą, būtina drausmė. Vis dėlto tradicinis karatė – tai kovos menas, pratimai laikui bėgant sudėtingėja, reikalauja vis daugiau dėmesio, susikaupimo, pastabumo. Taip išugdoma pagarba savo darbui.
Vaikas pradeda gerbti trenerį, aplinkinius, save patį. Išauga atsakomybė už atliekamus darbus ne tik karatė treniruočių metu, bet ir už visą savo veiklą: pamokas, būrelius, papildomą užklasinę veiklą, pradedama ugdyti drausmė bei pagarba kitam. Tolstama nuo sampratos „muštynės“, su kuria vaikas atėjo į pirmąją karatė treniruotę.
Vaikai, lankantys rytų kovos menus, rečiau veliasi į muštynes, linkę ginti skriaudžiamąjį. Muštynėse, kivirčuose dalyvauja labai nedaug jaunimo, sportuojančio karatė. Išimčių yra visur, tačiau jei žmogus tikrai priima informaciją, kurią suteikia treneris, tobulėja ne tik augindamas raumenis, bet ir savo vidumi, jis tikrai nesivels į muštynes. Dažnai auklėtiniams treneris pateikia klausimą-teiginį: „Ar verta muštis, įrodinėti, ką gali, ir rizikuoti viskuo, ką išmokai per trejus ar aštuonerius treniruočių metus, dėl kažkokio laikino pripažinimo, kažką primušti, o gal dar blogiau – pačiam būti sumuštam?“ Kaip pavyzdį galima paimti bet kokį sportą: automobilių lenktynės – kiek profesionalių lenktynininkų lenktyniauja gatvėse? Nė vieno. Kiek profesionalių fechtuotojų fechtuojasi gatvėse? Nė vieno. Taigi vadovaukimės R. Tagore pasakyta citata: „Būti stipriam ir galingam – vadinasi ne turėti už kitus daugiau jėgų, bet mokėti pakelti silpnesnį iki savo aukštumos“.
Tikroji savigyna – bėgti ir vengti pavojingų situacijų
Kartais vaikai klausia: „Treneri, o ką daryti, jei gatvėje kas nors bando atimti mobilųjį telefoną ar pinigus?“ Atsakymas būna paprastas: „Atiduok, ką turi, ir jei tik tiek tereikėjo, džiaukis, kad likai sveikas. Jei patekai į tokią situaciją, vadinasi, per mažai treniruojiesi, tęsk treniruotes“. Kažkas yra pasakęs: „Protingas žmogus iš keblių situacijų puikiai išsisuka, išmintingas – į jas nepapuola“.
Živilė Vaitiekūnienė
„Mamos žurnalas“
Sveiki, o kokie reikalai Lietuvoje su Wing Tsunu? Sūnus lanko Danijoje (būtent šiame klube: http://www.darwintsun.com) ir labai patinka jam, tačiau visą vasarą praleis su seneliais Vilniuje ir norėtųsi, jog neprarastų įgūdžių per vasarą.