Kadaise viename Kretingos daugiabutyje susidraugavo dvi penkiametės – Sandra ir Vaida. Pažintis buvo lemtinga, abi kartu nukeliavo per gyvenimą: kartu mokėsi, studijavo, emigravo, kartu buvo londonietės, kartu įkūrė bendruomenę „Pasaulio mamos“.
Tiesa, šios bendruomenės narės vargu ar kada nors susitiks gyvai, nes yra išsibarsčiusios po visą pasaulį, užtat paskyroje jos randa užuovėją nuo vienišumo ir palaikymą.
Kalbamės su bendruomenės bendrasteigėja Sandra Gedvile, kuri po 20 metų gyvenimo Londone su šeima grįžo į Lietuvą. Jau dvejus metus gyvena vienkiemyje prie Kelmės ir toliau kuria bendruomeniškumo stebuklus.
Sandra, papasakokite, kaip atsirado paskyra mamoms emigrantėms?
Tuomet dar gyvenau Anglijoje, kaip ir mano draugė Vaida. Prasidėjus kovidui, Vaida pasijuto tolstanti nuo savo lietuviškų šaknų, norėjo bendrauti lietuviškai, bet aplinkui nebuvo su kuo. Ji rado keletą pavyzdžių, kaip susiburia į bendruomenes Britanijos mamos, kilo idėja padaryti tą patį su lietuvėmis mamomis.
Tad pradžia ir palaikymo komanda buvome penkios lietuvės, gyvenančios skirtingose šalyse. „Pasaulio mamos“ nėra reklaminė, pelno gaunanti platforma. Visos sekėjos yra tos, kurioms aktualus mūsų kuriamas turinys. Darbo nemažai, tad po beveik dvejų metų pagrindinės moderatorės likome aš su Vaida. Vaida reguliuoja ir organizuoja turinį už kadro, o aš ištransliuoju į viešumą. Šeštadieniais istorijose dalinuosi savo gyvenimu kaime ir burnos higienos patarimais. Vaida sekmadieniais rodo gyvenimą iš Londono. Tiesa, nuolatos turime mums padedančių merginų. Labai naudinga informacija apie finansus penktadieniais dalinasi Indrė, o antradieniais savo gyvenimu Londone dalinasi Emilija, kuri yra vieniša mama.
Lietuvės mamos, gyvenančios užsienyje, yra izoliuotos, ne visoms pavyksta integruotis į visuomenę, kurioje gyvena. Tad „Pasaulio mamos“ vykdo savotišką misiją – pasirūpinti, kad lietuvės mamos, gyvenančios užsienyje, nesijaustų vienišos, turėtų palaikymą. Daugiau kaip pusė mūsų paskyros lankytojų yra iš Lietuvos, kitos gyvena Airijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Amerikoje ir t.t.
Moterys jungiasi, nes tai ir galimybė pabendrauti gimtąja kalba. Tai daryti būtina, nes kitaip kalbą pamiršite, nesugebėsite išmokyti vaikų, o svetima kalba jiems neišaiškinsite apie Lietuvos istoriją, savo prosenelius. Mačiau ne vieną pavyzdį, kai lietuvės emigrantės jau neberanda lietuviškų žodžių bandydamos kažką išversti savo vaikams.
Kaip verda gyvenimas paskyroje, vienijančioje pasaulio mamas?
Kiekvieną trečiadienį vyksta paskaitos, kur pasikviečiame pranešėjus iš skirtingų šalių. Darome bendravimo tiltus su kitų šalių mamomis, kad papasakotų apie savo kasdienybę, kaip vaikučius augina Europoje, Australijoje, Amerikoje. Virtualiai pakeliaujame po kitas šalis, sužinome papročius, vaikų auginimo tradicijas. Su ašaromis žiūrėjau mamos Giedrės iš Čikagos vaizdo pasakojimą. Atrodo, na kas jiems ta Lietuva, jų vaikai niekada nėra čia buvę. Tačiau lietuvybę jie taip saugo! Vaizdo įraše matėme šimtus vaikų, kalbančių lietuviškai, dainuojančių lietuviška dainas, nors jų tėvai jau gimė Amerikoje, ir jie nematę Lietuvos. Atėmė žadą, nes Anglijoje to nematydavau, – kai susitikdavau su lietuvėmis mamomis, mūsų vaikai tarpusavyje iškart pradėdavo kalbėti angliškai. Gal Anglijoje emigrantai nesureikšmina lietuvių kalbos, nes gana dažnai grįžta į Lietuvą. O gyvenant Amerikoje dažnai grįžti neįmanoma, todėl jiems kalbos išsaugojimas – šventas dalykas.
Prie komandos prisijungė londonietė mergina, kurios istorija nepaprasta, – ji vieniša 24 metų mama, su vaikučiu dabar gyvena moterų prieglaudoje, laukdama, kol sūnui sueis metukai ir bus galima pretenduoti į valstybinį būstą. Kaip ir visose mamoms skirtose paskyrose, dalinamės receptais, vaikų auginimo patarimais.
Papasakokite apie savo gyvenimą Londone – ar ten mamos bendruomeniškos?
Abu mūsų su Agniumi vaikai – Liepa (12 m.) ir Timotis (3 m.) – gimė Londone. Ten gyvenome 20 metų, o išvykome į Londoną su vyru iškart po studijų. Tuo metu gyvenome Šiauliuose, ir jauniems žmonėms šis miestas buvo per ankštas. Troškome pajusti kitokį gyvenimą, kultūras, norėjome žmonių gausos, keliavimo, finansinės nepriklausomybės. Esu burnos higienistė, Londone dirbau keliose odontologijos klinikose.
Gyvenome miesto centre, ten lietuvių beveik nesutikau, neturėjau galimybės dalyvauti lietuvių bendruomenėse. Tačiau visiškai pakako bendravimo su kitomis mamomis, kuris ten tiesiog neišvengiamas. Kodėl? Kūdikiams ir mažiems vaikams bei jų mamoms ten siūloma neįtikėtina įvairovė nebrangių būrelių. Mamos savo rajone vaikučius vežioja į būrelius ir susidraugauja natūraliai – kartu laukdamos, kol baigsis užsiėmimai. Galima būreliuose praleisti visą dieną, ir mamos labai noriai juos lanko. Kainos draugiškos, už pamokėlę mokėdavau po 5–6 svarus. Gimus Liepai, į būrelius eidavau kasdien.
Kita vieta, kur mamos susitinka ir pabendrauja, yra bibliotekos – kiekvienas rajonėlis turi biblioteką, o jose yra vaikų zonos. Nuo ryto iki vakaro ten užsuka tėvai su vaikais, varto ar skaito knygutes. Visur susitikdavome su tomis pačiomis mamomis, užsimegzdavo bičiulystės, paskui nueidavome kartu pasivaikščioti, išgerti kavos. Vienišumo jausmo tiesiog neįmanoma patirti, kai nuolatos, kasdieną susikerta tavo ir kitų mamų keliai, – būreliuose, pamokėlėse, bibliotekoje. Tai tęsiasi, kol vaikai nuo 4 metų pradeda lankyti mokyklą, o mamos neretai lieka draugėmis visam gyvenimui.
Kokius konkrečiai būrelius kūdikiams ir vaikams atradote Londone?
Viskas labai paprasta ir orientuota į gerą laiko praleidimą, smagų pasibuvimą, bendravimą, bet ne į rezultatą. Tarkime, susirenka 15 mamų su kūdikiais, būrelio vadovė dainuoja paprasčiausias daineles, kaip „Twinkle twinkle little star“, kitos mamos su vaikučiais dainuoja kartu, visi patenkinti.
Kitas pavyzdys – dramos būrelis, kai vaikučiai apsirengia princesėmis, fėjomis ir piratais, kostiumai pigūs, nupirkti prekybos centruose. Vaikučiai, vadovaujami animatorės, 45 minutes žaidžia ir „vaidina“, o tėveliai stebi pro stiklinę sieną. Vaikai suskirstyti pagal amžiaus grupes nuo 1,5 iki 13 metų, Liepa labai noriai lankė šį būrelį.
Arba baleto būrelis, kai mažytės mergytės, ką tik išmokusios vaikščioti, papuoštos balerinų sijonėliais ir triko palaidinėmis, šoka, vadina, kad yra lašiukai. Visi laimingi.
Tuo tarpu Lietuvoje būreliai orientuoti į rezultatą, vaikai mokomi profesionaliai. Draugai, kurie irgi iš Anglijos grįžo į Lietuvą, pasakojo, kad vaikai nenori lankyti baseino, nes jiems neleidžia mėgautis plaukimu, o ugdo aukščiausio lygio plaukikus. Tarsi būrelio tikslas – padaryti iš vaiko geriausią variantą spaudžiant, užuot leidus vaikui pasidžiaugti procesu.
Žinoma, ir Londone yra brangių, į rezultatus orientuotų būrelių. Liepą sekmadieniais vežiodavome į „Pineaple“ studiją, kur dukra per 3 valandas pabūdavo 3 pamokose: gatvės šokių, dramos ir muzikos. Šis būrelis kainuodavo 150 svarų per mėnesį.
Papasakosiu ir apie vieną netikėtą iniciatyvą. Kai Liepai buvo metukai, užrašiau ją į vietinėje bibliotekoje kelių kinių moterų organizuojamą nemokamą klubelį. Nieko ypatingo – du kartus per savaitę vaikai susirinkdavo, o kinės vadovės su jais bendraudavo tik kiniškai. Kai nuvedžiau pirmą dieną, grupėje buvo trys vaikai: vadovių atžalos ir Liepa. Po metų parke prie mūsų priėjo senyva kinė. Ji pakalbino Liepą kinų kalba, o Liepa jai atsakė kiniškai. Supratau, kad dukra tame būrelyje išmoko daugiau nei vien dainelių. Kinų bendruomenė išaugo į tokią didelę, kad vadovės įkūrė mokyklą, kurioje Liepa ir toliau mokėsi mandarinų kalbos iki 4 metų, tiesa, mokyklėlėje pamokos jau buvo mokamas, kainavo po 7 svarus.
Iš megapolio, paties Londono centro, persikėlėte gyventi į vienkiemį Kelmės rajone. Kaip čia būti bendruomeniška mama?
Iki Kelmės mums tik 12 kilometrų, todėl galėčiau dalyvauti įvairiose mieste organizuojamose veiklose, tačiau jų be galo trūksta. Nėra kur nueiti su vaiku! Man trūksta nebrangių smagių būrelių, vaiko erdvių bibliotekose, renginių, skirtų mamoms su vaikučiais. Per 2 metus Kelmės rajone nenuvedžiau savo sūnaus niekur, kai tuo tarpu Londone tai darydavau kasdien.
Tiesa, atsidarė viena pramoga – mergina, grįžusi iš Norvegijos, atidarė studiją „Kav Kav“, kur kartą per savaitę buria darželinukus, tačiau mums netinka laikas, kuris yra pirmoje dienos pusėje, kai vaikai būna darželyje.
Pasikartosiu, kad Lietuvoje visi būreliai rimti, orientuoti į rezultatus, ir turiu sutikti, kad rezultatų tikrai pasiekiama. Liepa Londone lankė pianino pamokas, viena kainavo 35 svarus, tuo tarpu Kelmėje ji lanko muzikos mokyklą už 15 eurų per mėnesį, ir joje per mėnesį išmokos visko daug daugiau, nei Londone ją išmokė per 4 metus. Tačiau toks profesionalus vaiko rengimas ne visiems reikalingas.
Sandra, kodėl atlikote tokį gyvenimo salto – pasirinkote vienkiemį?
Kai apsisprendėme iš emigracijos grįžti į Lietuvą, nutarėme gyventi arčiau tėvų, todėl atsidūrėme prie Kelmės. Taip radikaliai pakeitėme gyvenimo būdą, nes didmiestyje labai pavargome. Dirbau 6 dienas per savaitę, neturėjau jokių galimybių tvarkytis buityje, tekdavo samdyti pagalbininkes, valytojas. Kai gyveni megapolyje, tarsi gali naudotis begale nuostabių, kitiems nepasiekiamų dalykų, pavyzdžiui, lankytis miuzikluose ir muziejuose, tačiau negali to daryti, nes nėra laiko. Papasakosiu pavyzdį. Liepa laimėjo konkursą ir atstovavo mokyklai (vienas vaikas iš visos mokyklos) geriausiame Londono vaikų chore. Atsisakyti negalėjome. Repeticijos diena atrodydavo taip: išeidavau anksčiau iš darbo ir 1,5 valandos nuo savo darbovietės važiuodavau iki dukros mokyklos, paimdavau Liepą ir 1 valandą važiuodavau iki jos choro. Palikusi dukrą per 1 valandą grįždavau į darbą ir atidirbinėdavau viršvalandžius už tas valandas (4,5 val.), kurias iššvaisčiau kelionėms. Tuo tarpu Agnius išeidavo iš darbo ir važiuodavo pasiimti Liepos iš choro.
Ar neįvyko paradoksas, kad, subūrusi bendruomenę „Pasaulio mamos“, pati kaime esate atskirta ir vienišas?
Nesipainiokite, gyvenimas vienkiemyje verda. Burnos higieniste, tiesa, nedirbu, bet atidarėme savo vienkiemyje studiją „Laiko mašina“, kurią nuomojame renginiams ir fotosesijoms. Pati fotografuoju. Priimame piligrimus, nes esame ties kelio „Camino Lituano“ atšaka.
Vyras važinėja į darbą Kaune (jis dirba inžinerinių tinklų kompanijoje projektų vadovu), o aš tvarkau dūzgiantį ir labai bendruomenišką ūkį vienkiemyje. Kai nebūna nė vieno svečio, atsikvepiame, nes kasdienybėje vienkiemis verda. Piligrimai eina nuo gegužės pradžios iki spalio pabaigos. Jie užsisako pusryčius, vakarienę, nakvynę, kartais patys miegame palapinėje, nes visos lovos būna užimtos.
Vasarą organizuoju vaikų stovyklas. O kur dar draugai, giminės, gyvenimas kunkuliuoja, o dienų, kai niekas neatvažiuoja ar neateina, – vos kelios per metus.
Ačiū už pokalbį.
Nuotraukos Sandros Gedvilės
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 birželio 2 dieną.
