„Žmogus į pasaulį ateina su misija. Manoji, kad bent du vaikai užaugtų šeimoje“, – sako Kelmėje gyvenanti bendruomenės pirmininkė ir finansininkė Kristina Bertašienė. Nors šeimoje jau augo trys sūnūs, sutuoktiniai nusprendė globoti mergaitę, o vėliau ir jos vyresnėlę sesę.
Kristinos šeima – viena iš daugiau nei 3 800, kurios į savo šeimą pakvietė be tėvų globos likusius vaikus. Globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi jautriomis globėjų istorijomis.
Sunku suvokti, kaip vaikai gali atsidurti globos namuose
Kristina prisipažįsta, kad apie vaikų globą susimąstydavo nuo vaikystės. Jos krikšto tėvų šeimoje kartu su biologiniais vaikais buvo ir globotinė.
„Mergaitė augo globos namuose, bet per šventes ir savaitgaliais atvykdavo pas krikšto tėvus. Ji buvo dvejais metais jaunesnė ir man buvo nesuvokiama, kaip vaikas gali gyventi be tėvų. Nuo pat vaikystės man tai labai įstrigo atmintyje ir širdyje. Visada sakiau, kad jeigu turėsiu galimybę, tikrai globosiu ar įsivaikinsiu vaiką“, – pasakoja Kristina.
Susilaukus dviejų sūnų, šeimai kirbėjo mintis priimti globotinę. Kartu su vyru nusprendė, jeigu trečiasis gims sūnus, tai bus ženklas pradėti lankyti globėjų kursus ir pakviesti į šeimą mergaitę.
Praėjus pusmečiui po kursų baigimo, šeima sulaukė skambučio iš Raseinių. „Nuvažiavome, susipažinome ir sužinojome, kad mūsų trimetė globotinė turi vyresnę sesę. Saugant jų ryšį mes įsipareigojome per šventes ar savaitgaliais priimti ją pas mus pasisvečiuoti“, – pasakoja globėja.
Šeima kas antrą savaitgalį lankydavo mažąją globotinę, su kuria ryšys vis tvirtėjo. Antrojo susitikimo metu prie Kristinos priėjo vyresnėlė sesuo: „Paaugliško amžiaus mergaitė pasirodė labai rami, nedrąsi. Po to susipažinimo, grįžtant iš globos namų, mano vyras sako: „Žinai, mes negalime išskirti sesių.“ Tai buvo lemiamas žodis. Kitą kartą atvažiavome ir pasakėme, kad mes globosime jas abi. Tiek man, tiek vyrui buvo sunku suvokti, kaip vaikai gali atsidurti globos namuose. Globotinei skirtame kambaryje greitai viengulę pakeitė dvigulė lova, atsirado didesnė spinta, o netrukus kambaryje apsigyveno ir abi mergaitės.“
Sunkiausia – darbas su savimi
Su biologiniais vaikais visą laiką buvo kalbama, kad šeimoje atsiras maža mergaitė, bet jie nesitikėjo, kad kartu atvyks ir beveik jų bendraamžė. „Atvažiavusi vyresnėlė pasijuto lyg būtų mano dešinioji ranka. Būdavo, ir berniukus pavaikydavo. Mano vyriausiasis iki šiol kartais būna „pasišiaušęs“. Kai turi bendrą tikslą, jie tikrai labai gerai sutaria ir draugauja. Bet kai to tikslo nėra, būna visko“ – šypsosi Kristina.
Su vyresnėle šeima turėjo daug iššūkių, nes ji buvo uždara, o kai po truputį atsivėrė, pradėjo lįsti įvairūs skauduliai, prisiminimai. Kristina atvira – buvo visko: ir melavimų, ir išsisukinėjimų, teko ir kontrolės imtis, ir elementarius higienos įpročius ugdyti.
„Vaikas iš kitos aplinkos ateina ir apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojom. Tu turi labai daug dirbti su savimi, nes tas vaikas tave ir erzina šimtą kartų labiau negu taviškiai. Ir tu pastebi jo klaidas labiau negu savo vaikų. Ir parsivežus vaiką, jo neįsimyli iš pirmo žvilgsnio ar per savaitę. Visgi turbūt sunkiausia – darbas su savimi. Ne su vaiku, ne su kažkuo, bet su savimi. Labai gerai, kad mes puikiai sutariame su vyru, galbūt todėl buvo lengviau“, – prisipažįsta Kristina.
Pasak globėjos, kai praeina metai ir daugiau, viskas susidėlioja į savo vietas ir atrodo, kad taip buvo visada.
Būtinai reikia skirti laiko sau
Šeima stengiasi keliauti ar kitokiu būdu bendrai leisti laisvalaikį, kad vaikai pajustų tikrąją šeimą – visi turi tas pačias pareigas, atsakomybes, visiems vaikams tos pačios taisyklės.
Tiesa, keliaudami susiduria su nemenkais apgyvendinimo iššūkiais – reikia nuomotis bent du kambarius. Bet tai nestabdo jų kelionių – šeima jau spėjo apsilankyti Druskininkuose, Palangoje, paviešėti Karklėje. Kartą per mėnesį visi vyksta į kino teatrą. Yra ir tėvams skirtas laikas, kai bent du kartus per metus Kristina su vyru palieka visus vaikus močiutėms ir keliauja pabūti dviese.
„Dabar mano didysis pabėgimas nuo visko yra mūsų bendruomenės teatras. Kartą per savaitę repetuojame. Pusantros valandos yra fantastiškas laikas. Važiuojame ir į kitus kaimus ir gyvenvietes – buvo net 20 spektaklių per keturis mėnesius. Jeigu nebūtų galimybės turėti pomėgį, būtų labai sunku psichologiškai. Būtinai reikia skirti laiko sau, tuomet ir šeima bus laimingesnė“, – neabejoja Kristina.
Ji įsitikinusi, kad žmogus viduje turi būti tikrai labai tvirtai apsisprendęs globoti ir daryti tai iš visos širdies. „Svarstantiems globoti palinkėčiau rasti savyje misiją ir įvykdyti ją. Ir dar turėti stiprų psichologinį stuburą, nes tikrai būna įvairių situacijų. Žinoma, ir didžiulę meilę širdyje“, – sako Kristina.
Visą informaciją apie vaikų ir paauglių globą galite surasti adresu globoscentrai.lt
