Bendravimas tarp kartų yra naudingas visoms pusėms – tiek vaikams, tiek jų tėvams, tiek ir seneliams, teigia Vytauto Didžiojo universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Rasa Naujanienė. Kartų santykiai, pasak mokslininkės, yra šeimos stiprybės, patirties ir meilės mokykla.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai pabrėžia ypatingą senelių reikšmę ne tik tėvų šeimoje auginant ir auklėjant vaikus, bet ypač sunkiais atvejais, kai vaikai laikinai ar nuolat netenka tėvų globos. Seneliai dažnai būna pirmieji iš giminaičių, kurie ištiesia pagalbos ranką savo anūkams, žengia drąsų ir ryžtingą žingsnį paimdami juos auginti.
Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis, per keturis šių metų mėnesius 59-ių vaikų globėjais (rūpintojais) tapo jų seneliai. Iš viso savo anūkus šiemet priglaudė 49-ios senelių šeimos ar pavieniai močiutė ar senelis. Praeitais metais seneliai tapo 309-ių vaikų globėjais (rūpintojais).
Mokslininkė Rasa Naujanienė sako, kad Lietuvoje anūkai ir seneliai yra fiziškai arti vieni kitų, palyginti su didelėmis ir kitokias tradicijas turinčiomis šalimis. Kartų buvimas greta yra tautos stiprybė. Neveltui piešiami giminės medžiai – tapatumo paieškoms svarbu sužinoti giminės istoriją, kas buvo seneliai ir proseneliai.
Kokia yra senelių svarba vaiko gyvenime?
Pasakyčiau taip: laimingi anūkai, turintys senelius, laimingi seneliai, turintys anūkus. Jų santykiai yra svarbūs tiek vaikams, tiek seneliams. Visų kartų tarpusavio santykis yra labai svarbūs visiems.
Tradicinė šeima yra kelių kartų šeima – vaikai turi tėvus, tėvai turi savo tėvus. Tradicinė senelystė yra tarsi savaime duota. Seneliai labai savarbūs anūkų gyvenime, nes paprastai yra kantresni, nei tėvai, jie turi daugiau laiko bei gyvenimiškos patirties, išminties. Seneliams nereikia niekur skubėti, jie gali ramiau, kantriau paaiškinti savo anūkams paprastus dalykus, kas vyksta aplinkui.
Senelystės tyrimai rodo, kad tapimas seneliu (močiute) žmogui yra tarsi antras šansas. Atsipalaidavimas nuo socialinių – darbinių įsipareigojimų suteikia žmogui galimybę savo anūkams duoti tai, ko galbūt dėl darbų ir įsipareigojimų gausos negalėjo duoti savo vaikams, kai jie augo. Jei žmogus neturėjo galimybės su savo vaikais žaisti, ar net “paropoti” po kambarį, tai su anūkais neretai su malonumu tai daro. Na ir, žinoma, senelių pagalba, kai reikia anūkus prižiūrėti, yra labai svarbi, ne tik kai jie lanko darželį, bet ypač, kai pradeda lankyti mokyklą – neretai seneliai anūkus pasiima iš mokyklos, vežioja po būrelius, ruošia su jais pamokas.
Labai svarbus senelių vaidmuo – jie yra tradicijų perdavėjai. Anūkai iš senelių pavyzdžio mato kaip švenčiamos tradicinės metų šventės. Daugelyje šeimų būtent močiutės inicijuoja šių švenčių šventimą, jas suruošia, laukia atvykstančių vaikų ir anūkų.
Senelystės tyrimai rodo, kad ir anūkai seneliams yra labai svarbūs. Tradicinė pozityvi senelystė yra siejama su geresniais pagyvenusių žmonių sveikatos rodikliais.
Būtina paminėti ir tai, kad Lietuvoje susiklostė tokia situacija, jog ne taip jau retai seneliams tenka atstoti anūkams tėvus, kai tėvai dėl ekonominių priežasčių išvažiuoja į kitą šalį užsidirbti. Seneliai (dažniausiai močiutės) didvyriškai prisiima sunkią anūkų auginimo naštą ir atsakomybę.
Kas vaikui yra svarbesnis: senelis, ar močiutė?
Įdomus klausimas, bet vienareikšmiško atsakymo į jį nėra. Tai priklauso nuo situacijos, nuo senelio, nuo močiutės, nuo anūkų. Yra didelė laimė ir prabanga, jei anūkas turi ir senelį, ir močiutę. Tai yra labai gerai, nes, priklausomai nuo situacijos, jis gali rinktis į kurį kreiptis, kurio pagalbos prašyti. Deja, kaip suprantame, ne visose šeimose tokia pasirinkimo galimybė yra.
Kokią įtaką seneliai daro vaikų auklėjimui? Kokie jūsų pastebėjimai kalbant apie lietuvių šeimas?
Specialių tyrimų šia tema man neteko aptikti. Tokiu atveju galime tik modeliuoti. Kaip minėjau, tradicinė senelystė yra siejama su tuo, kad seneliai turi daugiau laiko, nes jie nebeturi darbo įsipareigojimų. Aišku, labai svarbi jų gyvenimiška patirtis, jie gali būti gyvenimo išminties mokytojai. Bendraudami su seneliais, anūkai mokosi kaip bendrauti su vyresniais žmonėmis. Tai yra tam tikra galimybė jiems mokytis ir išgyventi pagarbą skirtingoms kartoms. Tai ypač svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame jaunystės kultas yra dominuojantis.
Ar vaikų auklėjimo metodai paveldimi iš kartos į kartą?
Yra daug elgsenos tyrimų, kurie patvirtina, kad elgesys išmokstamas. Socialinės elgsenos stebėjimas – pats didžiausias mokytojas. Tikrai priklauso kaip tėvų šeimoje, kai jie augo, buvo elgiamasi, kokie auklėjimo metodai buvo taikomi – didelė tikimybė, kad tie auklėjimo metodai persikels ir į jų sukurtą šeimą. Tačiau reikia neatmesti ir tos prielaidos, kad žmogus – sąmoninga būtybė ir gali reflektuoti savo patirtį, gali ryžtis keisti santykius savo šeimoje, gali ryžtis nekartoti savo tėvų klaidų.
Ne paslaptis, kad kai kuriose lietuvių šeimose vis dar yra taikomos fizinės bausmės, siekiant vaiką paauklėti. Specialistai pripažįsta, kad toks auklėjimo būdas, liaudyje dar vadinamas „beržine koše“, yra blogis visomis prasmėmis. Kaip manote, koks yra ar galėtų būti senelių indėlis kovojant su šiuo reiškiniu?
Jei auklėjimo metodai ir paveldimi, tai nereiškia, kad nesimokoma iš gyvenimo patirties. Ypatingai senelystė yra tas gyvenimo tarpsnis, kada galima persvarstyti savo gyvenimą. Žmogus yra tokia būtybė, kuri mokosi iš gyvenimo patirties. Seneliai tikrai gali pasimokyti iš savo klaidų, patys pasikeisti ir parodyti pavyzdį savo vaikams. Tačiau svarbu ne moralizuoti, o rodyti kitokios elgsenos su anūku pavyzdį savo vaikui – parodyti, kad galima ramiai atsakyti į klausimus, ramiai pamokyti, paaiškinti. Jei augindami savo vaikus taikė ne visai tinkamus metodus, tai nereiškia, kad seneliai dabar negali būti mokytojais savo vaikams, kaip auginti anūkus. Per pasikeitusią elgseną su anūkais jie gali būti pavyzdžiu, gali išgyventi kitokį santykį šeimoje.
Kokie jūsų pastebėjimai, ar daug senelių Lietuvoje mano, kad pasikeitus laikams, turi keistis ir auklėjimo būdai?
Tai ne tyrimais pagrįstas žinojimas, tačiau kiek mano aplinkoje tenka matyti, nėra net jokių prielaidų, kad seneliai būtų linkę taikyti netinkamas auklėjimo priemones. Jau nekalbu apie tai, kad yra įstatymais įtvirtintas fizinių bausmių draudimas. Tai turi labai didelę šviečiamąją galią. Viešojoje erdvėje apie tai dabar plačiai kalbama. Tai taip pat turi didelės įtakos.
Visais laikais buvo visokių tėvų, visokių senelių. Negalima sakyti, kad smurtavimas yra tik vyresnės kartos problema. Paskutiniaisiais metais platus kalbėjimas apie tai, kad fizinės bausmės daro didelę žalą tiek vaiko fizinei, tiek psichinei raidai, man atrodo, duoda teigiamų rezultatų. Reikia tikėtis, kad tai paliečia visas kartas.
Neretai tenka girdėti, kad vaiko tėvai nesutaria su seneliais dėl vaiko auklėjimo. Kaip paaiškintumėte šią problemą ir kaip jos išvengti?
Besiruošdama šiam pokalbiui pagalvojau: būna tėvystės įgūdžių mokymų, galėtų būti ir senelystės įgūdžių mokymų, nes, visgi, seneliai neturėtų pakeisti tėvų. Tėvų žodis turėtų būti paskutinis. Bet tai nereiškia, kad seneliai negali palepinti anūkų.
Situacijų dėl ko kyla nesutarimų būna labai įvairių. Būna, kad tėvai iš tikrųjų nustato vaikams per griežtas ribas, būna, kad seneliai iš tikrųjų per laisvai kažką daro. Bet kuriuo atveju, tai sukuria situacijas, iš kurių galima daug ko išmokti. Su vaiku tada reikia vėl papildomai kalbėtis, tai didina tėvų kompetencijas, o vaikui padeda bręsti kaip asmenybei. Aš sakyčiau, kad seneliai išprovokuoja tam tikras situacijas, kurios padeda augti tėvams tėvystėje ir vaikams bręsti kaip asmenybėms.
Tačiau, žinoma, seneliai neturi kištis į dalykus, į kuriuos jiems kištis nederėtų. Pavyzdžiui, neturi būti senelių paskutis žodis, kokioje mokykloje vaikas mokysis. Kalbu apie esminius atvejus, kuriais sprendimą turi priimti tėvai, pasitarę su vaikais. Tačiau seneliai gali būti anūkų advokatais, gali išklausyti ir užtarti.
Labai svarbu, kad tarp tėvų ir senelių nevyktų varžybos – kurie geresni, kurie griežtesni ar veiklesni. Tėvai ir seneliai turi galvoti, kad viskas, kas yra daroma, turi būti naudinga vaikui, jo brandai, darniai raidai, jo fizinei ir psichinei sveikatai, kad vaikas turi būti gerbiamas, turi jaustis reikalingas ir svarbus.
Karantinas – sudėtingas laikotarpis visiems. Jis yra didelis iššūkis anūkų ir senelių bendravimui. Kokie būtų jūsų patarimai, kaip seneliai galėtų puoselėti ryšį su savo anūkais per atstumą?
Senelių ir anūkų ryšį puoselėti būtina ir per karantiną. Tam dabar yra įvairių elektroninių ryšio priemonių, reikėtų jas išnaudoti. Jei anūkų ir senelių ryšys buvo iki karantino, tai, manau, šeimos tikrai atras būdų kaip jį palaikyti. Tačiau iš naujo užmegsti ryšį, jei jis buvo nutrūkės, manau, karantinas nėra pats tinkamiausias metas.
Sigita Arlauskienė
