Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė,
www.psichoterapija-jums.lt, Tel. 8*652 43939
Vis daugiau judėjimo
Kaip vis pabrėžiame, kūdikių psichologinė raida didele dalimi priklauso nuo jų motorinių gebėjimų, todėl verta atkreipti dėmesį į tai, ką 6 mėnesių kūdikiai moka ir ką dar turi išmokti. Antrojo pusmečio sulaukę jau nemažai kūdikių moka sėdėti nepasirėmę, patys. Jei jūsų mažylis savarankiškai dar nesėdi, kol kas nenusigąskite: mokymuisi turite apie mėnesį, vėliau reikėtų kreiptis į gydytoją ir išsiaiškinti, kas trukdo mažyliui išmokti vieną iš svarbių įgūdžių. Kartais tai gali būti susiję su silpnais raumenukais – tuomet gali padėti masažai, mankštos, kitais atvejais raidos atsilikimas gali tęstis ir toliau, tada būtų svarbu laiku gauti ankstyvosios reabilitacijos specialistų komandos pagalbą, kad, net ir esant sutrikusiai raidai, mažylis galėtų mokytis naujų įgūdžių pagal savo gebėjimus.
Sėdėdamas kūdikis gali siekti jį dominančių žaislų, net pasilenkdamas ar pargriūdamas į priekį ir tokiu būdu mokydamasis ropoti. Šis įgūdis, kaip ir bet kuris kitas, įgyjamas neiškart: iš pradžių mažylis kelia liemenį ant sulenktų rankų bei kojų, siūbuoja, stovėdamas keturiomis, vėliau mokosi judėti, palaipsniui statydamas į priekį vienos pusės ranką ir priešingos pusės koją, po to – atvirkščiai. Tam prireikia dar 2–3 mėnesių, nes ne taip jau paprasta suvokti, kaip teisingai ropoti. (Beje, galite pabandyti patys paropoti ant grindų: įdomu tai, kad suaugusieji stato į priekį tos pačios pusės ranką ir koją, po to – kitos pusės ranką ir koją, bet ne kryžminiu būdu, t.y., vienos pusės ranką ir kitos pusės – koją, tai leistų geriau išlaikyti pusiausvyrą. Galite įsivaizduoti, kokie gudrūs yra kūdikiai, patys be niekieno pagalbos atrandantys, kaip geriausia judėti nepargriūvant!)
Kūdikiui mokantis pačiam atsisėsti ir ropoti, svarbu, kad tam būtų sudarytos galimybės: jei jūsų namuose grindys slidžios, natūralu, kad mažylis gali paslysti, pargriūti ir tada kuriam laikui nebesinorės vėl bandyti treniruotis.
Patarimas: šiuo laikotarpiu būtų naudinga ant grindų patiesti neslidų kilimėlį ar turėti „tikrą“ kilimą, kuris sumažintų griuvimo nemalonumus.
Pirštukų lavėjimas
Kūdikiui augant lavėja ne tik stambioji, bet ir smulkioji motorika: mažylis pradeda valdyti pirštukus, ne tik visą delną, todėl po truputį mokosi sugriebti ir išlaikyti smulkius daiktus, juos suimdamas nykščiu ir smiliumi (tiesa, dažnai dar suima negrabiai, ir ne smiliaus galiuku, o visu smiliumi, jo šonine dalimi). Taip formuojasi vadinamasis pincetinis griebimas. Atkreipkite dėmesį, kaip kūdikis nuo grindų ima pabirusias monetas, trupinukus ir dažniausiai juos kiša į burną (be to, svarbu, kad nepaliktumėte mažylio be priežiūros, ir jis nenurytų kokio nors pavojingo, aštraus daikto arba neužspringtų).
Patarimas: pirštukams lavinti duokite kūdikiui pačiupinėti įvairių nepavojingų daiktų: makaronų, įvairios formos „sausų pusryčių“, kaštonų, kankorėžių, gilių, akmenukų, šakelių, sagų, virvučių, lego konstruktorių detalų, pieštukų ir ką tik dar sugalvosite. Žinoma, būtina jūsų priežiūra, kad mažylis netyčia neįsidėtų į burną mokymuisi skirtų priemonių ir neužspringtų.
Kabėjimas
6 mėnesių kūdikis mažiau verkia, daugiau ima kalbėti, ir tai daro labai aktyviai, nepaisydamas, kad tuo metu kalba ir suaugusieji. Galima matyti, kad mažylis tiesiog mėgaujasi savo gebėjimu ištarti garsus. Šiuo amžiaus tarpsniu kūdikis gali ištarti kelis skirtingus garsus ir jų kombinacijas: „da-da-da“, „ba-ba-ba“ ir panašiai – tai vadinamasis čiauškėjimas.
Patarimas: nenustokite kalbėję su mažyliu, atsiliepkite į jo garsus, mėgdžiokite juos, šypsokitės, megzkite dialogus. Tai padės kūdikiui mokytis naudoti kalbą kaip bendravimo su aplinkiniais priemonę.
Prieraišumo formavimasis
Perėjęs į antrąjį gyvenimo pusmetį, mažylis darosi ne tik stipresnis fiziškai, bet ir jo psichologinėje raidoje vyksta daug pasikeitimų, rodančių, kad jis vis labiau bręsta ir vis daugiau bei sąmoningiau reaguoja į aplinkinius. Pavyzdžiui, jeigu pirmuosius 6 mėnesius kūdikiui mama buvo svarbi kaip jo poreikių tenkintoja (pamaitinti alkaną, pakeisti sauskelnes, nuraminti verkiantį) ir tuo metu kūdikis į mamą žiūrėjo tik kaip besisukančią apie jį, antrąjį pusmetį situacija keičiasi, ir kūdikiui mama tampa svarbiausiu žmogumi. Būtent dabar stipriausiai formuojasi mažylio ryšys su mama. Kūdikis šiuo laikotarpiu mamą pradeda išskirti iš visų kitų žmonių, ima nevienodai reaguoti į aplinkinius: yra keletas žmonių, su kuriais vaikas bendrauja draugiškai ir kurie gali pakeisti mamą, o kiti yra nepripažįstami. Su nepažįstamais žmonėmis kūdikis elgiasi labai atsargiai, jiems esant ima nerimauti ir nori pasitraukti toliau nuo jų.
Bendravimui su mama kūdikis naudojasi savo naujai įgytais įgūdžiais: ima judėti prie mamos, pasitinka ją grįžtančią arba seka akimis nueinančią, parodo, kad mama jam yra išskirtinė, apsikabindamas mamą, kniaubdamasis veidu į ją, ropšdamasis mamos kūnu. Galima sakyti, kad, kaip anksčiau kūdikis laukdavo mamos iniciatyvos ir siekio bendrauti (kūdikis galėdavo mamą šaukti, tikėdamasis, kad ji prieis ir paims jį ant rankų), taip dabar mažylis jau pats gali kažką padaryti, kad pasiektų mamą.
Patarimas: stenkitės iš anksto suplanuoti, kad antrąjį gyvenimo pusmetį išliktų tas pats kūdikį prižiūrintis žmogus, pavyzdžiui, mama. Šiuo laikotarpiu išsiskyręs su jam svarbiausiu žmogumi, mažylis netektį išgyvens labai skaudžiai. Jei mamai neišvengiamai tenka grįžti į darbą – pasirūpinkite, kad kūdikis užmegztų artimą ryšį su kitu žmogumi, kuris juo rūpinsis daugiausiai, tokiu būdu mažylis lengviau atsiskirs su anksčiau jį prižiūrėjusia mama.
„Mamos žurnalas“
