Jų šeima kasmet į keliones išvyksta bent 4 kartus: vienąkart slidinėja su vaikais, antrąkart – be jų. Vasarą taip pat viena pažintinė kelionė būna visai šeimai, kita – motociklu, tik tėvams. Bent kartą – su visa šeima išvyksta į laukinį mišką prie vandens su palapinėmis, kur gyvena, gamina maistą lauko sąlygomis.
Net pavydas ima! Ir jau tikrai nustebsite sužinoję, kad pašnekovė yra net 7 vaikų mama! Auksei 29 metai, Austėjai 23, Žygimantui 18, Raigardui 12, Barborai 6, dvynukams Daumantui ir Tautvydui – 5. Apie griaunamus daugiavaikių šeimų mitus kalbame su Raimonda Masyte-Baliūniene.
Raimonda, skamba labai romantiškai, kad, augindami tokį būrį vaikų, dviese su vyru dar sugebate motociklu išvažinėti Europą!
Esame baikeriai – vyras priklauso Marijampolės baikerių klubui „Siena“, mums labai smagu vasarą išvažiuoti motociklu kur nors į kitus kraštus. Pavyzdžiui, šią vasarą kartu su dar viena šio klubo baikerių pora pervažiavome tris Alpių valstybes: Austriją, Italiją ir Šveicariją, išmaišėme nemažą dalį Alpių kalnų. Ši kelionė buvo sugalvota staiga, be plano ir konkretaus maršruto, per keletą dienų, be nakvynių užsisakymo, maždaug žinojome tik kryptį – į Europą piečiau. Nakvynes užsisakinėjome tik pavakare, sėdėdami ant motociklo, maždaug pagal nuvykimo laiką. Labai smagu, kad kompanionai yra gana „išprotėję“, aktyvaus gyvenimo būdo ir nuotykių, tai viskas pavyko labai puikiai. Tokių kelionių dviese buvo ir anksčiau, jos mums yra visiškai priimtinas reiškinys, nes žinome, kad, jei kas, bet kurią akimirką gali tekti suktis atgal ir grįžti namo pas vaikus. Porąkart per metus išvažiuojame su vyru dviese, kad buitis „nenurautų stogo“.
Sąmoningai nesistengiame investuoti į mūsų, kaip poros, santykius – tiesiog nuo jaunystės įpratome keliauti, tai darome ir toliau. Kai keliaujame dviese, turime pagalbos: mažuosius vaikus išskirstome pas senelius, o dažniausiai jais pasirūpina vyriausieji vaikai.
Mes abu su Giedriumi mokame planuoti. Kai susipažinome šokių kolektyve, pamatėme, kad požiūriai į daugelį dalykų sutampa, pavyzdžiui, abu nuolat siekėme ir siekiame mokytis, tobulėti, abu nebijome prisiimti atsakomybės. Aš pati esu baigusi 2 universitetus, o Giedrius – tris ir prieš juos dar aukštesniąją mokyklą. Bendra mūsų specialybė yra teisė, pagal kurią ir dirbame šiuo metu. Vaikams irgi stengiamės įdiegti, kad mokytis yra būtina (paslapčia norime, kad tai vyktų Lietuvoje).
Vyras visada svajojo turėti didelę šeimą. Pirmasis sūnus gimė dar gyvenant Vilniuje, kur buvome sukūrę šeimą, įsigiję butą, užėmėme aukštas pareigas, Giedrius vystė ir savo nedidelį verslą. Giedrius turėjo pareigų ir politinėje veikloje. O paskui nusprendėme, kad laikas grįžti į gimtąją Marijampolę. Čia irgi įsigijome namus, kūrėme verslus, čia jau gimė kiti mūsų vaikai.
Daugelis pasakytų, kad kelionės su 7 vaikais – tai ne atostogos, o darbas!
Jeigu važiuoji ne „viskas įskaičiuota“ šildyti pilvelio, tai kelionės iš tikrųjų yra darbas. Bet kitoks, už jį nemokamas piniginis užmokestis. Nors, manau, kad ir „viskas įskaičiuota“ būtų toks pat darbas… Buvimas kartu ekstremalesnėse situacijose, nepažįstamoje aplinkoje suteikia daug daugiau, nei piniginis atlygis, siūlelis po siūlelio sustiprina santykius. Vaikų emocijos ir įgytos patirtys yra labai didelė investicija į jų ateitį. Mes priimame tai kaip svarbią gyvenimo dalį, nes tik iš tėvų vaikai gali sužinoti apie pasaulį. Ir dar labai svarbu, kad kelionėje galime visą savo dėmesį skirti tik jiems.
Visko būna. Pavyzdžiui, šią žiemą slidinėjant Italijoje vienas iš dvynių, Tautvydas, susilaužė koją. Buvo tik antra slidinėjimo diena, vaikų trasoje jie mokėsi daryti posūkius – būtinai su triukais, ir staigus posūkis baigėsi nelaime. Vežant jį į ligoninę, italas vairuotojas įvažiavo į mūsų mašinos galą ir gerokai aplamdė. Italijos gydytojai uždėjo gipsą, o mes Tautvydui išnuomojome vaikišką vežimėlį ir toliau tęsėme atostogas. Kai aš likdavau trasoje su juo, vyras mokydavo vaikus čiuožti. Arba atvirkščiai.
Gyvenimo šeimoje nevadinu vargu, aš tai vadinu gyvenimu. Nuostabiu gyvenimu. Juk pasaulis laikosi ant meilės. Jei visi užsiciklinsime, kad vaikus auginti labai sunku ir brangu, tai ir turėsime tokią demografinę padėtį, kokia yra dabar. Nesutikčiau ir su požiūriu, kad nebelieka laiko sau. Jei moki planuoti, skirstyti laiką, daugelyje dalykų „padidini apsukas“ ir atsisakai laiką vagiančių dalykų, pvz., kabelinės televizijos, riboji laiką internete ir pan., jo lieka idėjų kūrimui ir įgyvendinimui.
O su vaikų būriu juk irgi nepradėjome keliauti iškart. Iš pradžių buvo vienas, paskui du, trys… Jų vis daugėjo, tad pamažu mokėmės keliauti su vis didesne kompanija. Į kelionę nebijojome imti ir kūdikių. Pavyzdžiui, Barborytei buvo tik keli mėnesiai, kai pirmą kartą ją pasiėmėme į kalnus. O į gamtą su palapinėmis visi vaikai važiavo nuo pat pirmųjų mėnesių. Keliaudami mes lėktuvu neskrendame, važiuojame automobiliu, vairuojame pasikeisdami su vyru iki galutinio taško, nesustodami nakvynei. Žiemą tai būna pamėgtas kurortas Italijoje su gera infrastruktūra vaikams. Vaikai jau įprato keliauti ir nezyzia. Vyresnieji mašinoje būna didžėjai, jie leidžia muziką ir vaikiškas daineles. Nors ir prisegti kėdutėse, vaikai ,,šoka“ׅ į taktą, ir dainuoja sėdėdami. Patikėkite, kiek triukšmo būna… Kai pavargsta, įjungiame kokią nors pasaką, tada visi suminga.
Mūsų vaikai nuo mažų dienų mato, kad šeima gali keliauti, nepriklausomai nuo jos dydžio. Būtent kelionėse mes labiausiai pasijuntame komanda. Vyresnieji vaikai padeda mažiukus pavalgydinti, nuvesti į tualetą, o mažieji už tai turi klausyti vyresniųjų ir nesiožiuoti. Jie kasmet metais įgauna kokių nors pareigų, pavyzdžiui, atnešti malkų laužui (nors tai būna keletas šakų). Visi jaučiasi svarbūs ir reikalingi – net minties tokios nėra, kad vargšai didieji vargsta, turi auginti mūsų vaikus, kad vaikus apsunkiname darbais. Mes esame šeima, viena bendra komanda ir viską darome drauge. Nesu pastebėjusi, kad vyresniesiems vaikams tai nepatiktų, kad jie pyktų. Jie neprivalo mums padėti, bet padeda, nes patys to nori. Nuolat pabrėžiame, kad visi darbai yra svarbūs, visos pavedamos užduotys reikalingos, mes jas duodame tikrai ne tam, kad mums patinka komanduoti.
Kokių niuansų būna keliaujant tokiam būriui?
Didžiausias iššūkis būna surasti nakvynę. Kai suvedu į booking.com sistemą, pavyzdžiui, 2 suaugę ir 5 vaikai (vyriausios dukros jau suaugusios, ne visada keliauja kartu), mane tiesiog išmeta iš tos sistemos. Tenka skambinti ar papildomai rašyti, kokie mūsų poreikiai, – internetu tai susiderinti sudėtinga. Kitose nakvynės užsakymo sistemose iš viso nėra pasirinkimo 5 vaikams. Keliaudami mes ieškome apartamentų, nes man patinka pačiai gaminti, žinau, ką vaikai mėgsta. Penkerius metus Marijampolėje turėjau savo restoraną, tad maisto gaminimas man ne našta.
Keliaujant su tokiu būriu, gaminti patiems yra ir ekonomiškiau. Kartais kai kuriuos produktus apsidrausdama vežuosi iš Lietuvos. O kai važiuojame slidinėti ar į gamtą, mūsų autobusiukas būna pilnutėlis. Juk kartu vežamės ir visą slidinėjimo ir turistavimo inventorių!
Prieš kelionę susikrauti lagaminus vyresnieji vaikai jau moka patys (pagal mano sudarytą sąrašą), o mažiukams tiksliai žinau, ko prireiks, tad neužtrunku. Tai nėra sunku, nėra problema, gal dėl to, kad mes patys į gyvenimą nežiūrime kaip į problemą.
Kaip planuojate pramogas skirtingo amžiaus vaikams?
Žiemos kelionių pramoga aiški – slidinėjimas, čiuožinėjimas kitomis priemonėmis. O vasarą planuojame maršrutą taip, kad būtų vandens parkų, žaidimų aikštelių, atrakcionų. Pakeliui aplankome pilis ar įdomias vietas, kurias surandame žemėlapyje, internete ar netikėtai. Viena pirmųjų mūsų kelionių, gimus dvynukams, buvo į Lenkijos „Energylandijos“ atrakcionų parką. Tada jie buvo dar maži ir daugelio atrakcionų negalėjo išbandyti. Bet vandens pramogas išbandė su kaupu. Dabar dažnai kalba, kad norėtų sugrįžti ir jau galėtų lipti ir į stipresnius atrakcionus. Esame aplankę ne vieną parką – buvome Vokietijoje „Legolande“, Krokuvoje, tose pačiose žiemos išvykose pavaikštome vietiniuose miesteliuose, aplankome įvairius vandens parkus. Labai patiko Ventspilis, nes ten tikrai daug veiklų šeimoms su vaikams, manau, ten dar grįšime.
Keliaujame ne tik užsienyje, bet ir kiekvieną vasarą bent 5 dienoms išvažiuojame paiškylauti su palapinėmis. Mums su broliu tai įaugę į kraują nuo vaikystės, nes tėvai taip mus augino, vasaromis atostogaudavome kempinge prie jūros ir prie ežerų. Dabar važiuojame kartu su brolių ir draugų šeimomis į mišką prie vandens netoli Druskininkų. Vaikams patinka miegoti palapinėse, jie mokosi kurti laužą, rinkti šakas, virti žuvienę, sugalvoti žaidimų ir pramogų – išgyventi gamtoje be civilizacijos komforto.
Pasakojate apie smagų didelės šeimos gyvenimą. Ar neteko susidurti su neigiamu visuomenės požiūriu į gausią šeimą?
Labai retai kas pasidžiaugia, neigiamų komentarų būna kur kas daugiau! Vienas portalas parašė straipsnį apie mūsų šeimą, o tada pasipylė internautų komentarai, kad nieko mes patys nepasidarėme, tėvai mums pastatė namą, sukūrė verslą ir t.t. Aš supratau, kad visuomenė tiesiog neįsivaizduoja, kaip galima normaliai, gražiai gyventi turint 7 vaikus. Nuo seno vyrauja požiūris, kad daugiavaikė šeima – tai asociali, nesugebanti savarankiškai tvarkytis. Skaudžiausia buvo, kad komentarus skaitė mūsų vaikai ir nesuprato, kodėl žmonės tokie pikti…
Čia yra valstybės požiūrio ir suformuotos politikos išdava. Valstybės parama yra labai ribota – mums priklausanti parama yra tik didesni vaiko pinigai, nemokami pietūs pirmokams ir antrokams, ir mamadieniai (tėvadieniai). Na, dar beveik nereikalinga Šeimos kortelė, kurios nuolaidos tiekėjų teikiamos ir pagal kitas bendrąsias jų nuolaidų sistemas. O kai kurių įmonių, siūlančių „šeimos bilietus“ apibrėžia šeimą 2 suaugę+2 vaikai.
Deja, daugiau pagal Socialinės apaugos ir darbo ministerijos skelbiamas susistemintas lengvatas gausioms šeimoms, mūsų šeimai jų nėra, nes pagrindinė priežastis – per didelės pajamos! Todėl savo kailiu žinome, kad tik garsiai kalbama, kad gausios šeimos labai remiamos, bet nepasakoma, kad ne visos.
Mes visomis išgalėmis, dažnai aukodami ir savo komforto ar kokių nors smagumų dalykus, stengiamės savo vaikams ir šeimai sukurti kuo geresnes sąlygas, bet pagal valstybės suformuotą tokios paramos politiką, gausiau remiamos tik nedideles pajamas generuojančios šeimos. Taip ir suformuota sistema, kad galima gyventi iš pašalpų. Todėl pikta klausyti, kai politikai ar atsakingos institucijos ir pareigūnai aiškina, kad valstybė labai rūpinasi gausiomis šeimomis ir jos remiamos. Tai yra iliuzija, jie nesupranta gausios šeimos gyvenimo niuansų ir poreikių, kurie dažnai yra net ne piniginio pobūdžio. Be viso to, mes mokame vienodus visiems mokesčius.
Sudėtinga derinti darbo, vaikų ir namų priežiūros reikalus. Gerai, kad vyras dirba nuotoliniu būdu, tai palengvina situaciją, bet jei reikėtų kasdien abiem važiuoti į darbą, nežinau, kaip būtų.
Visada yra diskusijų ir skaičiavimo dėl išlaidų, nes ypač dabar, paaugus mažiesiems, dalis nemokamų paslaugų pasibaigė (ir kelionėse taikomų nuolaidų) ir reikia mokėti ir už juos.
Ar visada žinią apie dar vieną vaikelį priimdavote džiaugsmingai, ramiai?
Tik vienintelį kartą gyvenime jaučiausi išmušta iš pusiausvyros, kai ėmiau lauktis dvynių. Visi mūsų vaikučiai buvo labai planuoti, o dvynukai atėjo, nes taip norėjo jie patys. Žinia, kad laukiuosi, ir dar ne vieno, o dviejų vaikučių, man buvo šokas, teko lankytis ir pas psichologą, nes iš tiesų labiausiai bijojau visuomenės pasmerkimo.
Man pavyko šią krizę įveikti, o dabar, kai auga sveiki ir gražūs vaikai, einu išdidžiai iškelta galva, kad visi jie – mūsų. Ir su jais galime gyventi tokį visavertį gyvenimą, keliauti, daryti karjerą, sportuoti. Vyras yra įkūręs Marijampolės aikido aikikai mokyklą „Aikivaras“ ir po darbo veda užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems. Į treniruotes einu ir aš su vyresniais vaikais, tik mažiukai laukia nesulaukia, kada galės pradėti lankyti tėčio vedamas treniruotes. Kai mes treniruojamės, jie lieka namuose su močiute. Vieniems kitų mums reikia.
Ar jūsų namuose būna tylu?
Toli gražu… Nebent naktį. O šiaip mūsų namai visada dūzgia kaip avilys, nes visi esame bendraujantys. Kai grįžta vyriausioji dukra iš Vilniaus, jau po pusdienio juokauja: „Ar galiu važiuoti atgal į Vilnių? Čia tiek triukšmo, kad galvą išūžė.“ Mūsų vaikai nėra tie, kurie klyktų ir rėkautų, keltų isterijas ar pan., bet tiesiog jų visur pilna. O dar aktyvusis šuniukas samojedas – pagrindinis vaikų išdaigų ir judesio sąmokslininkas…
Savaitgaliai būna buities tvarkymosi laikas. Su tokiu būriu vaikų pedantiškai nepagyvensi. Kad ir kaip gražiai būtų sutvarkyti daiktai, 5 vaikai grįžta iš darželio ir mokyklos, ir vėl tie daiktai sprogsta iš savo vietų. Dabar pakeičiau požiūrį, kad žaislai – tai nėra šiukšlės.
Kas jums, kaip mamai, sunkiausia?
Tik ne maisto gamyba – po darbo ruošdama vakarienę net pailsiu! Ir apsipirkti nesunku, nes susidarau tikslų sąrašą, prekių maišus sudedu į automobilio bagažinę, o iškrauti ir parnešti į namus jau vaikų darbas. Pamatę, kad grįžau, atbėga ir draugiškai neša pagal savo jėgas. Jei mažiukai pilno krepšio nepakelia, tai išsitraukia iš maišo kokį vieną produktą, bet vis tiek padeda, neša. Buities darbus visi dalinamės – juk turime didelį namą, 20 arų kiemą, vaikai jau moka pjauti žolę, išnešti šiukšles, tvarkyti namus. Žinoma, kartais reikia priminti jų pareigas.
Ko gero, man sudėtingiausia rasti laiko kiekvieno vaiko pasakojimams apie dienos įspūdžius – jie visi vienas per kitą pasakoja, o pasislėpti su kuriuo nors ir pabendrauti nepavyksta. Kol dėmesį skiriu vienam, kiti šalia pasakoja savo įspūdžius, ir išeina toks lengvas chaosas.
Ko vaikai išmoksta didelėje šeimoje?
Išmoksta bendrauti ir spręsti tarpusavio ginčus. Jie žino, kad jei susipešė, turi susitaikyti ir atsiprašyti vienas kito. Mūsų daug ir visi esame skirtingi, bet gyvename vienoje erdvėje ir turime sugyventi. Mano manymu, didelė šeima išmoko daug ko – atjautos, pagalbos, dalinimosi, suteikia organizacinių gebėjimų ir išmoko planuoti laiką. Mes negyvename užsidarę savo kiaute – turime draugų, bendraujame su kitais žmonėmis, o kelionės daro atviresnius pasauliui.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
